infa.lt

nuotrauka: periodistadigital.com

Straipsnis rašytas 2014 metais, tačiau jo aktualumas nuo tada tik išaugo – visi nuo to meto įvykę pasikeitimai įvyko tik į blogąją pusę, nepriklausomai nuo pasaulio visuomenių pastangų.  Nežiūrint į pasaulio valstybių deklaruojamą gerovės (atlyginimų augimą), jame daugėja „nereikalingų” žmonių, ir vienintelis dabartinės sistemos sprendimas šiam klausimui spręsti – „mirties sistema„.

Mirtingumo, gimstamumo kontrolė, tanatofilija … Egzistuoja daugybė teorijų, siekiančių paaiškinti tai, kaip mūsų akyse išnyksta ištisa lotynų amerikiečių karta. Žemiau mes papasakosime apie tai, kas vyksta, kai mirtis tampa sistema.

Meksika sukrėsta, tęsiamos 43 besimokančių pedagoginiame koledže Ajoutzinapoje moksleivių dingusių rugsėjo 26 dieną paieškos. Paieškų metu buvo atrastos masinės kapavietės, apdegė kaulai, sumaitoti kūnai. Tai ne tie, kurių buvo ieškoma, tačiau bet kuriuo atveju jie aukos tos barbariškos prievartos, kurioje šiandien nugrimzdusi Meksika.

Kolumbijoje prie pabaigos artėja derybos dėl taikos tarp vyriausybės ir „Revoliucinėmis Ginkluotosiomis Kolumbijos pajėgomis“ (FARC), pačia stambiausia sukilėlių grupuote, kuri veikia šalyje jau daugiau nei 50 metų. Bet 1300 žmogžudysčių įvykusių nuo šių metų pradžios Kalyje – pačiame labiausiai kriminogeniniame šalies mieste – niekaip negalima priskirti ginkluotam konfliktui su sukilėliais. Čia mes turime reikalą su kita realybe: mirtimi kaip sistema.

Kamerūnietis Achille Mbembe, kuris davė vieną iš geriausių apibūdinimų mirtingumo kontroliavimui (nekropolitka), tvirtina, jog „dabartinėmis sąlygomis suverenitetas apsprendžiamas sugebėjimu ir galimybe spręsti, – kas gali gyventi, o kas turi mirti“.

Sekant Mbembe apibūdinimu galima tvirtinti, jog savo siaubingiausia forma nekropolitika pasireiškia tokiuose miestuose kaip Kalis, kur „karas nepaklūsta jokioms taisyklėms ar normoms“, panašiai, kaip tai kažkada vyko kolonijose.

Tokiu būdu, Kalis, Meksikas, Belem du Para (Belem do Parà), San-Paulas ir Buenos-Aires gali būti vertinami, kaip naujosios „kolonijos“, kur neveikia valstybės įstatymai, o žmonės nėra laisvi, todėl, kad jų gyvybės ar mirties klausimus sprendžia kiti.

„Kolonijinė“ okupacija savo esme yra ne tik kontrolės sinonimu, stebėjimo ir atskyrimo, ji taip pat reiškia izoliaciją. Tai, jei galima taip išsireikšti, nepilna ar fragmentinė okupacija, naudojanti šiuolaikinius miestų statybos principus (periferiniai anklavai, atskirti rajonai)“, – paaiškina Mbembe.

Šių rajonų gyventojai faktiškai gyvena apgulties sąlygomis, o nekropolitiką ir kontrolę vykdo sukarintos formuotės, narkotikų prekeiviai ir kitos organizuotos nusikalstamos grupuotės. Ko pasekoje visa tai veda link savisusinaikinimo, neiššaukiant kažkokio pasipriešinimo.

Kai kuriose vietose, iš dalies Brazilijoje, palaipsniui nustoja gyvuoti nuomonė, kad žmogžudystes vykdo išimtinai marginalūs elementai, esantys už įstatymo ribų.

Tyrimo vykdyto brazilų visuomenės saugumo forumo (FBSP) duomenimis, Brazilijoje nuo policininkų rankų žūva mažiausiai šešeri žmonės kasdien. Praėjusiais metais policininkai nužudė 2212 žmonių, o per penkerius metus, nuo 2009 iki 2013 -ųjų, Brazilijos policininkai užmušė daugiau žmonių, nei jų kolegos iš JAV per tris dešimtmečius: 11 197 lyginant su 11 090.

Jeigu imtis piešti policijos prievartos žemėlapį, tai taps akivaizdi kova už miesto erdvės perdalijimą ir kontrolę miesto rajonams, kurie gali duoti pajamas įgyvendinus juose neokolonijinę politiką.

Pasaulyje, kur „per daug“ žmonių, nekropolitika be jokio sąžinės graužimo imasi juos naikinti. Jei per amžius tokios prievartos pagrindiniu motyvu buvo požiūris į kitus žmones kaip į daiktus (vergija, aparteidas), tai dabar prie šito prisideda didžiulis perteklius darbo jėgos, kuri, jei jos nenaikinti, gali išstatyti po klaustuku pačios mirties sistemos egzistavimą.

Arba kitais žodžiais, „ hipervartotojiškoje visuomenėje žmogaus gyvybė vertinama pirmiausia žiūrint iš jos ekonominio rentabilumo požiūrio taško, kas ir randa savo atspindį nekropolitikoje“.

Tai ir yra pats žiauriausias ir radikaliausias pasireiškimas valdžios, besinaudojančios tokiais barbariškais metodais, kaip „nereikalingų“ žmonių pašalinimas, ir pilno moterų pavaldumo, vyrų, užimančių valdančiąją padėtį visuomenėje, valiai ir poreikiams.

Antraip, kaip galima būtų paaiškinti tai, jog 50,7 % meksikiečių moterų patyrė fizinę ar seksualinę prievartą, apie ką liudija Nacionalinės apklausos duomenys apie santykių dinamiką šeimose.

Griežtai šnekant, statistiniai duomenys apie prievartą moterų atžvilgiu, pristatyti Lotynų Amerikos ir Karibų baseino šalių oficialių organų, – neatitinka tikrovės, apie ką ir buvo kalbama neseniai įvykusio Tarptautinio susitikimo genderinės statistikos klausimais metu, nuo lapkričio 5 iki 7 dienos Meksikos mieste Aguascalientes.

Išdygusios Centrinėje Amerikoje narko-valstybės taip pat aktyviai vykdo nekropolitiką ir dabartiniu metu pirmą vietą pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių užima Hondūras, ketvirtoje – Salvadoras ir penktoje – Gvatemala.

Prievarta jau nebe strategija, o kertinis kapitalizmo akmuo ir būdas atsikratyti žmonių pertekliaus, kuris naudojamas daugelyje Lotynų Amerikos ir Karibų baseino šalių.

Giunteris Andersas (Günters Anders) jau 1956 metais buvo nurodęs į „žmogiškos asmenybės“ nuvertėjimą. Bet čia būtina patikslinti, kad dabar kalba pirmiausiai eina apie tuos, kuriuos Zigmundas Baumanas pavadino „perteklinėmis žmonių grupėmis“.

Paco Gómez Nadal

La muerte como sistema

redakcijos komentaras:

Lietuvoje ši sistema pasireiškia ne tokiu tiesioginiu būdu kaip minima straipsnyje, bet ne mažiau efektyviai mažinanti gyventojų joje skaičių – tai ta pati narkomanija, nedarbas, alkoholizmas, privedimas prie savižudybės, kas lygiai taip pat virto sistema, kurios niekas kol kas nenori garsiai įvardinti, o visas šios sistemos sudedamąsias dalis mini tik kaip atskirus ir nesusijusius tarpusavyje dalykus. Vienas garsiausių Lietuvos narkotikų taškų – „Taboras” gyvuoja nežiūrint jokių suinteresuotų institucijų ir aktyvistų pastangų. Sistema stipresnė už visuomenės siekį auginti dar sveikus jos narius