infa.lt

Tokio įsiutusių širšių lizdo ūžimo seniai, o gal niekada negirdėjom. Nes prasidėjo kalba ne apie didvyrių žemę, o apie egzistencinį jų nerimą – savo riebių užpakalių likimą.

Teisiųjų nėra anei teisėjų – melas, neapykanta ir pikti darbai kaupėsi metų metais. Ir kokia baimė, kad senų bizniukų, iš kurių su vaikais ir anūkais prasigyventa ir prisigyventa, kas nepaskelbtų! Tą konkrečiai žinantis, galintis įrodyti ir prasitaręs išskristų pro langą per pusvalandį.

Bet nereikia jaudintis ir bijoti – galima ir toliau nieko nedaryti, alaus ir spragėsių dar neuždraudė. Mėgaukimės, sulaukėme – tai istorinis, retas momentas, kai pritrūkus ėdesio vieni parazitai ima ryti kitus, nes nebeturi kito būdo išlikti.

Srutų pilnas šulinys, kuriame įnirtingai, iš paskutiniųjų grumiasi žmogystos, vienas per kito galvas lipa, vienas kitą traukia už kojų atgal, tik šnopavimas, šlapias tirščių pliupsėjimas ir perpuvusių išskyrų smarvė – gal kam dar pavyks išsikapanoti? Linkėčiau, kad nei vienam.

Trumpam atsidarė langelis ir išvydom, kaip gyvenom visus tris dešimtmečius. Nors pamatėm gal tik kelis nuošimčius. Tai nuožulnioji plokštuma – sparčiai, kasdien greičiau artėja situacija, kai apačios ne tik nebenorės, bet ir nebegalės gyventi senoviškai, o pabėgti nebebus kur. O Jie nebegalės valdyti senoviškai ir apgauti žmones dar kartą vargu ar pavyks.

Vis klausia: ką daryti, ką daryti? – aršiausiai tie, kurie nieko niekada nedarys. Atsakau – pirmiausia nusiropškit nuo krosnies.Jokių naujų gelbėtojų nebus – tai lipimas ant to paties grėblio. Niekas partijų nebekurs, o jei sukurs – bus tik nauja imitacija, pasala ir apsigavimas.

Lėtas, sunkus, purvinas negrįžtamų reformų kelias. Visuomenės atbudimas, ryžtas ir gebėjimas taip prispausti valdžią, kad cyptų, bet tuo keliu eitų. Pjaustys gyvą, ligoniui skaudės, bet kitų pasirinkimų, išskyrus letalinę baigtį, nebėra. Būkit tvirti.

šaltinis: algimantasrusteika.wordpress.com