infa.lt

Kadangi Lietuva savo tarybinį istorijos laikotarpį išmetė į šiukšlių dėžę kaip labai gėdingą ir nenormalų, to pasekoje, pirma, prieš dabartinės valdžios politiką niekas neprotestuoja, kokia ji bebūtų – visi gi masiškai atsivertėm į kapitalizmą, turėtume būti turtingi ir laimingi, o jei toks nesi, tai esi lūzeris – eiti protestuoti reiškia prisipažinti pralaimėjusiu; būti normaliu, kuo ir esi, yra prisipažinti pralaimėjusiu, todėl, kas nebeišgali skudurėliais biednumo užsidengti, tie tiesiog nutyla ir išnyksta iš visuomenės gyvenimo… Ir antra, niekas istorijos nežino ir neįsivaizduoja, kokia raudona buvo visa Vakarų Europa visą XX amžių, kokios stiprios buvo komunistų partijos Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, kol naciai jų neišmušė, Graikijoje, kol pokaryje anglai ten jų neišžudė… Socialistais buvo buržuazinė vidurinė klasė, o dirbantieji ir neturtingieji buvo komunistai, kovojo už savo teises, už geresnes sąlygas – tai buvo normalu.

Kadangi Europoje pramonė išnaikinta, tai įsivyravo krautuvinis socializmas, o progresyvią leftistų vėliavą neša dabar mažumų, nebe daugumų gynėjai, ir tai tik dar vienas prieštaravimas į bendrą „naujo normalumo“prieštaringumų katilą; toje pačioje Olandijoje biznis labai stiprus ir gerai atstovaujamas įstatymiškai, tačiau tuo pat metu, pvz, sveikatos apsaugos sistema yra paremta solidarumo principu – visi turime mokėti už visus, visi esame lygūs ir vienam katile, kad galėtų juo naudotis ir tie, kurie susimokėti negali… Visokiomis progomis šnekama apie neturtingųjų rėmimą, tuo pačiu metu ginamos LGTB ir islamo teisės, vienodai aršiai ir prieštaravimo nepastebint pilnu tempu į šalį vežami pabėgėliai, ir kovojama su terorizmu – visus tuos pasireiškimus, kokie jie prieštaringi beatrodytų, vienija naujas normalumas – ekonominė nauda. Jei kažkam tai rimtai ekonomiškai naudinga, tai ir yra normalu. Tai – vienintelė nacionalinė idėja, valstybinė politika ir programa ateičiai, suvienijanti liberalų individualumą, masių solidarumą ir leftistų komunizmo utopiją. Lozungų chaosas, silpnesnį protą susukantys prieštaravimai… Kai nenormalu yra normalu, ar tai vis dar normalu?

O Lietuvos atveju sveikas protas yra paskelbtas Kremline vatnikų idėja ir naikintinu pavojumi, kai globalistinės iliuzijos, neturinčios jokio ryšio su realybe ir žmogumi yra skatinamos ir pateikiamos kaip naujas normalumas. Tik jis jau nieko neapgins… kaip parazitų ir buvo sumanyta.

Olandų publicisto Cees Nootenboom tekstas, kurį išverčiau, gražiai iliustruoja, ką norėjau pasakyti:

Laikraštyje aš perskaičiau, kad Amsterdamo Istorijos muziejuje atidaryta Dolf Kruger fotografijų, iš 50-ųjų ir 60-ųjų pradžios laikmečio, paroda. Reportažo leitmotyvas buvo toks, jog nepaisant kapitalistinio išnaudojimo ir streikų, demonstracijų, potvynių ir bendrai viso ko trūkumo pokario metais – iš tos parodos nuotraukų sklinda speciali šviesa – autorius net pacituoja eilutę iš populiarios tuo metu dainos – „laimė tada slypėjo normaliuose, paprastuose dalykuose“ (laimingu būti tada buvo normalu)… 50- tieji buvo mano ankstyvieji Amsterdamo metai, aš gyvenau palėpėje Pieterpoort skersgatvyje, kur nebuvo tada nei dujų, nei elektros, nors, dabar aš to nebegaliu įsivaizduoti…

Aš nusprendžiau nueiti aplankyti tą parodą – Dolf Kruger pavardė man nieko nesakė, bet aš iš karto supratau, jog tai mano žioplumas: pirma nuotrauka, kurią pamačiau buvo man žinoma jau daugybę metų. Joje streikuojantis kasyklų darbininkas stovi nugara į kamerą, didžiulis, vienas vidury gatvės, ant šlapių jos grindinio akmenų, Belgijoje. Tas žmogus ten stovi visiškai vienas, tiesiai prieš grėsmingai atrodančius žandarus, artėjančius visu gatvės pločiu. Žinoma, žmogus ten stovėjo ne vienas, darbininkų buvo ir už jo, ir šalimais, bet fotografas nuotrauką padarė taip genialiai, jog žiūrovas jaučia tiksliai tą patį, ką jaučia streikuojantis darbininkas: jo įniršį, jo pasipriešinimą. Žandarai tuo momentu tampa ir tavo priešais, nes žinai, jog prieš tokią jų persvarą pralaimėsi.

Ši nuotrauka kabojo mano daktaro Beno Polako kabineto laukiamajame, aš turėdavau daug laiko ją apžiūrėti ir įsižiūrėti… Tada buvo Šaltojo karo metas, ir Benas Polakas buvo komunistas – tada tai man atrodė pikantiška – daktaras komunistas. Aš buvau Budapešte vykstant 1956- ųjų įvykiams ir komunistų nemėgau. Bet daktaras Benas buvo taip pat ir Parlamento Pirmųjų rūmų narys (į juos Olandijoje renkama iki gyvos galvos, nebent senatorius pats nusprendžia išeiti į pensiją, mano pastaba) ir tai jau buvo ne pikantiška, o svaru ir svarbu – aš tada dar turėjau daug ko apie gyvenimą išmokti. Vėliau daktaras Benas, jei aš gerai supratau, iš partijos buvo pašalintas, bet nuotrauka, aišku liko kabėti kur buvus…

Jei tavo atsiminimų mašina įsisuka, dažnai ji dar kurį laiką prisimena ir toliau, ko kitaip gal prisiminus nebūtų. Vienoje iš Krugerio nuotraukų pora streikuojančių darbininkų matau skaitant „Tiesą“ (De Waarheid) – ir dabar aš, po 30 metų (tekstas rašytas 1980- aisiais) bandau nuotraukoje perskaityti straipsnio antraštę – ten kažkas apie EVC, tada tokią galingą komunistinę profsąjungų organizaciją, dabar jau neegzistuojančią. Bet, kol aš stovėjau žiūrėdamas, – prisiminiau ką kitą, su Tiesa susijusią: šventę pas Dick Holthons – een bal de tete rouge – ten reikėjo ateiti „persirengus“ galvą ir tai turėjo turėti ryšį su raudonaisiais. Prizą laimėjo burgmeisteris (meras). Jis buvo neatpažįstamas po vietnamietiška šiaudine panama ir aplink ją, kokius 200 kartų buvo apraizgęs laikraščio „Tiesa“ pavadinimą, iškirptą iš pirmų puslapių – kaip kokį tinklą nuo moskitų… Tada būdavo dar smagių burgmeisterių Amsterdame ir pats miestas buvo kitoks.

Ar aš daug ką atpažįstu tose nuotraukose, – nežinau. Jos yra puikios ir visi turėtų jas pamatyti, bet laimės, apie kurią buvo minėta laikraštyje, aš ten nepamačiau. Greičiau kažką labai keisto, šalį, kurioje aš niekad nesu buvęs, laiką, kuriame aš niekada negyvenau. Žmonės fotografijose man atrodo lyg būtų kitos rūšies, griežti ir rūstūs. Man neįsivaizduojama, kad šitos švino pilkumo gatvės nuotraukose, be automobilių, jog tie vyrai ir moterys ant dviračių, apsirengę – nerandu tikslesnio apibūdinimo – esminiais, vienais turimais savo rūbais, kad visa tai išvirto į mūsų dabartinę gausą, daugybės tekstilės gabalų vilkėjimą, į miestą, pilną makdonaldų, mercedesų, diskotekų, ekspreso barų, sexshopų. Viso to juk tada nebuvo ir, matomai, todėl man atrodo, kad ir manęs tada ten nebuvo…

(Pabaiga)

Gaiva Paprastoji