infa.lt

Aš dažnai pagalvoju – kodėl protingi medikai, mokslo daktarai ir profesoriai, filosofai ir gyvenimo mokytojai – taip elgėsi kovydo „pandemijos” metu.

Tiesiog spjovė į mokslą ir ėmė remtis „mokslu”, kurį stūmė politikai, tikrojo mokslo net neuostę.

Kodėl jie tylomis priėmė stumiamą politikų naratyvą, nors garantuoju, jų mokslas, kuriuo remdamiesi jie gavo savo laipsnius – prieštaravo toms išvadoms ir priemonėms, įgyvendinamoms politinės valdžios.

Maža to, jie kaip mokslininkai spjovė į kitų tyrimų duomenis, kurie rodė visiškai priešingus politikų stumiamai darbotvarkei rezultatus. Savo tylėjimu jie tiesiog atmetė pagrindinę tikrojo mokslo nuostatą apie tai, kad tik patys įvairiapusiškiausi tyrimai gali duoti teisingiausią rezultatą, ir apsiribojo vienpusio „mokslo” rodmenimis.

Ir tie visi mokslo šviesuliai palaikė vakcinų politiką, atmesdami duomenis apie tai, o jų tikrai buvo, kad vakcinos galėjo ir turėjo rimtų šalutinių poveikių, kuriuos intensyviai neigė valdžia, su A.Dulkiu priešakyje, teigdama, kad vakcinos visiškai saugios. 2021 metų vasarą amerikiečių FDA oficialiai paskelbė apie galimas problemas su širdimi po vakcinacijos, o jau tų pačių metų rudenį prasidėjo priverstinė vakcinacija. Esą visiškai saugi.

Ir kai tik Lietuvos „sveikatos apsauga” paskelbė savo antikovidinę politiką ir viruso užkardymo priemones, kurių pradžia buvo kaukės, izoliacija ir karantinai – pamenate šūkį – „Geri vaikai nelanko savo tėvų”, ir kai dalis tų tėvų, mamų, sutuoktinių – mirė visiškai vieniši ir apleisti ligoninėse, neleidžiant jų aplankyti artimiesiems – visi tie protingi dėdės ir tetos tylėjo, taip pritardami tam, kas vyksta.

Pritardami tam, kas su tikruoju mokslu neturėjo nieko bendro.

Jie tylėjo ir tada, kai po visų uždarymų, po visų ribojimų, artimųjų mirčių be priežiūros ir ligoninėse, senelių ir globos namuose – sekė priverstinė vakcinacija. Jie ją palaikė, kaip išsigelbėjimo priemonę, nors būdami protingais turėjo suprasti, kad visi prieš vakcinaciją sekę veiksmai ir ribojamosios bei mirštamos priemonės – buvo parengiamieji žingsniai pačiai vakcinacijai.  Step-by-step.

Skiepų reklama Vilniaus gatvėse

Tie visi politikai ir filosofai, dėstę savo mintis apie gyvenimą, patirtį, teorinius sprendimus ir sveikatą – staiga per vieną dieną viską prarado – ir patirtį, ir mokslo žinias, ir sveiką mąstymą.

Jie tiesiog pasidavė grubiai, negailestingai ir kažkuria prasme bukai propagandai, kuri pradžioj skelbė, jog pasiskiepiję apsisaugo patys ir apsaugo kitus, kad jiems nereikės testuotis, nereikės karantinuotis ir jie nesirgs.

Tačiau gyvenimas parodė visą tokios propagandos melą – ir sirgo, ir užkrėsdavo kitus, ir karantinavosi. Atrodo to turėjo pakakti, kad žmogus atsibustų iš pragaro košmaro.

Betgi ne – paskelbus apie antrąją dozę – sekė tokia pati tyla iš „mokslo bendruomenės” (net nebežinau ar ją po visko galima vadinti mokslo bendruomene) pusės, didėjant valdžios spaudimui nesiskiepijantiems, jų šeimos nariams, jų darbo pajamoms ir apskritai mažėjant išgyvenimo galimybėms.

Visi protingieji mokslo žmonės, vienu metu, lyg mostelėjus raganos burtų lazdele – nustojo būti protingi. Ir ėmė sekti bei lyg papūgos kartoti Dulkio ir kitos  bemokslių „šaikos” šūkius apie „bandos imunitetą”.

Aš suprantu, kai apie „bandą” šneka valdantieji, kurie neslepia savo požiūrio į Lietuvos žmones, vadindami juos tiesiog „ūkiu” arba „gyvulių ūkiu”, tačiau kai tą ima kartoti gydytojų bendruomenė – man darosi baisu, nes imu suprasti, kad Džoržo Orvelo „Gyvulių ūkis” vis tik egzistuoja.

Ir jis egzistuoja ten, kur mažiausiai norėtųsi jį matyti – mokslo ir politikos bendruomenėje, atmetusioje mokslą ir jo vietoje pasirinkusioje politinius šūkius, t.y. ideologiją ir „tikėjimą mokslu”.

Ir kas baisiausia – jie ne tik nesugebėjo pritaikyti savo per gyvenimą įgytų žinių bei patirties ir mokslo laipsnių autoriteto – jie smuko beveik į fašizmą, sutikę su diskriminacine kovydo politika, kai žmonėms buvo neleidžiama užeiti į parduotuves, užtikti be kaukių net toli laukuose buvo baudžiami milžiniškomis baudomis, o nesugebantys užsimokėti už nežmoniškus pinigus kainuojantį testavimą – buvo nušalinami nuo darbo ir netekdavo pragyvenimo šaltinio.

Jie tylėjo ir tada, kai masiškai buvo griaunama valstybės ekonomika, paliekant atidarytas didžiausius prekybos centrus, tačiau uždarant visas kitas parduotuves, kurios esą „nebuvo būtinos”.

Esą taip buvo stabdomas viruso plitimas. Nors pasaulinė virusologijos mokslo praktika liudija, kad anksčiau istorijoje bandytos pilno „izoliavimo priemonės” – nieko nedavė. Ničnieko.

Bet jie „pamiršo” tas žinias. Ir dabar mes dabar galime įsivaizduoti kokioje aplinkoje gyvename – kai nėra to, kuo mes visada tikėjome. Nėra neideologizuoto ir žiniomis pagrįsto mokslo, nėra medicinos be melo, nėra sveikatos apsaugos siaurąja prasme.

Beveik nėra nepriklausomų mokslininkų (su kai kuriomis išimtimis), kurie Lietuvoje remtųsi žiniomis, o ne dulkiais, šimonytėmis, armonaitėmis ir kitais, neturinčiais nieko bendro su virusologija, mokslu ir medicina bendrai.

Nuo to, ką jie padarė – sunku atsipeikėti – jie kolaboravo su bemoksliais, galimai turinčiais finansinį interesą stumiant vakcinas, nors galėjo pasinaudoti savo žiniomis, patirtimi bei autoritetu ir viešai demaskuoti jų melą.

Pasikartosiu dar kartą – aš nežinau ar mes juos dar galime vadinti mokslininkais, filosofais ir intelektiniu elitu – kitiems stūmę „bandos imunitetą” – patys tapo „bandos minties” dalimi.

Maža to visko – net žinodami (tos žinios buvo laisvai prieinamos ir niekas jų neneigė), kad vaikams nekyla joks pavojus užsikrėtus – jie tylomis palaikė jų vakcinaciją. Galime dėkoti tik Dievui ir aršiam nesiskiepijančių „antivaxerių” pasipriešinimui visame pasaulyje ir Lietuvoje, kad iki priverstinės vaikų vakcinacijos mūsų šalyje nebuvo prieita.

Galime padėkoti tiems retiems mūsų šalies gydytojams ir mokslininkams, kurie nepasidavė šiai propagandai ir baimės isterijai, taip pat žmonėms, kurie prarado darbus, palaikymą visuomenėje, kartais net šeimoje, bet nesutiko būti skiepijami eksperimentiniais preparatais ir visais įmanomais būdais skelbė informaciją apie kitų tyrimų duomenis.

Jų informacija buvo blokuojama visur, kur pasiekdavo vyriausybės ir socialinių tinklų cenzūros ranka, ir ne tik informacija – buvo blokuojamos ir jų paskyros, nuolankiai tylint ir palaikant žlugusiai, kaip tokiai, mokslo bendruomenei, akyse virstančiai uždaru ideologinio naratyvo klanu, kuris iš savo gretų išstumdavo kiekvieną, nesutinkantį su oficialia propaganda.

Bet žinote ką?

Mes ir toliau gyvename tarp jų, tik jų įtaka smarkiai smuko – jie pasirodė ne tais, kuriais prisistatydavo ir kuriais mes tikėjome juos esant.

Mes gyvename su savo šeimomis arba mintimis apie šeimos kūrimą, remiamės realia savo ir savo tėvų patirtimi, kuri per tuos pragaro metus tapo žymiai labiau praturtinta, intuicija ir naujai atsiradusiu suvokimu, kad ne viskas kas vadinama mokslu, iš tiesų yra mokslas. Ir ne visi, kurie oficialiai yra vadinami mokslininkais – iš tiesų tokie ir yra.

Atsimenate „duomenų mokslininką, plačiai tiražuojamą didžiojoje žiniasklaidoje?  – Kur jis išgaravo? – Ten pat kur ir visi kiti, socialiniuose tinkluose prieidavę net iki tokių minčių, kad reikėtų visus prievarta suskiepyt, atimt vaikus, suvaryt į lagerius ir pan.

Mitas žlugo. Ir su savimi jis nusinešė visus tuos, kurie visą pandemijos laikotarpį bandė mums plauti, o didelei daliai ir sėkmingai plovė smegenis.

Ir dar viena patirtis – šiandien tie, kurie mus „gelbėjo” antikovydine politika ir priemonėmis, – šiandien jie vėl mus „gelbėja” karo Ukrainoje fone.

Ir vėl didelė dalis „nušvitusiųjų” jais tiki. Griūvančios šalies ekonomikos ir naujų tragedijų, kurių „niekas nemato”, fone. O juk JIE nepasikeitė – pasikeitė tik jų stumiamas naratyvas. Bet ne tikslai.

Tačiau intelektualų ir mokslo bendruomenė ir „opoziciniai” politikai vėl seka iš paskos. Didžiojo žlugimo link.

Tačiau mes jau turime vertingos patirties kaip su tuo kovoti. Propaganda anksčiau ar vėliau pralaimi prieš tiesą.