infa.lt

Valentinas Katasonovas

Visame pasaulyje pastebima tendencija grynuosius pinigus pakeisti elektroniniais. Finansinė vadžia (centriniai bankai ir finansų ministerijos) bando įtikinti visuomenę, jog taip yra patogu bei gyvybiškai svarbu. Patogu todėl, jog atsiskaitymus ir pervedimus galima atlikti vienu išmaniojo telefono ekrano prilietimu arba plastikinės kortelės pridėjimu prie nuskaitymo prietaiso. Valdžios manymu, sumažėja pinigų vagystės rizika. O visuomenei atsiskaitymai ne grynaisiais garantuoja ekonomikos „skaidrumą“. Tokioje ekonomikoje neliks vietos augti antisocialiniams elementams, įtrauktiems į prekybą narkotikais, žmonėmis ar jų organais, o taipogi tiems, kurie finansuoja terorizmą. Negrynųjų pinigų šalininkai mano, jog popierinių kupiūrų atsisakymas padės išgyvendinti korupciją ir pasiekti, kad į valstybės iždą būtų sumokami visi mokesčiai, ir t. t. Pagaliau, naudojamas ir toks argumentas: grynųjų pinigų apyvarta yra brangesnė, nei negrynųjų (inkasavimo, saugojimo, popierinių kupiūrų tikrinimo išlaidos kai kurių ekspertų skaičiavimais įvairiose šalyse sudaro nuo 1 iki 2 % BVP).

Manau, jog tokie argumentai tėra tik „dūmų uždanga“, slepianti tikrąsias valdžios susirūpinimo grynųjų pinigų apyvartos problema priežastis. Po 2007-2009 metų finansų krizės bankų pasaulio gyvenimas atsidūrė žemų palūkanų juostoje, o kai kur jau perėjo į minusą. Eilės šalių centriniai bankai (Danijos, Švedijos, Japonijos), taip pat Europos centrinis bankas (ECB) nustatė neigiamas depozitų palūkanas. Pamažu eilės šalių komerciniai bankai taipogi perėjo prie nulinių arba minusinių palūkanų. Kitaip tariant, anksčiau bankas mokėjo klientui už tai, kad jis laikė savo pinigus sąskaitoje, o dabar atvirkščiai – klientas priverstas mokėti bankui (panašiai kaip saugojimo kameroje moka už daiktų saugojimą). Jei kalbėtume trumpai – šio beprecedenčio reiškinio priežastis yra „perteklinė pinigų gamyba“.

Akivaizdu, eilės šalių centriniai bankai savo pinigų „spausdinimo stakles“ paleido pilnu pajėgumu, pavadinę tai „kiekybiniu švelninimu“ (QE, quantitative easing – vert. pastaba). Neva šios priemonės, finansinės valdžios manymu, turėtų pagyvinti ekonomiką ir sumažinti defliacijos riziką. O juk iš tikro pakvipo defliacija. Ir ką gi mes tokioje situacijoje gauname? Klientams nėra jokios prasmės laikyti savo pinigų banke, geriau perkelti juos po čiužiniu, banko saugyklą ar seifą namuose. Bent jau gerai, kad defliacijos metu pinigų perkamumo galia auga savaime. Europoje pastebimas bankų klientų mažėjimas, tuo pačiu staigiai pakilo metalinių seifų paklausa. Juos perka net bankai, dalį savo aktyvų mieliau laikantys grynaisiais metalinėse spintose ir rūsiuose.

Tačiau bankų tuštėjimą reikia spręsti kardinalesnėmis priemonėmis. Štai bankai ir remia valdžios sprendimą pagreitintai išstumti grynuosius iš apyvartos ir pilnai pakeisti juos elektroniniais pinigais. Priemonių rinkinys čia standartinis: darbuotojų atlyginimų pervedimas į bankinę kortelę, prekybos įstaigų skatinimas atsiskaitymams naudoti plastikines korteles (debetines ir kreditines), prekių ir paslaugų apmokėjimo sumos grynaisiais apribojimas, transakcijų apdėjimas komisiniais, jei jose naudojami grynieji pinigai ir pan. Valdžia netgi ėmė skatinti (ar bent jau nestabdyti) atsiskaitymų mobiliaisiais įrenginiais.

Ši lazda turi du galus. Iš vienos pusės, įvairios elektroninių piniginių bei elektroninių atsiskaitymų per išmaniuosius telefonus ir kompiuterius sistemos pradeda atimti iš bankų dalį pelno, kadangi jį tenka atiduoti toms kompanijoms, kurios nėra bankai (interneto, mobilaus ryšio, IT kompanijos). Iš kitos pusės, tokios nebankinės pinigų operacijos padeda visuomenei pagreitintai atsisakyti grynųjų pinigų (ypač jaunimo tarpe, kuri netiki vyresniosios kartos „prietarais“).

Daugelis šalių jau priartėjo prie to, kad galėtų visiškai atsisakyti grynųjų naudojimo. Ypatingai išsiskiria skandinaviškos šalys. Pavyzdžiui, Švedijoje atsiskaitymai grynais pinigais sudaro tik 2 %. Aukštas negrynųjų pinigų atsiskaitymo lygis JAV ir Olandijoje – 63 %. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis skaičius kiek mažesnis – 55 %. Stokholme ir kituose miestuose jau atsirado parduotuvės, kuriose už grynus pinigus nieko negalima nusipirkti. Atsiskaityti galima plastikinėmis kortelėmis arba mobiliaisiais prietaisais. Anksčiau Švedijos valdžia reikalavo, kad klientas parduotuvėje privalo turėti galimybę rinktis: mokėti grynais ar ne grynais. Praeitais metais buvo leista prekiauti tik už elektroninius pinigus.

Šių metų sausio pabaigoje Švedijos centrinis bankas (Riksbank) paviešino visiško grynųjų pinigų atsisakymo planą. Riksbanko viceprezidentė Sesilija Skingsli (Cecilia Skingsley) pareiškė, jog karalystė gali tapti pirmąja šalimi pasaulyje, kuri visiškai pereis prie elektroninių pinigų. Oficialiais duomenimis, Danijoje nuo šių metų sausio 1 dienos nutraukta grynųjų pinigų emisija. Panašu, jog šalis planuoja visiškai atsisakyti grynųjų tada, kai visos kupiūros sudūlės ir pačios numirs.

Aktyvų grynųjų pinigų puolimą taip pat pradėjo ir Europos centrinis bankas. Praėjusių metų gegužę ECB pareiškė, jog nebespausdins 500 eurų nominalo banknotų. Tai vienas didžiausių grynųjų pinigų nominalų pasaulyje. ECB prezidentas Mario Dragi (Mario Draghi) pareiškė, jog ši kupiūra neva labai mėgstama kriminaliniame pasaulyje, beje, ne tik Europos Sąjungoje, bet ir už jos ribų. 500 eurų banknoto leidybos nutraukimą jis laiko reikšmingu ECB indėliu kovoje su pasauliniu nusikalstamumu.

ECB pėdomis gali eiti ir Amerika. Praėjusiais metais žurnale The Wall Street Journal, laikraštyje Washington Post ir kituose solidžiuose leidiniuose pasirodė buvusio JAV finansų ministro, Nobelio premijos laureato Lorenso Samerso (Lawrence Summers), kitų žinomų Amerikos veikėjų straipsniais, kuriuose siūloma išimti iš apyvartos 100 dolerių kupiūras. Populiarus ekonomistas Kenetas Rogofas (Kenneth Rogoff) netgi išleido knygą, pavadintą „Grynųjų prakeiksmas“ (pavadinimas kalba pats už save).

Indijoje praeitų metų lapkritį-gruodį atlikta pinigų reforma, nukreipta į netikrų banknotų išaiškinimą ir tų grynųjų, kurie sukosi „šešėliniame ekonomikos sektoriuje“. Ekspertai kalba, jog po reformos šalyje gerokai sumažėjo grynųjų pinigų, o papildyti jų finansų valdžia neketina – jie kviečia dešimtis milijonų paprastų piliečių tapti bankų klientais ir naudotis elektroniniais pinigais. Vienu žodžiu, visame pasaulyje suorganizuotas plataus masto puolimas prieš grynuosius, jame dalyvauja politikai, Nobelio premijos laureatai, MIP ir visų lygių valdininkai.

O kokia padėtis Rusijoje? Ji, panašu, atsilieka nuo pasaulinių madų. Rusijoje elektroninėje erdvėje kursuoja apie 30 % visų atsiskaitymų. Šis skaičius per paskutinius metus išaugo, tačiau pasauliniu mastu jis atsilieka. Priežastys įvardijamos įvairios.

Kad ir Rusijos bankų konservatyvumas. Pridėsiu nuo savęs, jog depozitinėms palūkanoms kai kuriuose bankuose pasiekus 10 %, o aktyvinių operacijų (kreditų) dažnai ir 20 %, Rusijos bankininkams nėra taip aktualu varyti piliečius į „kreditų rojų“, kaip tai daroma Vakaruose.

Kita priežastis – nepakankama techninė bazė tam, kad būtų galima visoje Rusijos Federacijos teritorijoje vykdyti negrynųjų pinigų operacijas. Ten, pavyzdžiui, ne visos parduotuvės ir prekybvietės (ypatingai provincijoje) turi įrangą, kuri leidžia vykdyti atsiskaitymus kortelių pagalba. Manau, čia viskas aišku. Be to, gyventojai nėra visiškai pasiruošę naudotis elektroninių atsiskaitymų instrumentais. Ir, jeigu, sakykime, žemėlapiais naudotis Rusijos piliečiai šiaip ne taip išmoko, tai mobilieji prietaisai daugeliui lieka nepasiekiama egzotika.

Rusijos viršūnėse požiūris į grynųjų pinigų pakeitimo negrynaisiais problemą nevienareikšmis. Vieniems valdininkams vienodai šviečia (neva, lai viskas teka sava vaga). Kiti mano, jog mums būtina skubiai vytis Vakarus ir finansuoti „skaitmeninio rojaus“ statybą. Treti išsako abejones ir siūlo neskubėti. Didžiausias, mano manymu, lobistas ir projekto „Negrynųjų Rusija“ „lokomotyvas“ yra dabartinis finansų ministras Antonas Siluanovas (Антон Силуанов). Paskutinį kartą dėl pagreitinto perėjimo prie negrynųjų pinigų apyvartos jis pasisakė partijos „Vieninga Rusija“ suvažiavime 2017 metų sausį. Tuo pat metu Rusijos MIP „nutekėjo informacija“, jog vyriausybė ruošia gana radikalias priemones kovai su grynaisiais.

Laikraštis „Vedomosti“ pranešė, jog siūloma apriboti automobilių, prabangos prekių ir nekilnojamo turto prekybą už grynus pinigus. Taipogi valdžia svarsto galimybę (prievarta) pervesti į darbuotojo sąskaitą 100 procentų darbo užmokesčio. Šiuos gandus vasarį ėmė neigti ir pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas (Игорь Шувалов), ir vicepremjeras Arkadijus Dvorkovičius (Аркадий Дворкович). Įsiterpė ir prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas (Дмитрий Песков). Skirtingai nuo anksčiau minėtų vyriausybės valdininkų, vasario 21 dienos pranešime jis nepaneigė pasiruošimo kovai su grynaisiais fakto. Tai, jo teigimu, gana natūralu, kadangi „be abejonės, daugelis šalių stengiasi sumažinti grynųjų pinigų apyvartą, todėl šis klausimas, suprantama, nusipelno dėmesio“.

Taip galvoja valdininkai. O ką galime pasakyti apie eilinius piliečius? Visuomenės nuomonės apklausos rodo, jog beveik pusė piliečių visiškai nieko negalvoja. Aktyviai už negrynuosius pasisako jaunimas (20-25 % respondentų). Dalis jų neturi jokių „prietarų“ plastikinių kortelių atžvilgiu. O daugelis jų norėtų visiškai pereiti prie atsiskaitymų mobiliaisiais įrenginiais. Kieta ir patogu. Ir pastangų mažiausiai reikia. Ir laiko, ir pinigų (komisinių gali išvis nebūti). Tačiau įdomiausia, jog 30 % respondentų yra kategoriškai nusistatę prieš atsiskaitymų negrynaisiais dalies didinimą. Vieni jų bijosi sukčiavimo. O tokių dalykų iš tikro nutinka. Pavyzdžiui, 2014 metais, kaip praneša RF Centrinis bankas, iš rusų bankinių kortelių buvo pagrobta 1,6 milijardo rublių.

O kai kurie piliečiai žiūri dar giliau. Jie supranta, jog atsisakydami grynųjų pinigų mes neteksime paskutinių laisvės likučių. Nes kiekvieną žingsnį (pinigų operaciją) kontroliuos bankas. O gal būt ir aukštesnė instancija, kadangi komerciniai bankai nėra „patys sau šeimininkai“, juos taip pat stebi finansinė ir ne tik finansinė sargyba. Kitaip tariant, grynųjų likvidavimas gresia elektroninės bankininkystės konclageriu, kur tvarka bus gerokai kietesnė, nei Gulage. Ims žmogus elgtis nekorektiškai esamos politikos atžvilgiu (политкорректность, politically correctness – vert. pastaba), tuomet jį bus galima visiškai atjungti nuo gyvybės palaikymo sistemos. Elektroninė sąskaita bus itin efektyvus žmonijos valdymo instrumentas.

Tai, ką mūsų pažangūs piliečiai įtaria dėl „negrynųjų pinigų rojaus“, kaip bebūtų nuostabu, jau buvo aprašyta įvairiose antiutopijose: Eugenijaus Zamiatino (Евгений Замятин) „Mes“, Džordžo Orvelo (George Orwell) „Gyvulių ūkis“, „1984“, Oldoso Hakslio (Aldous Huxley) „Puikus naujas pasaulis“, Rėjaus Bredberio (Ray Bradberry) „451 pagal Farenheitą“ ir t. t.

Įdomu tai, kad pirmasis paminėtas romanas („Mes“) parašytas dar 1920 metais. Kažin, ar mūsų Zamiatinas buvo „aiškiaregiu“ ar „pašvęstuoju“ (žinoti pasaulio „pinigų šeimininkų“ planus)? Orvelas ir Hakslis tikrai buvo „pašvęstieji“. Mūsų apsiskaičiusieji piliečiai (daugiausia vyresnės kartos) puikiai supranta, kur vėjas pučia, kas jį gamina ir kam jis reikalingas. Jie pamena klasikinę Džordžo Orvelo frazę: „Didysis brolis tave stebi“. Vyresnioji karta savo kailiu patyrė šio pasaulio didžiųjų klastingumą ir neabejoja, jog kartu su negrynaisiais pinigais ateis elektroninė diktatūra. „Klasikinių“ pinigų diktatūrą pakeis skaitmeninių pinigų diktatūra.

vertė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu