infa.lt

Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė Asta KARALIŪTĖ-BREDELIENĖ.| © Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Danutė ŠEPETYTĖ | ve.lt

Ši idėja niekur neužregistruota. Bet niekur nėra užregistruota ir idėja miestų parkuose lietuviškus medžius pakeisti importiniais arba, sakykime, susiaurinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sritis. Tačiau tai vyksta! „Idėja Lietuvai“ pakelti mokytojo prestižą skamba kone kasdien, tačiau Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė Asta KARALIŪTĖ-BREDELIENĖ sako, kad šiandien sudėtinga kalbėti apie mokytojo prestižą, kai jis griaunamas sistemiškai. Sistema griauna tai, dėl ko aš dirbu, – sako ji, – sistemai nereikia savarankiškai mąstančio žmogaus.

– Ar neklystu, manydama, kad šiandien viena svarbiausių ugdymo problemų yra ta, kad senka bene pagrindiniai lietuvio sielos šaltiniai: kaimai beveik tušti, gamta – tik fonas šašlykui išsikepti, lietuvių literatūra, pasak Švietimo ir mokslo ministerijos, nebelabai ir būtina (turiu galvoje valstybinio egzamino pakeitimus), ir mokiniams ji, sako, neįdomi…

– Pirmiausia: aš tikiu šita valstybe ir šiek tiek skeptiškai žiūriu į visokius būgštavimus, kad senka, miršta, nyksta. Tikiu, nes matau vaikus, kuriems literatūra įdomi (ministerija, programos, nuostatai jiems nelabai terūpi – ir tai gerai), matau ir patiriu jų smalsumą, gyvybę – ji nesenka. Dabar dėl to, ko klausėte. Dar Vaižgantas giminaitei Eglutei į Paryžių laiške rašė: be kaimo žmogus yra tik pusžmogis. Mieste jis urvelyje gyvena, urvelyje mokosi, dirba, o kaime gyvendamas turi galimybę pamatyti, iš kur viskas atsiranda, kaip auga, kur paskui pasideda… Išeitų, kaimas moko žmogų būti žmogumi. Literatūra (didele dalimi ji „kaimiška“ – ir tai taikytina tikrai ne tik ar ne išskirtinai lietuvių literatūrai) irgi yra procesas, kuris fiksuoja tuos pačius reiškinius, be kurių žmogaus gyvenimas netenka labai didelės dalies prasmės. Ji padeda atsakyti į klausimą, kas jis toks yra. Šiaip aš tikrai nemažai keliauju po Lietuvą, ir per pastarąjį dešimtmetį, o gal jau ir daugiau, matau, kaip suaktyvėjęs grįžimas į natūralią aplinką – jauni žmonės, sakykime, tiesiog savaitgalio reikmėms išsiperka sodybas ir laiką su šeimomis leidžia jose. Atgyja apleisti kaimai ir juose žaidžia vaikai. O kiek keliaujančių, tyrinėjančių, besidominčių – išeitų, kad ir dabartiniai žmonės supranta aktualumą to, ką Vaižgantas savo Eglutei rašė prieš 90 metų, ar ne? Tai gal nesenka tie šaltiniai? Beje, tas pats ir su skaitymu – užmeskite akį į socialinius tinklus, kur žmonės dalijasi įspūdžiais apie perskaitytas knygas: jų ten daugybė. Tad, mano nuomone, pavojus mums gresia visai ne iš tos pusės.

– Ką turite mintyje?

– Yra sisteminių pavojų. Tai, ką mes vadiname „sistema“ – buldozeriu atstumiamos reformos, nuolatinė įtampa, vidutinybių diktatas mąstantiems – visa tai išties pavojinga ir neturi daug bendro su žodžiu „prestižas“ ar turiningu ugdymu. Ji moko žmogų išsisukti, „praplaukti“, nepaisyti – apie kokį prestižą čia kalba?.. Mokytojo ir mokyklos prestižiškumą juk lemia patikimumas. Apskritai man, literatūros mokytojai, šiandien būtų sudėtinga kalbėti apie mokytojo misiją. Iš viso norėtųsi patylėti, nes po lietuvių kalbos valstybinio egzamino jaučiu tarsi priekaištą sau, kad mano mokiniai… skaito knygas. Uoliausiai ir azartiškiausiai skaitantys nuo to egzamino nukenčia – tiesiogine šio žodžio prasme. Pagrindinis privalomasis egzaminas, pagal kurį universitetai atsirenka studentus, – nepalankiausias skaitantiems ir mąstantiems. Suprantate?

– Skamba absurdiškai. Kaip taip gali būti?

– Keletą metų atrodė, kad čia atsitiktinumas, tiesiog gero darbo autoriui pasitaikė griežtesnis vertintojas, o to kito, paviršutiniškesnio, vertintojas buvo liberalesnis. Taip galėtų būti, vis dėlto vertinimo sesijoje dirba tikrai daug žmonių. Bet šiemet matau, kad yra kur kas blogiau: egzamine ryškiai tendencingai nuvertinami patys geriausi darbai – tai yra piktybiška veikla ir ta veikla man atrodo tiesiogiai pavojinga visai humanitarinei kultūrai. Susidariusi sistema, kuri tiesiog atmeta savarankiškesnį, originalesnį požiūrį į kūrinius, brandesnį santykį su tema. Šiemet dariau įžūlų eksperimentą: pateikiau kolegoms rašinius, įvertintus 100, 71 ir 73 balais, prašydama atspėti, kuris yra kuris. Eksperimento rezultatų komentuoti net neverta. Mokiniams ir kolegoms leidus patyrinėjau darbų kopijas ir padariau išvadą, jog norint gauti šimtuką egzaminuojamajam reikėjo būti sklandžiai paviršutiniškam. Toks yra pagrindinis siejantis matmuo, kuris man, sakykim, iškyla paskaičius labai gerai įvertintų rašinių. Bet kokia sudėtingesnė mintis, ilgesnis (nors ir neklaidingas) sakinys, ne toks stereotipinis požiūris, net rečiau mokyklose analizuojamo (nors ir iš „sąrašo“) kūrinio pasirinkimas „numeta“ kelis balus. Štai kodėl sakau, kad ši sistema griauna tai, dėl ko aš dirbu. Kai kelis skirtingus filologinius konkursus laimėjęs mokinys tesurenka 71 balą (šį jo darbą paskaičiusi mokytoja ekspertė, kurios nuomonę labai branginu, paklausė, ar nereikėtų tokio darbo autoriui įteikti medalio už geriausią egzamino darbą, nes šimtuko čia nepakanka – darbas tiesiog gniaužia kvapą), o geriausia klasės mokinė gauna 54 ir dėl to nepatenka į valstybės finansuojamą vietą universitete – mokytojai turbūt reikėtų susirūpinti savo kompetencija? Ir atsiprašyti tų, kuriuos teko pabarti už pamokų nelankymą, knygų neskaitymą, nes jų egzamino rezultatas rodo, tarkim, 93? Man skaudu, kai turim šitokį potencialą, o sistema jį tiesiog atmeta. Ką tokiu atveju man sakyti vaikams? Neturiu ką jiems sakyti. Kaip tai suderinti su mokytojo misija ar tuo vadinamuoju prestižu, jei šita sistema iškelia vidutinybę ir griauna savarankiškumą?

– Jaučiatės kalta, kad… gerai dirbate?

– Be abejo, jaučiuosi negerai.

– Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą naują lietuvių kalbos valstybinio egzamino tvarką apskritai mokykloje į lietuvių literatūrą turėtumėte žiūrėti pro pirštus…

– Na, ne, jokioje programoje tokia nuostata neparašyta… Čia problemą matau dar kiek kitaip. Vienas didelis blogis, kuriam bandžiau, bet nepajėgiau, pasipriešinti (nors gal ir turėjau progą – esu dalyvavusi pradinėje šio egzamino modelio rengimo stadijoje) yra vadinamasis samprotavimo rašinys. Dabar tas pats egzamino rašinys gali būti dvejopas: literatūrinis arba samprotavimo. Esminį skirtumą tarp šitų dviejų dirbtinai atskirtų žanrų pamatome per vertinimą: už samprotavimą daug lengviau gauti aukštus balus. Natūralu – toks žanras iš anksto orientuotas į paviršinį mąstymą, iš pat pradžios sugalvotas kaip išsisukimas iš literatūros programos galimai jos nenorintiems skaityti žmonėms. Jį pasirinkę per valstybinį egzaminą gali pasiremti bet kuo – matytu spektakliu, išgirstu gandu, asmenine patirtimi, tegu ir įdomia ar kitokia; šie rašiniai ir vertinami daug liberaliau.

– Tai geriausias būdas atjunkyti nuo skaitymo, arba, kaip sako jūsų numylėtas Vaižgantas, ugdyti pusžmogį?

– Šitai ir yra blogiausia. Žinodami, kad nemažai jaunimo iš tiesų nenori skaityti, vien dėl statistikos juos tempiame už ausų, kad tik pabaigtų mokyklą, apsimesdami, kad jie raštingi. Visada esu pusėje tų, kurie daug dirba ir kurie daug nori nuveikti. Skaudu, kad vaikai, kurie tikrai daug gali padaryti, lieka be įvertinimo.

– Skandalai dėl valstybinio egzamino rezultatų trunka metų metus. Kodėl gi negalėtų vertintojais būti ne kviestiniai ekspertai, o tie, kurie vaikus mokė ir geriausiai žino jų gebėjimus?

– Valstybinių egzaminų sistema veikia daugmaž visame pasaulyje. Ją organizuoja Nacionalinis egzaminų centras, tokia sistema laikoma patikimesne, objektyvesne. Tačiau pagrindinio privalomojo lietuvių kalbos egzamino atveju nepatikimumas jau yra tapęs toks akivaizdus, taip bado akis, kad šitai pasidarė matoma iš labai toli. Tarkim, rimtieji Europos universitetai (kalbu apie Oksfordą, Kembridžą) į juos stojantiems Lietuvos mokiniams net nebekelia reikalavimo išlaikyti šį egzaminą aukštu balu. Ir apeliacijų, ir skandalų skaičiai rėkte rėkia apie tą nepatikimumą, todėl manau, kad išties būtų daug protingiau grąžinti vertinimą į mokyklas; žalos jauniems žmonėms (būtent – žalos) būtų kur kas mažiau. Iš dabartinės situacijos visiškai akivaizdu, kad nepavyksta organizuoti nei aiškaus, sklandžiai aprašyto paties egzamino proceso, nei kokybiško vertinimo. Kai mes reikalaujame iš jauno žmogaus susitaikyti su neteisybe, nusilenkti jai, kai teigiame paviršutiniškumą kaip normą, mes tiesiogiai nuskriaudžiame savo pačių kultūrą, darome nepataisomą žalą lituanistikos prestižui. Daugeliu atvejų lietuvių literatūra tampa pati nemėgstamiausia disciplina. Vaikai nekenčia literatūros pamokų ir nekenčia pačios literatūros.

– Manote, iš dalies dėl to?

– Čia kompleksinė problema, bet ir dėl to. Mano pačios dukra sako: aš skaitau kūrinį ir galvoju, ne kas ten parašyta, bet galvoju, kaip tuo efektyviai pasinaudoti per egzaminą. Mat egzamino reikalavimai prasilenkia su kūrinio supratimo gairėmis. Šiemet išleidau grupę mokinių, kurie būtent lietuvių literatūrą buvo pasirinkę pagrindiniu dalyku, paskutiniais metais rašė vadinamąjį kursinį literatūrinės analizės darbą, dalyvavo konkurse ir t.t. Kodėl šitie vaikai, apdovanoti diplomais konkursuose, negavo adekvačių egzamino įvertinimų, paklausite. Jie puikiai analizuoja kūrinius, rašo sklandžiai ir be klaidų. tačiau analizės įgūdis šitam egzaminui pasirodė nereikalingas, o būti paviršutiniški jie neišmoko. Dabar jie visi įstojo į universitetus, tas egzaminas pasimirš, bet man skaudu.

– O tas vaikinukas, kurio egzamino rašinys „gniaužia kvapą“?

– Jis net neketino teikti apeliacijos. Sužinojęs rezultatus atsiuntė žinutę: „Mokytoja, mes esame malūnai, su kuriais kovoja teisingai mąstančios „donkichotės“; su jomis neprasidėkim.“ Tai išdidaus, oraus žmogaus žodžiai. Aš suprantu jį, bet man neramu, kai jauni žmonės net nepabando ieškoti tiesos – taip neturėtų būti.

– Gal jie jau žino, kad jos čia nepasieks? Juk pasipriešinti sistemai nepavyksta net jums?

– Į šitą klausimą neturiu ką atsakyti. Paprastai vadovaujuosi
A.Kamiu mintimi: „Nepasisekė – vadinasi, patingėjai…“ Tam ir auginame vaikus, mokinius, kad jie mus pranoktų.