infa.lt

YouTube

Puštunvali arba Paštunvali, arba Pachtunvali, arba Nana (puštų garbė) yra nerašytas puštų įstatymų sąvadas arba puštų genčių garbės kodeksas ir filosofija (afganai patys save vadina puštais. P.V.). Narakiniai žmonės “džirgamarai” puštunvalį moka mintinai ir esant reikalui iš visų genčių susirenka ir išsprendžia visus būtinus reikalus ir problemas (narakiniai = specialūs. P.V.). Nors puštunvali yra iš ikiislamiškos epochos (puštai yra sakų ainiai, o sakai atėjo iš Turano), bet puštų garbės kodeksas neprieštarauja islamo teisei (Sakais persai vadina skitus.

Turanas — dabartinė Vidurinė Azija ir Kazachstanas. Iš Turano skitus pasitraukti į pietus privertė mongolai-hunai. Skitai pietuose dabartinio Afganistano, Pakistano, šiaurės vakarų Indijos ir pietryčių Irano teritorijoje įkūrė savo valstybę. Skitų ainiai dabar yra puštai ir beludžiai. Puštai gyvena Afganistane ~15 mlj., Pakistane ~30 mlj., Indijoje ~11 mlj., Irane ~3 mlj., bet tai daugiausia pabėgėliai iš Afganistano; beludžiai gyvena Irane, Pakistane, Afganistane ir Turkmėnijoje. Todėl puštų garbės kodeksas iš tikrųjų yra skitų garbės kodeksas. P.V). Puštų garbės kodekso laikosi Afganistano, Pakistano ir visose kitose pasaulio dalyse gyvenantys puštai.

Pagrindinės žinios

Puštunvali yra senasis garbės kodeksas, kurio laikosi Afganistano ir Pakistano puštai, o taip pat po pasaulį išsisklaidžiusios puštų bendruomenės. Jį sudaro tiek asmeninio tiek visuomeninio elgesio taisyklių sąvadas. Puštunvalį visi gyventojai vykdo visose vietose kur puštų yra dauguma.

Puštunvalį sudaro senovinės puštų dvasinės ir visuomeninės tradicijos ir dorovinio elgesio taisyklės. Pats garbės kodeksas susidarė senovėje dar skitų ar ankstesnėje visuomenėje. Puštunvali skelbia savigarbą, nepriklausomybę, teisingumą, svetingumą, vaišingumą, meilę, atlaidumą, kantrybę ir kerštą visiems žmonėms (taip pat ir nepažįstamiems ir svečiams). Pagrindinės dorybės yra garbė, teisingumas, ištikimybė tiesai nepriklausomai nuo pasekmių, drąsa. Puštai vykdo puštunvalio ir islamo šariato įstatymus, bet tais atvejais jei reikia rinktis arba šariatą, arba puštunvalį, jie visada renkasi tik puštunvalį. Puštų garbės kodeksas skiepija kiekvienam puštui asmeninės atsakomybės jausmą ir kiekvienas žmogus turi teisę puštunvalį naudoti pagal savo supratimą neperžengdamas jo ribų.

Garbės kodeksas

Puštunvali yra nerašytas puštų įstatymų ir papročių sąvadas, kurį jie paveldėjo iš savo protėvių. Jis yra pagrindinė puštų kultūros varomoji jėga. Jis į vieną visuomenę vienija visus puštus. Visuomenei vystantis puštunvali buvo papildomas ir patyrė teisinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių.

Puštunvali susideda iš tokių sąvokų kaip savivalda, lygybė, viešė (viešas susirinkimas puštų kalba — džirga. P.V.), seniūnai, pagarba (visiems žmonėms), santarvė, kerštas, lygiavertiškumas, teisėtumas, gentis (giminė), teismas (genčių nesutarimų sprendimas), garbė, išdidumas, užuojauta ir pagalba, prieglobsčio suteikimas, talka (bendras darbas, kooperacija), įsipareigojimas, globa, šaukimas veikti, paliaubos, gynyba, uolumas ir atkaklumas vykdant užduotis ar siekiant tikslo.

Pagrindiniai Puštunvali teiginiai

♦ Tikėjimas — tikėjimas Dievu (arabiškai – Alach, puštų kalba – Chudaj). Puštų tikėjimas kūrėju sutampa su islamo tikėjimu į vieną Dievą kūrėją (arabiškai – Tauchid).

♦ Geros mintys, geri žodžiai, geri darbai — puštas visada turi siekti tik gerų minčių, kalbėti gerais žodžiais ir daryti gerus darbus. Šie trys dalykai yra dar iš gyvenimo Turane laikų. Zaratustros tikėjimo moralė irgi yra iš ten pat ir išreiškiama paprastais žodžiais: «geros mintys, geri žodžiai, geri darbai» (Avestos šventojo rašto kalba —Humata, Huchta, Hvaršta).

♦ Elgesys — puštai visada privalo pagarbiai elgtis su visa Dievo kūrinija, t.y. žmonėmis, gyvuliais ir visa supančia gamta. Gamtos teršimas ir jos niokojimas prieštarauja puštų garbės kodeksui.

♦ Vienybė — saugoti kalbos vienybę; kraujo vienybė (nesituokti su kitų tautų atstovais); pinigų vienybė (visokeriopa pagalba saviškiams; viso pasaulio puštai sudaro vieningą tautą. Kur yra tikroji vienybė, visos svetimųjų pastangos ją sugriauti vienybę tik sustiprina. Kas atsitinka vienam, tas bus ir visiems kitiems (Akis už akį, dantis už dantį). Vienybė reikalauja būti neabejingais bet visada gelbėti tautietį patekusį į bėdą.

♦ Lygybė — kiekvienas žmogus lyginant su kitais yra lygus. Lygybė kyla iš viešės, kurioje visus sprendimus priima bendruomenės nariai bendrame visų susirinkime. Viešė visada priverčia priimti tik protingus visiems priimtinus sprendimus visuose reikaluose. Kiekvienas žmogus gali pasisakyti viešėje ir todėl jis gina savo teisę turėti savo nuomonę, kurios turėjimas ir gynimas ir sudaro viešės teisės pagrindą. Pagal viešės teisę kiekvienas žmogus privalo mandagiai išklausyti kitų nuomonę ir neturi teisės reikalauti, kad būtų vykdoma tik jo paties valia.

♦ Laisvė ir Nepriklausomybė — puštai tiki, kad jie turi ne tik kūnišką, bet ir dvasinę, tikėjimo ir ūkio laisvę. Visi ir vyrai ir moterys privalo gerbti vieni kitų laisvę ir neturi siekti kaip nors pakenkti kitiems.

♦ Puštų garbės kodeksas reikalauja, kad nė vienas žmogus neverstų kito vykdyti jo valią. Tėvai neturi primetinėti savo valios vaikams.

♦ Svetingumas — svetingai priimti visus žmones, o ypač svečius. Net jei labiausiai nekenčiamas priešas atvyksta į svečius ar prašo pagalbos, reikia jį svetingai priimti.

♦ Teisingumas ir Atleidimas — jei vienas kitą sąmoningai tyčia nuskriaudė, tai nukentėjusysis turi teisę keršyti ir padaryti skriaudėjui panašaus dydžio skriaudą. Jei žmogų nuskriaudė ir jis siekia teisingumo, o skriaudikas užsispyręs neatlygina ir neprašo atleidimo, tai kivirčą sprendžia viešė ir jos sprendimu skriaudėjas atlygina nuskriaustajam.

♦ Brolybė ir Pasitikėjimas — tikėjimas, kad kiekviena puštas privalo padėti broliui ir seseriai tiek kiek jis išgali.

♦ Garbė — puštai privalo ginti savo nepriklausomybę ir žmoniškąjį orumą. Puštų visuomenėje garbė turi labai didelę reikšmę ir daug kitų kodekso straipsnių skirti ginti garbę ir išdidumą.

♦ Savigarba — žmonės privalo gerbti save ir kitus. Pagarba prasideda šeimoje ir tarp giminaičių.

♦ Užuojauta ir bendradarbiavimas — neturtingiems, silpniems ir paliegusiems privaloma padėti. Taip reikalingi paramos žmonės apginami nuo kitų savivalės.

♦ Šeima — šventa sąjunga. Šeimos narius sieja šventos pareigos žmonai, dukroms, vyriausiajam nariui, tėvams, sūnums ir vyrui.

♦ Puštai viena šeima — kiekvienas turi suteikti pagalbą gentainiui. Visos gentys turi tą patį likimą ir visos turi gyventi sąjungoje.

♦ Žinios — puštai privalo siekti objektyvių žinių ūkio, meno, mokslo ir kultūros srityse, nes šitie dalykai laikomi Dievo teikiamais vaisiais, kuriais turi naudotis žmonės.

♦ Puštų istorija — jai teikiama labai didelė reikšmė. Dėmesys vienodai rodomas tiek visoms tragedijoms, tiek pergalėms. Ji reikalauja „išlaikyti aštrų protą ir ieškoti tiesos dingusios amžių bėgyje“.

♦ Kova prieš blogį — gėrį visada puola blogis. Blogis turi būti nugalėtas – tai kiekvieno pušto pareiga. Puštas turi kovoti prieš visas blogio apraiškas, kokios tik pasitaiko jo kelyje.

♦ Dora ir Priesaika (Pažadas) — puštai visada vykdo pažadus ir yra dori bet kurioje padėtyje ir vietoje. Puštai visada vykdo pažadus ir niekada nelaužo priesaikos, kuri laikoma šventa.

♦ Svetingumas — puštai visada pagarbiai elgiasi su kiekvienu žmogumi peržengusiu jų namų slenkstį. Jie sako: «Svečias — Dievo draugas». Žmogus padaręs svečią laimingą, laimingu daro ir Dievą!

Pagrindinės sąvokos

Koncepcijos pateikiamos puštų kalba. Pirmosios keturios yra Puštunvalio pagrindas:

♦ Melmastija (Svetingumas) — džiaugtis kiekvienu svečiu nepriklausomai nuo jo padėties visuomenėje, religijos ir tautybės; nelaukti iš svečio apdovanojimo ir palankumo. Puštas visada savo namuose paslėps net priešą, jei tasai to paprašys, bet toksai svečias, gavęs prieglobstį, ateityje šeimininkui privalo atsilyginti tuo pačiu tuoj pat kai tik bus paprašytas. Daugelis puštus laiko pačia svetingiausia tauta pasaulyje. Puštai dažnai netgi priešams parodo didelį svetingumą ir pagarbą.

♦ Badal (Teisingumas/Kerštas) — reikalauja siekti teisingumo ir keršyti skriaudikui. Neturi reikšmės ar skriauda padaryta vakar ar prieš tūkstantį metų. Kol gyvas skriaudikas turi būti siekiama atlyginimo. Puštų teisingumo samprata gan sudėtinga. Pavyzdžiui, vieša pašaipa gali būti laikoma įžeidimu reikalaujančiu kraujo keršto, o jei įžeidėjas nepasiekiamas, tai keršyti galima artimiausiam jo vyriškos lyties giminaičiui. Tai kartais sukelia kraujo praliejimą tarp genčių ir jis gali tęstis amžiais ir pareikalauti šimtus aukų. Bet dažniausiai įžeidimas atlyginamas kitais būdais.

♦ Nanauatech (Prieglauda, Slėptuvė) — suteikti žmogui prieglobstį, slėptuvę nuo priešų. Ginti jį bet kokia kaina. Šis įstatymas taikomas ir nugalėtam priešui kai jis ateina į nugalėtojo namus prašyti atleidimo arba taikos. Tai ypatinga teisė — „pasiduoti nugalėtojo malonei“. Ji yra žmogaus kilnumo apraiška. Šitą teisę labiausiai pasaulyje išgarsino JAV Karo Laivyno viršilos Marko Lutrelo atvejis. Jis vienintelis liko gyvas kai jo dalinys pateko į talibų pasalą. Lutrelas kelias dienas slapstėsi kol jį pastebėjo Sabrai genties talibas. Lutrelas paprašė pagalbos ir jam padėjo. Amerikietį atvedė į kaimą, kur jį globojo pats genties vadas, o vėliau Lutrelą atidavė amerikiečiams.

♦ Zmeka (Žemė) — kiekvienas puštas privalo ginti savo žemę ir turtą nuo užpuolikų nepriklausomai nuo to, kur tuo metu jis gyvena.

♦ Nang (Garbė) — puštai privalo laikytis vieni kitų garbės kaip visuomenėje, taip ir šeimoje. Garbės išlaikymas reikalauja ginti savo ir šeimos nepriklausomybę ir taip pat ginti religinius ir kultūrinius poreikius.

♦ Namus (Moters Garbė) — puštai privalo ginti moters garbę nuo visų pavojų bet kokia kaina.

♦ Cheuad (Tauta) — meilė ir pagarba savo tautai ir jos kultūrai – tai ne tik svarbi, bet neatskiriama garbės dalis. Puštas visada jaučia pareigą savo tautai ir visada savo elgesiu ir darbais stengiasi ją stiprinti. Puštas yra įsitikinęs pareiga ginti savo tėvynę Paštarą (arba dabartine šnekamąja kalba — „Paštun-chva“) nuo bet kurio užpuoliko. Tautos gynyba reiškia ir savo paties garbės gynimą, o taip pat ir visų vertybių, tradicijų, kultūros ir visų tautiečių gynybą.

♦ Don-pasbani (Puštų kultūros gynyba) — puštas privalo ginti savo šalies papročius nuo visų kūniškų ir moralinių ištvirkavimų. Puštunvali reikalauja, kad dorovę galima išsaugoti tik išsaugant savo kalbą pašto, kuri yra pagrindinis jų kultūros šaltinis. Pašto kalbos nemokėjimą puštų visuomenė vertina kaip nesugebėjimą suprasti puštų kultūrą, papročius vertybes, etiką, istoriją ir pačią puštų visuomenę.

♦ Tochm-pasbani (Kraujo švarumas) — puštai turi tuoktis tik su savo tautos atstovais, bet jokiu būdu ne su kitataučiais. Tai seka iš jų įsitikinimo, kad „pusiau puštas“ – negali išsaugoti puštų kalbos, papročių ir neturi puštų tautos kūno savybių.

♦ De-Paštunvalai-Parauano (Puštunvalio vykdymas) — kad puštų vaikai ir ainiai netaptų „darvand“ (nepuštais), puštai privalo laikytis savo tautinių papročių (Puštunvalio), nepamiršti giminaičių ir pratęsti giminę. Nesilaikantys Puštunvalio išvejami iš puštų visuomenės.

Antraeilės Puštunvali sąvokos

♦ Laškar — genties kariuomenė. Kariuomenė paklūsta viešei (džirga).

♦ Loja-Džirga (Genčių vadų susirinkimas) —šaukiamas ypatingais atvejais: karo paskelbimas, taikos sudarymas ir svarbiausi genčių tarpusavio ginčai.

♦ Tsalvešti (keturiasdešimt) — viešės sprendimu kiekvienas kas keturiasdešimtas genties žmogus siunčiamas į karą. Šalgūn — dvidešimt žmonių turinčių genties įgaliojimus.

♦ Badraga — palyda. Ją sudaro genties žmonės ir ji lydi svetimšalius ir kitų genčių žmones keliaujančius per genties žemę. Jei palyda pažeidžia Puštunvalį, prasideda nesantaika tarp genčių ir kraujo praliejimas.

♦ Hamsaja — ne puštų tautybės žmonės ieškantys apsaugos pas puštus ir jie gali būti priimti į puštų gentį. Jei „hamsaja“ priimami į puštų gentį, tai jiems globoti paskiriami puštai vadinami „naik“. Bet kokie priešiški veiksmai prieš hamsają laikomi priešiškais globėjams.

♦ Mlatar — parama. Ją gauna visi genties nariai, kurie genties nutarimu išeina į kovą.

♦ Naga — duoklė. Jos dydį nustato vyriausiųjų taryba. Duoklė gali būti uždėta genčiai pažeidusiai Puštunvalį.

♦ Roga — ginčų tarp genčių ar giminių sprendimas ir vieta, kurioje renkamasi ginčui spręsti.

♦ Hudžra — bendra vieta. Joje renkasi ir joje nakvoja visi nevedę kaimo vyrai, o taip pat ir visi vyrai svečiai.

♦ Lokai Varkaval — pažodžiui pastogės suteikimas. Pastogė suteikiama prašančiam. Gentis padarys viską, kad nuo priešų būtų apgintas pastogę gavęs žmogus.

………………………………………………….pabaiga………………………………………………….

Zaratustros tikėjimo pasaulėžiūra ir dorovė

Pagrindinis Zaratustros pasaulėžiūros bruožas yra dviejų pasaulių buvimo pripažinimas — tai menog ir getig (sen. persų pehlevi kalba) arba lietuviškai pažodžiui „minčių“ ir „kūniškas“ pasauliai ir taip pat šių dviejų pasaulių tarpusavio sąveika ir vieno kitam įtaka. Abu pasaulius sukūrė Ahura Mazda (Didžioji Aušra) ir jie abu geri — medžiaga (kūnas) ir dvasia (mintis) viena kitą papildo ir yra Dievo dovanos, be kurių visas likęs gėris yra neįmanomas. Zaratustros pasaulėžiūrai svetimas grubus materializmas, hedonizmas (malonumų vaikymasis P.V.) ir taip pat asketizmas su spiritualizmu (asketizmas- visiškas gyvenimo malonumų išsižadėjimas; spiritualizmas – objektyviojo idealizmo pažiūra tikrovės pradu laikanti dvasią. P.V.). Zaratustros pasaulėžiūros žmonės neužsiima kūno marinimu, celibatu ir neturi vienuolynų.

Visa Zaratustros pasaulėžiūros dorovinė sistema remiasi minėtu dualizmu. Zaratustros tikėjimo žmogaus gyvenimo prasmė susideda iš gerų darbų kaupimo (persiškai – kerfe) — sąžiningas pareigų vykdymas šeimoje, darbe, visuomenėje — ir nuodėmių vengimo (pers. gonah). Toks yra ne tik asmeninis žmogaus gyvenimo kelias, bet ir kartu kelias į visų suklestėjimą ir pergalės prieš blogį pasiekimą — kad taip būtų, kiekvienas turi dėti savo asmenines pastangas. Kiekvienas teisingas žmogus šiame pasaulyje savo darbais atstovauja Ahūrai Mazdai ir faktiškai žemėje įgyvendina Ahūros Mazdos mintis.

Visos žmonių dorybės kyla iš trejybės — geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai, t.y. visos apima minčių, kalbų ir darbų lygmenis arba mintinį ir kūniškąjį pasaulius. Zaratustros pasaulėžiūra nepripažįsta misticizmo ir teigia, kad kiekvienas žmogus pasitelkęs sąžinę ir protą pajėgus suprasti kas yra gėris. Protą skiria į dvi dalis — įgimtą ir įgytą (išgirstą). Įgytas protas tai išmintis, kurią žmogus per savo gyvenimą gavo iš kitų žmonių.

Dorovinė švara ir asmenybės augimas priklauso ne tik nuo sielos, bet nuo kūno: dorybe laikoma kūno švaros palaikymas, ligų gydymas ir sveikas gyvenimo būdas. Ritualinę švarą gali suteršti nešvarūs daiktai ir piktus darbus bei piktas mintis turintys žmonės, o taip pat apsileidę ligoti ir luoši asmenys nesigydantys ligų. Labiausiai ritualą išniekina žmonių lavonai ir gerų gyvulių stipenos. Jų neleidžiama liesti ir į juos žiūrėti. Lavonus ir stipenas lietę žmonės privalo apsivalyti kūniškai ir dvasiškai.

Dorybių ir nuodėmių sąrašas yra pehlevių kalba rašytame tekste Dadestan-i-Menog-i-Hrad (Nuomonė apie Mintį ir Protą):

Pagrindinė dorovės taisyklė

Tokia laikoma eilutė iš Zaratustros Giesmių:

uštā ahmāi yahmāi uštā kahmāicīţ

laimingas laimės linkintis kitiems

Visuomenė

Zaratustros pasaulėžiūra yra visuomeninė religija. Joje nėra atsiskyrėlių. Zaratustros pasaulėžiūros žmonių bendruomenė save vadina „andžoman“. Avestos kalba „hanjamana“ reiškia susirinkimas, sambūris. Paprastai bendruomenė būna kaimo, gyvenvietės, miesto kvartalo andžomanas (panašiai kaip krikščionių parapija. P.V.). Eiti į bendruomenės susirinkimus, svarstyti ir spręsti jos reikalus ir dalyvauti jos šventėse kiekvieno bendruomenės nario pareiga.

………………………………………………….pabaiga………………………………………………….

Puštų garbės kodeksą „Puštunvalį“ ir „Zaratustros pasaulėžiūrą ir dorovę“ paėmiau iš vikipedijos ir išverčiau į lietuvių kalbą. Skliausteliuose kursyvu paaiškinimus parašiau aš (Pranas Valickas). Tiek Puštunvali, tiek Zaratustros pasaulėžiūra abi yra neabraominės tikybos ir abi yra kilusios iš Turano skitų. Dabar puštai (afganai) yra musulmonai ir naudoja islamo teisę ir filosofiją, bet kai tik reikalas prispiria rinktis daryti kažką pagal islamo teisę ir filosofiją arba pagal Puštunvalį, tai jie visuomet renkasi Puštunvalį. Todėl akivaizdu, kad puštai yra senojo indoeuropiečių tikėjimo žmonės, o islamą išpažįsta tik dėl akių, nes jis jiems buvo primestas jėga. Daukantas savo raštuose sako, kad skitai yra lietuvių tautos dalis. Tą patį sako ir naujausi genetikos tyrimai — skaityk straipsnį apie R1a chromosomą.

Taip pat vikipedijoje apie Puštunvalį rašoma, kad jis yra dar iš ankstesnės už skitus indoeuropiečių epochos. Todėl manau, kad pagrindiniai puštų garbės kodekso teiginiai yra tokie patys, kokie buvo Lietuvoje iki krikšto. Pavyzdžiui, Vytautas keturis kartus išdavė Jogailą. Jogailą savo įpėdiniu paskyrė pats Algirdas asmeniškai. Pirmą kartą Vytautas sulaužė priesaiką su tėvu Kęstučiu darydamas valstybės perversmą, už ką Kęstutis turėjo mirti. O po to Vytautas dar tris kartus išdavė Jogailą pabėgdamas pas kryžiuočius ir juos vesdamas į kovą prieš Jogailą. Kodėl Jogaila nenužudė Vytauto už išdavystes?

Skaitykite Puštunvalį. Net pikčiausias priešas atėjęs prašyti taikos ir atleidimo turi būti priimtas kaip svečias, o sudarius taiką ir išlydėtas kaip svečias. Vytautas tą ir padarė — grįžo pas Jogailą, atsiprašė ir gavo tarnybą ir po to iki mirties dirbo kartu su Jogaila. O Vytautas buvo ne koks svetimšalis, bet pusbrolis. Todėl ir susitaikyti galėjo daug lengviau. Bet nežinant senojo garbės kodekso ir vadovaujantis dabartinėmis krikščioniškomis ir demokratinėmis sampratomis atrodo, kad už tokius nusikaltimus Jogaila niekada neturėjo atleisti Vytautui ir jį demokratiškai ar krikščioniškai nugalabyti. O kas iš to būtų laimėjęs? Lietuvoje nebūtų pasibaigusi giminių tarpusavio nesantaika ir kova. Naudinga vien tik kryžiuočiams. Matome kaip kilniai pasielgė Jogaila susitaikęs su Vytautu, sutaikęs giminę ir taip nutraukęs brolžudišką pilietinį karą.

Man asmeniškai labiau patinka Puštunvali, bet ir Zaratustros pasaulėžiūroje yra gerų dalykų. Nors man atrodo, kad Zaratustros pasaulėžiūra yra šiek tiek suliberalėjęs Puštunvali.

Puštunvalį ir Zaratustros pasaulėžiūrą parsisiunčiau jau prieš kokius tris ar keturis metus, o išversti prisiruošiau tik dabar. Skaitant Puštunvalį jis mane labai nustebino, labai jau priminė tėvo pasakojimą. Kai man buvo 13 ar 14 metų, dabar jau net neprisimenu, man tėvas vieną kartą pasakė: „Pranai būk tikras lietuvis, o ne pašlemėkas kaip koks kacapas“. Aš paklausiau: „Kas atsitiko?“ Tėvas pradėjo pasakoti kas yra garbė ir kad tikras žmogus visada privalo elgtis tik garbingai. Pasakojo ilgai. O kai pradėjau skaityti Puštunvalį, pamačiau, kad jis labai jau panašus į tėvo pasakojimą. Todėl jį ir išverčiau.

Puštunvalyje nėra vieno labai įdomaus ir svarbaus dalyko apie ką pasakojo tėvas — tai kaip vyras privalo elgtis su moterimis. Tėvas man sakė taip: tavo amžiaus mergaitės ar moterys yra tokios pat kaip tavo seserys ir elgtis privalai kaip su savo seserimis. Vyresnės moterys yra kaip tavo motina ir todėl su jomis elgtis turi kaip su savo motina. O mažos mergaitės yra tokios pat kaip tavo dukterys ir su jomis leistina elgtis tik kaip su savo dukterimis. Žmona yra vienintelė su kuria santykiai kitokie.

Taip seniau buvo auklėjami berniukai. Mergaitės irgi analogiškai. Taip išauklėtoje visuomenėje maži vaikai yra visiškai saugūs tarp suaugusiųjų net ir svetimų žmonių. Pavyzdžiui, kai mano vaikai buvo maži (gimė 1981, 1983 ir 1984 m.) gyvenome Vilniuje ir maždaug nuo trijų-keturių metukų eidavo į kiemą žaisti vieni — nieks nereikalavo, kad saugotų suaugusieji ir jie buvo visiškai saugūs. Ir ne tik mano, bet visi vaikai tais laikais taip pat kieme žaisdavo be tėvų.

Dabar liberalai-demokratai skiepija visiškai kitokias „vertybes“ — mergaitės anot jų turi būti seks-bombos ir visus vaikinus suvilioti, o vyrukai snukių daužytojai ir kitokių panašių „dorybių“ kupini. Taip auklėjamas jaunimas. Ir turime rezultatą — žmonės tarp žmonių kuo toliau tuo labiau darosi nesaugesni, o ypač vaikai.

Pranas Valickas 2015 liepos 4