infa.lt

Facebook nuotrauka

Viešojoje erdvėje jau praslysta Europos ir net JAV valstybių pareigūnų nuomonės, jog anti-rusiškos sankcijos ir tokia politika pilnai žlugo (Foreign Policy: „Sankcijos žlugo… pripažinkime tai“), nors oficialiai to dar neskubama pripažinti. Tačiau yra nemažai rodiklių, parodančių, kad būtent tos, pastarųjų kelerių metų antirusiškos kampanijos rezultatas – Rusijos sustiprėjimas ir to pasekoje, pripažinimas geopolitiniu žaidėju, į kurio nuomonę pasaulis turi (net privalo) atsižvelgti. Arvydas Daunys, sankcijos Rusijai

Ir maža to, kad tenka pripažinti, tačiau ir naujai įvertinti savo santykių su ja perspektyvą. O perspektyva tokia: Rusija (su savo 143,5 mln gyventojų) niekur neišnyks ir Europai teks su ja kažkaip sugyventi ir ateityje. Ir nuo to kaip ji (Europa) tą darys, priklausys, – nei daug, nei mažai – Europos (ir mūsų visų tame tarpe) gyvenimo kokybė.

Europos liberalusis valdantysis elitas, spaudžiamas savo verslo, jau ima tą suprasti ir pamažu sukasi nuosaikesnės ir labiau pragmatiškos politikos, Rusijos atžvilgiu, kryptimi.

Čia gali kilti klausimas kodėl? Kodėl Europa, užuot „damušusi“ sankcijomis „nustekentą“ ir viešojoje erdvėje įvardijamą, kaip beveik „klūpantį po sankcijų našta“ priešą, staiga švelnina savo toną?

Pagrindinis dalykas tas, kad pačioje Europoje nėra vienybės šiuo klausimu. Rusija galinga ne tik kariniu, bet ir ekonominiu požiūriu, ką Vakarų informacinėje erdvėje aktyviai, bet ne itin sėkmingai, stengiamasi paneigti.

Manipuliuodama ekonominiais-energetiniais (naftos-dujų vamzdynai) bei kariniais svertais, Rusija sugeba suskaldyti Europos vienybę. Ir atsakymas kodėl jai tas pavyksta labai paprastas – Europoje yra kaip turtingų, taip ir menkai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, kurioms Rusijos pasiūlymai minėtose srityse skamba labai viliojančiai. Jeigu savo partnerėms nepadeda pati Europa – tai joms padės „ekonomiškai silpna“ Rusija.

Net pačios ES žemdirbiai gauna skirtingas išmokas, kas rodo, jog nelygybė egzistuoja įstatymų lygmenyje, t. y. turtingesnių ES senbuvių šalių narių žemdirbiai turi teisę gauti didesnes išmokas, nei jų vargingesni kolegos iš vėliau priimtų į ES šalių, vietoje to, kad pabandyti kažkaip bent jau sulyginti šiuos akį rėžiančius skirtumus. O gal šie skirtumai tyčia palikti, kaip skaldantis ES vienybę veiksnys?

Kaip bebūtų, Rusija puikiai moka pasinaudoti tokiomis ES darybos spragomis ir jų teikiamomis galimybėmis, už ką jos nėra kaip smerkti – politikoje draugų nėra – yra tik savos šalies interesai.

Šiandien Rusija kaip savo aršiausią priešininkę įvardija Lietuvą. Gal kažkam tai komplimentas ir jo profesinės-politinės veiklos teigiamas įvertinimas, tačiau asmeniškai man, – tai yra didelė grėsmė Lietuvos egzistencijai. Ne fizinio, o ekonominio ir demografinio smukimo prasme. Mat, žvelgiant atgal ir lyginant su šiandiena matosi akivaizdus skirtumas šalies žemės ūkio, pramonės, bankų, demografinėje srityse. Ir tas skirtumas turi tendenciją į blogėjimą, o ne atvirkščiai.

Aš dabar neįrodinėsiu to blogėjimo fakto, nes tai nėra šio straipsnio tema, tačiau pateiksiu ką laimėjo Lietuva iš „nuožmios kovos“ su Rusija bei ką pralaimėjo pastaroji:

Siaurąja prasme, Lietuva iškovojo galingosios kaimynės priešo etiketę, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: prarado Rusijos rinkas, kuriose jos gamintojai realizuodavo savo produkciją, žymiai sumažėjo Rusijos turistų srautas į mūsų kurortus, apie energetinius klausimus net nekalbėsiu – tokie jie akivaizdūs (šilumos kaina kasmet kyla), karinio saugumo klausimas išlieka jautria sritimi. Ir dar svarbus veiksnys – Lietuvos užsienio ir vidaus politika supriešino jos pačios visuomenę, kas privedė prie to, kad VSD (Valstybės saugumo departamentas) ėmėsi ieškoti valstybės priešų (ir juos surado) pačių Lietuvos piliečių tarpe. Į keliančių grėsmę valstybei sąrašą VSD įtraukė net Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus. Minimą VSD ataskaitą galite atsisiųsti.

Ir visi šie neigiami pasikeitimai įvyko per palyginti trumpą laikotarpį, vykdant nuosekliai parodomąją „anti-rusišką“ politiką. Tai būtent šios politikos pasekmė.

Ką turime realybėje?

Realybėje Rusija patyrė tam tikrus nepatogumus kalbant apie importą, kurie, tačiau, paskatino susirasti naujus tiekėjus ir paskatinti vietinius gamintojus. Kalbant apie sankcijas – didžiausią ekonominį smūgį Rusijai sudavė kritusios naftos-dujų kainos, kurios nėra sankcijų dalis. Tačiau jos ima pamažu kilti.

Pačias sankcijas Rusija ištveria palyginus pakenčiamai ir labai nemurmėdama – jos žmonės įpratę prie nepriteklių (kaip ir mes – lietuviai). Rusai supranta, kad sankcijos – tai Vakarų norimas užmauti apynasris jų gerbiamam prezidentui Putinui, todėl visokeriopai tą prezidentą palaiko. Tą aiškiai liudija pačių Vakarų kompanijų vykdomos apklausos Rusijoje.

Sankcijos ir Vakarų spaudimas Rusijai, davė visiškai priešingą rezultatą, nei buvo tikėtasi – sutelkė pačius rusus prieš bendrą priešą ir suteikė Vladimirui Putinui mandatą imtis jam reikalingų žingsnių stiprinant valstybę.

Tos visuomeninės paramos fone Vladimiras Putinas jau keletą metų nuosekliai modernizavo ir stiprino Rusijos kariuomenę, ko rezultatus pasaulis akivaizdžiai pamatė Sirijoje: – iš atsiliekančios kariniu ir ekonominiu požiūriu valstybės, Rusija staiga tapo valstybe, turinčia autoritetą karinėje ir diplomatinėje srityse. Ekonominėje, beje, taip pat. Praregėjimas daugeliui buvo skaudus.

Rusija su Kinija nuolat superka tarptautinėje rinkoje parduodamą fizinį auksą. Štai, tik vasario mėnesį ji nusipirko 20 tonų aukso. (palyginimui – Lietuva iš viso turi 5,8 tonas) Tam reikalingos milžiniškos laisvos lėšos. Kaip ekonomiškai atsilikusi ir sankcijų niokojama valstybė galėtų sau tą leisti?

Reziumuojant:

Anti-rusiška Vakarų (tame tarpe ir Lietuvos) politika sustiprino ir sutelkė Rusiją, kurios atsaką į sankcijas skaudžiai pajuto Vakarų verslas, dėl ko anti-rusiška retorika Europoje žymiai sušvelnėjo, nors visiškai dar nepasibaigė. Tačiau tendencijos rodo jog greitai pasibaigs..

Ypač, jei mes turėsime omenyje amerikiečių Respublikonų partijos kandidatą į JAV prezidentus Donaldą Trampą, kurio pasisakymai Putino ir Rusijos atžvilgiu nepalieka abejonių, jog jo pergalės atveju, JAV politika Rusijos atžvilgiu kardinaliai keisis Rusijai palankia linkme.

Kas labai nepalankiai atsilieps turintiems kitokį požiūrį šiuo klausimu. Ir šiandien tie kiti, turintys kitokį požiūrį, yra mūsų Lietuvos valstybės veikėjai, o per juos ir visa valstybė, aktyviai stumianti net ne europietišką, o dabartinės JAV administracijos politiką, kuri dėl savo poveikio silpnumo yra iš esmės nepavojinga Rusijai kaip valstybei, o daugeliu atvejų net naudinga Putinui, sutelkiant savo rankose didesnę galią kovai su išorės priešais. Tačiau visiškai nenaudingą Europai.

Kitaip tariant, demonstratyviai antirusiška Lietuvos politika visą laiką tik dirba pačios Rusijos naudai, tuo pačiu darydama didelę žalą Lietuvai.

Mes galime kaip norime vertinti viešus politikų pasisakymus (patinka-nepatinka), tačiau tų pasisakymų rezultatus turėtume vertinti remdamiesi akivaizdžiais faktais.

O faktai tokie – Rusija sustiprėjo ir susitelkė (visomis prasmėmis), tuo tarpu kai Lietuva per šiuos kelerius metus smunka ekonomiškai (apie tai išsami analitiko V. Trukšino analizė statistinių duomenų pagrindu) ir tokios politikos pasekoje visiškai susiskaldė. Demografinės situacijos nė nelyginsiu.

Yra dar ir kita tokios politikos pusė: kadangi Lietuvos politikai stumia JAV poziciją, neatsižvelgdami į pačios Europos interesus santykiuose su Rusija, neužilgo Lietuva gali tapti Europos atstumtąja. ES jau šiandien kritikuoja Lietuvą dėl bendros ekonominės situacijos ir nevykdomų reformų bei dėl įtampos eskalacijos. Paskutinė naujiena – Latvija su Estija siunčia savo diplomatijos atstovus dalyvauti parade gegužės 9 Maskvoje – Lietuva savo atstovų nesiųs. Kam tas naudinga?

Išvada?

Mūsų politikai nedirba savo šaliai. Esą, daro kaip blogiau Rusijai, bet iš tiesų nuo to blogiau tik Lietuvai. Neapskaičiuoja savo veiklos pasekmių masto ir poveikio krypties. O gal apskaičiuoja ir daro tai tyčia? Nusispjaudami į savos šalies piliečių interesus ir norą gyventi ramiai?

Kai kurios, mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės, biografijos detalės labai jau glaudžiai susijusios su Rusija ir jos buvusia komunistų partija, bent jau sprendžiant iš viešai prieinamų duomenų internete. Ir tai galėtų būti pažeidžiama vieta, kuria galėtų naudotis užsienio spec-tarnybos darydamos jai įtaką priimant tam tikrus sprendimus užsienio politikos klausimais. Tame tarpe ir klausimais Rusijos atžvilgiu. Apie tai VSD savo grėsmių sąraše kažkodėl neužsiminė.

Čia žinoma tik mano prielaidos, bet matant tokios užsienio politikos rezultatus, kai šalies balanse vien minusai ir supriešinta visuomenė, nenoromis peršasi išvada, kad parodomai anti-rusiška politika realiai yra vykdoma prorusiškos politikos pagrindu, iš kurios dividendus žeriasi tik Vladimiras Putinas. Tokie faktai. Ir čia jau darosi nebesvarbios kalbos – „medį iš vaisių pažinsi“.

sekite autorių Facebook’e