infa.lt

asociatyvi nuotrauka

Pastaruoju metu girdėti vis aktyvesnės kalbos emigracijos mažinimo tema, narpliojamos ją skatinančios priežastys, svarstoma, kokių priemonių imtis, kad ją sustabdyt. O gal tiesiog užtektų tiesiog atsigręžti į paprastą žmogų, įsiklausyti į jo problemas ir … ne, nereikia už žmogų jo problemų spręst. Užtektų tiesiog ištiesti pagalbos ranką ir sudaryt sąlygas jam pačiam tas problemas išsispręsti. Atrodo, tiek nedaug tereikia. Bet pasirodo, kad paprasčiausi dalykai – tai „nepakeliamai ir neįgyvendinamai daug“.

Suprantu, kad valstybė šiuo metu sprendžia globalias problemas ir paskirų žmonių bėdos jai yra nykstamai menkos. Bet nuojauta man kužda, kad valstybė klestės ir tarps tiek ir tokiu mastu, kiek joje gerai jausis kiekvienas paskiras jos narys ir kiek jie vienas kitam rūpės ir vienas kitu rūpinsis.

Neturiu planų emigruoti. Man mano žemėje gyventi gera. Bet labai rimtai svarstau, ar nereiktų atsisakyti Lietuvos pilietybės. Nes man mano valstybėje gyvent negera. Nes su tokia valstybe, kokia ji yra dabar, su kuria neina rasti bendros kalbos, man ne pakeliui ir su ja tokia mažiausiai noriu turėti bendrų reikalų. Neskubu priimti galutinio sprendimo, nes suvokiu, kad leisti emocijoms diktuoti veikimo kryptis ir įtakoti priimamus sprendimus yra mažų mažiausiai neatsakinga.

10 valanda vakaro. Grįžęs po eilinės darbo dienos (atlikau pareigą visuomenei – kad Lietuvoje būtų saugiau ir geriau gyvent); atlikęs pareigą savo šeimai – vaikai pamaitinti, pamyluoti, išprausti ir suguldyti – sėdžiu lengvo nuovargio apimtas, žvelgiu pro langą į tamsą ir svarstau.

Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo atidaviau valstybės tarnybai, užauginau jai keturis vaikus. Ar neverta būtų persiorientuoti iš tarnystės į vertės kūrimo, tiek sau, tiek ir tai pačiai valstybei sferą. Turiu žemės. Turiu rankas ir kojas. Smegenų galvoj. Netgi ir viziją turiu, ką su ta žeme veikti. Ir verslo plano apmatus priedo. Iniciatyvos bei noro nors vežimu vežk.

Aš žmogus paprastas. Todėl paprastai viską priimu ir suprantu – reikia tiesiog pradėt veikti ir dirbti. Pasiraitojęs rankoves kimbu į darbus – planai, projektai, derinimai, idėjų generavimas, savišvieta ir pan. Jokios paramos niekur neieškau, nes nemėgstu savo darbų ir problemų užkraut kietiems, būti kam nors skolingas ar įsipareigojęs. Jei viskas vyktų pagal planą, jau būčiau „naujasis kaimietis“, veikiantis bei naudą gaunantis ekonominis subjektas, kaip sąmoningas valstybės pilietis dalį savo naudos mokesčių pavidalu perleisčiau valstybei ir (ar) savivaldybei.

Protingi žmonės rašo, kad pagrindinė mokesčių paskirtis yra fiskalinė – valstybės siekis gauti pajamų, reikalingų valstybių (savivaldybių) veiklai, tame tarpe ir skatinant naudingas ūkines pastangas, remiant ūkinės plėtros prioritetus, stabdant nepageidautinas socialinės-ekonominės raidos tendencijas. Taigi sistema veikia taip, kad aš valstybei (savivaldybei), o pastaroji – man.

Vizija graži, tiesa? O kaip gi yra realybėje?

Žemė palikta savireguliacijai – gamtai pačiai tvarkytis. Pagal valstybės nustatytus kriterijus tai reiškia, kad jau keleri metai iš eilės ji įtraukta į apleistų žemių juoduosius sąrašus. Aš, kaip žemės savininkas (ir todėl įsipareigojęs), moku padidinto tarifo žemės mokestį. Padidinto tarifo žemės mokestis įvestas tuo tikslu, kad paskatinti žemės savininkus susitvarkyti savo žemės ūkio naudmenas ir naudoti jas pagal paskirtį.

Šioj vietoj viskas kaip ir gerai. Jei žmogus nesupranta, jį reikia skatinti ir nukreipti tinkama linkme. Tad „skatinamas“ susirenku įrankius, priemones, nusiteikimą leist smagiai laiką gamtoje, susikraunu į savo miesto automobiliuką šeimyną ir važiuojam. Likus gal kilometrui iki sklypo tenka priverstinai sustot. Priešais plyti visiškai suniokotas, išmaltas ir apsemtas – tas daiktas, kuris keliu turėtų vadintis. Pravažiuot jokių prošvaisčių. Taigi į sklypą nepatenku, jo netvarkau ir toliau moku padidintus mokesčius ir taip esu nuolat „skatinamas“.

Einu į savivaldybę. Ten sužinau, kad šio kelio niekur nėra. Nei sąrašuose, nei projektuose, nei planuose, nei dar kur nors. Aš žmogus nors ir paprastas, bet smalsus. Taigi, iškapstau žemėtvarkos projektus ir, mano didžiam nustebimui, juose juodu ant balto nupieštas vietinės reikšmės kelias (tas kur sumaitotas), ir į jį atsiremiantis kitas, privažiuojamasis kelias iki mano sklypo. Tai reiškia, kad teritorija keliui priskirta ir ji priklauso savivaldybei nuosavybės teise, bet pačio kelio kaip daikto ten nėra. Tada inicijuoju tyrimą (toje pačioje savivaldybėje) ir sužinau, kad kelią patvindė aplinkinių žemės savininkų apleista melioracija, o sumaitojo jį sunkiasvoriai miškovežiai arba ūkininkų transportas.

Teisės mokslas ir įstatymai man sako, kad nuosavybe turi rūpintis jos savininkas bei, kad jis ją turi naudoti taip, kad nekeltų bereikalingų rūpesčių kitiems. Dar ten rašo, kad vietinės reikšmės kelių tiesimas yra savivaldybių pareiga (bet tokia, sakyčiau, neįpareigojanti laiko prasme, o tai reiškia, kad pareiga kaipo tokia yra numatyta, tačiau ji tiesiog yra, plevena erdvėje ir tiek, niekas negali savivaldybės įpareigot šią pareigą atlikti konkrečiu metu. Ji gali ir 100 metų tą pareigą turėt, bet nieko nedaryt.).

Taigi, kreipiuosi į savivaldybę. Prašau sutvarkyt jai nuosavybės teise priklausantį kelią, nes jis man trukdo naudotis mano nuosavybe ir vykdyti man užkrautas su ja susijusias pareigas. Gaunu atsakymą, kad tai nėra visuomeninis prioritetas, jie neturi tam lėšų ir neplanuoja nieko daryt. Siūlo pačiam viską pasidaryt, t. y. suprojektuot ir įrengt kelią, veltis į teismų procesus ir rietis su aplinkinių sklypų savininkais dėl melioracijos sutvarkymo, galiausiai viską dovanai, t. y. neatlygintinai atiduoti savivaldybei.

Maža to, rengdamas žemėtvarkos projektą savo sklypui buvau priverstas įsipareigot savo lėšomis tą jiems priklausantį kelią prižiūrėti ir remontuoti. Čia aš pradedu kai ko nesuprasti – jei savivaldybės biudžetui (kuriam papildyti, beje nuolat moku mokesčius) tai yra nepakeliama finansinė našta, kokiu būdu mano šeimos biudžetas, kurio duok die užtenka maistui, mokesčiams ir kitoms būtinosioms išlaidoms (apie teatrus, kinus ir kitas „pramogas“ net nekalbu), pajėgus patempti tokią naštą?

Savo abejonėmis pasidalinu su Seimo kontrolieriais. Jie žmonės irgi paprasti ir paprastai viską supranta – rekomendavo savivaldybei imtis priemonių išspręst problemą, tai yra, esant galimybėms netaikyti man padidinto tarifo žemės mokesčio bei pašalinti priežastis, trukdančias man tvarkytis žemės sklype. Kaip nebūtų keista, bet ir po Seimo kontrolierių rekomendacijų kelias netvarkomas, žemė apleista, o aš moku „skatinančius“ padidintus mokesčius. Tiek to, galvoju. Būkim biedni, bet teisingi – nėra pinigų tai nėra. Kaimo plėtra, ekonominės veiklos joje skatinimas, integracija į kaimą ir visi kiti gražūs, bet deklaratyvūs dalykai gali pakentėti ir palaukti iki geresnių laikų.

Aš žmogus nors ir paprastas, bet galvotas. Taigi, galvoju. Savivaldybė nustatė man padidintą mokesčio tarifą dėl žemės apleidimo fakto. Bet savo žemės aš negaliu sutvarkyti dėl to, kad savivaldybė nesirūpina savo nuosavybe ir nesusitvarko kelio. Akivaizdu, kad šioje situacijoje protinga ir racionalu būtų išsiaiškinti susidariusios padėties priežastis ir tik po to priimti sprendimą dėl žemės mokesčio už apleistą žemės sklypą dydžio, informuoju apie susidariusią padėtį savivaldybę bei prašau mokesčio tarifo nedidinti.

Ir štai ką sužinau. Kad jai nuosavybės teise priklausanti kelio atkarpa yra išimtinai mano rūpestis, o žemės apleidimo faktas yra mano apsileidimo ir tinginystės pasekmė. Taigi, nevyniodami žodžių į vatą išvadino mane apsileidusiu tinginiu, kuris neturi daugiau ką veikt, kaip tik siekdamas patenkinti savo menkus ir egoistinius privačius interesus trikdyti sklandų savivaldybės ir kitų valstybinių institucijų darbą.

Yra kaip yra. Savivaldybė ne akmenėlis ant kelio, taip paprastai nepastumsi. Tik manęs niekaip neapleidžia nuojauta, kad ši situacija labiau į nusikalstamą veiką savo sudėtimi panaši. Savivaldybei gi neparanku sutvarkyti savo nuosavybės, kadangi taip atsitikus, aš susitvarkysiu savo žemės sklypą, ji bus priversta nustatyti įprastą mokesčių tarifą ir tokiu būdu praras papildomas pajamas į savo biudžetą.

Advokatų aš neįperku. Teismais nepasitikiu ir turiu lengvą alergiją jų gremėzdiškiems, nesuvokiamai brangiems ir nesveikai ištęstiems laiko prasme procesams. Bet kokios iliuzijos apie tai, kad valstybė (savivaldybės) rūpinasi savo bendruomenių nariais (piliečiais) irgi seniai išsivadėjo.

Galėčiau paaukoti laisvą savo laiką (kurio lieka po valstybės tarnybos) ir eit dirbt antrą ar net trečią darbą, kad užsidirbt tuos šimtus tūkstančių eurų, kuriuos savivaldybė suskaičiavo kelio sutvarkymui. Bet nuo to nukentėtų mano šeima ir, kas svarbiausia, vaikų interesai, todėl nemanau kad tai yra adekvati auka, apskritai verta dėmesio. Skolintis? Nei viena save gerbianti finansinė institucija neskolins pinigų svetimam gerui kurti, be to, mano biudžetas tokios skolos paprasčiausiai nepatemps.

Lieka tik kelios išeitys, kurios, tenka pripažinti, nesprendžia problemos iš esmės, bet yra daugiau politinio pobūdžio ir išreiškiančios mano asmeninę poziciją dėl susidariusios situacijos konkrečiai ir dėl valstybės požiūrio į savo žmones bendrai.

Taigi, klausimas atviras: emigruoti ar nutraukti bet kokius ryšius su valstybe?

mūsų skaitytojas Vidas