infa.lt

..pasuksi į vieną pusę…, pasuksi į kitą – prieisi liepto galą. O gal ir priešingai. Humoras humoru, o panašūs žodžiai – situacijos, pasitaiko ne tik pasakose. Jų netrūksta ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

Klaidų išvengti neįmanoma, mes nesame tobuli, esam tik Kelyje į tai. Bet pasitaiko klaidų – pasirinkimų, kurių gailimės visą likusį gyvenimą. Kartais parūpsta tokiu išgyvenimu pasidalinti, lyg kokį perspėjimo ženklą palikti prie tos „duobės“ kelyje, kad ir kitas į ją neįsmuktų…

Tada metų turėjau apie trisdešimt. Buvo pakankamai produktyvus laikotarpis, be darbo miškininku, sėkmingai mokiausi esperanto kalbą (savarankiškai) ir buvau įsitraukęs į mėlyną knygutę plonais viršeliais „Menas būti savimi“. Autorius Levis, berods gydytojas ar pan. – apie Autotreningą – atsipalaidavimo technika…

Kartais atsipalaiduoti pavykdavo labai giliai – kūno tarsi nebelieka. Arba rankas jausdavau nenatūraliai iškraipytas. Matyt šis įdirbis ir priartino tą ribą, apie kurią aš dar nieko nežinojau ir buvau nepasiruošęs.

Rytais, prieš darbą, buvau įpratęs palakstyti miško keliuku. Lėtai – atsipalaidavęs, kaip guminukas…
Taip bebėgant, tą kartą, kvėpavimas staiga tapo kitoks – labai laisvas. Palengvėjo ir kūnas. Po to pradėjau jausti krūmus kitapus griovio, lyg jie būtų gyvi. Jau buvau apsisukimo vietoje grįžimui link girininkijos.

Atsirado toks skaidrumas ore, aplinkoje ir Vienovės su Viskuo pojūtis, kurio žodžiais apsakyti neįmanoma…
Bet labai greitai (per daug greitai) atsirado ir kita – suvokimas, kad nebėra manęs. Aš viso „šito“ – nekontroliuoju, aš nykstu!  Baimė, panika ir paskutinės pastangos susigrąžinti save.

Mečiausi „grabalioti“ ieškodamas „savęs“. Ne rankomis, o – noru persunktu baimės.
Ir – pavyko, palengvėjimas – aš vėl esu… Aš vėl kontroliuoju situaciją. Tik jos… O dieve, jos neliko…
Stebuklas dingo…

Kas įvyko, ką praradau, vos prisilietęs, suprasiu vėliau, po keliolikos metų. Bet intuityviai, jau ir tada jaučiausi labai ir labai „susimovęs“. Iš esmės visas likęs gyvenimas tapo noru ir siekiu „tai“ susigrąžinti. Perskaityta visa krūva knygų, buvau nusibeldęs ir Indijon, bet Būtis tokiomis progomis nesišvaisto.

Kita vertus, kas žino, gal ir tai turi prasmę? Kiekvienas praradimas, patirtas sielos skausmas suteikia gelmės. Biblijinis pasakymas „kas save saugos – pražus, o kas nesaugos – pasieks amžinybę“, tapo savaime suprantamu. Savo paties kailiu įsisavinta pamoka. Buvo tarybiniai laikai, tokie žodžiai – sąvokos, kaip meditacija, nubudimas ar nušvitimas, dar buvo negirdėti.

Panašius „prisilietimus“, vienaip ar kitaip, patyria visi žmonės ir visais laikais. Tai gali būti pirmoji meilė, niekada nepamirštama, nes ji tyriausia, nes ji viename sąskambyje su pačiu dangumi. Kuri stebuklingu būdu praplečia „aš“ ribas. O už jų – ne tik tas „kitas“, taip jaudinančiai savas. Bet kitoks tampa ir visas pasaulis. Tada skambėjusios dainos ir po daugelio metų nepaprastai artimos.

Dvasinėms patirtims dar būdingesnė vaikystė. Pasakymas „mažutėlių dangaus karalystė“, kaip tik apie tai. Nes jie dar „tuščias lapas“, nesuterštas proto „failų“, dykas indas, nuo  savų ir svetimų žinių, nuostatų ir dogmų. Jame dar pakankamai vietos dieviškumui…

Jie dar nieko neatmeta, ne niekina, kiekvieną daiktą bando pačiupinėti, išbraido visas balas. Krykštauja iš laimės pamatę varlę ar kitokį „stebuklą“. Vaikystės dienos be galo ilgos… O kartais ir magiškos. Jie pilni begalybės, jie dar „žino“, kad yra nemirtingi. Nes atėję iš kitokio pasaulio, kur taip ir yra.

Ši vidujinė begalybė lydės per visą jaunystę, suteikdama žmogui sparnus. Bet ateis diena, kada jos nebeliks. Tai dvasinio pobūdžio krizė. Jautresnių žmonių išgyvenama labai skausmingai.

Būtent šią emociją perduoda Džordanos Butkutės daina:
Nieko jau ateity, vis tas pats, tas pats, tas pats
Viskas jau praeity, o gaila labai…

Ši krizė dar vadinama trisdešimtmečių. Bet  – „kuo blogiau, tuo geriau“. Būtent taip atsitiko su Eckhart Tolle. Štai ištrauka iš jo knygos „ Šios akimirkos jėga“:

Taigi vieną naktį, netrukus po dvidešimt devintojo savo gimtadienio, aš pabudau apimtas nevilties ir baimės. Ir anksčiau pakirsdavau apimtas panašaus jausmo, tik šįsyk jis buvo kur kas aštresnis.

Nakties tyla, neryškūs baldų kontūrai tamsiame kambaryje, tolimas pravažiuojančio traukinio garsas – viskas rodėsi taip svetima, nedraugiška ir beprasmiška, jog ėmiau šio pasaulio nekęsti iš visos širdies. O pats nekenčiamiausias dalykas tada pasirodė esąs mano gyvenimas.

Kokia prasmė toliau vilkti kančios naštą? Ar verta tęsti šią beprasmę kovą? Pajutau, kaip ima busti nebūties ir susinaikinimo ilgesys – tie jausmai dabar buvo stipresni už instinktyvų norą gyventi.

„Negaliu ilgiau gyventi su savimi“. Ta mintis atėjo į galvą ir ėmė ten skambėti. Staiga ėmiau analizuoti: „Ar mane sudaro viena dalis ar dvi? Jeigu nebegaliu gyventi su savimi, tai manęs turi būti dvi dalys: aš ir kažkas, kas nebegali su tuo aš gyventi. Taigi iš šitų dviejų tikra yra tik viena“.

Taip apstulbau, kad galvoje nurimo visos mintys. Sąmonę turėjau. O minčių nebebuvo. Tada mane įtraukė kažkoks energijos verpetas. Iš pradžių jis judėjo lėtai, tačiau vis greitėdamas. Po to sugniaužė baimė, ėmiau visas tirtėti, tarsi iš krūtinės pasigirdo įsakymas: „Niekam nesipriešink“. Jaučiau jog esu siurbiamas į tuštumą, kuri rodės, buvo ne kažkur išorėje, o veikiau manyje. Staiga baimė dingo ir nesipriešindamas nėriau į tą tuštumą. Kas įvyko toliau neprisimenu.

Mane pažadino paukščių čiulbesys už lango. Niekada dar nebuvau girdėjęs tokio garso. Atsimerkiau. Pro užuolaidas skverbėsi pirmieji saulės spinduliai. Nei galvodamas, nei jausdamas aš žinojau jog tos šviesos yra daugkart gausiau, negu galima suvokti.

Šie vidun besiskverbiantys spinduliai buvo meilė. Akyse ėmė tvenktis ašaros, aš atsikėliau ir ėmiau vaikščioti po kambarį. Tai buvo mano kambarys, tačiau supratau, kad tokio jo dar niekada nebuvau regėjęs. Viskas jame atrodė tyra ir neliesta – tarsi tik vakar sukurta.

Paėmiau į rankas pieštuką,  tuščią butelį, dar vieną kitą daiktą ir stebėjausi jų grožiu bei gyvumu. Vėliau išėjau į miestą ir nustebęs žvelgiau į gyvenimo stebuklą – lyg tik dabar būčiau gimęs šitame pasaulyje.

Šis nušvitimo atvejis unikalus tuo, kad jis įvyko žmogui apie „tai“ nieko nežinojusiam, nemeditavusiam, neužsiiminėjusiam joga ar kitomis dvasinėmis praktikomis. O tai reiškia, kad „tai“ gali atsitikti bet kam…

Kaip gilės tikslas tapti ąžuolu, taip kiekvieno žmogaus – „atgimti dvasioje“, „nubusti“. Potencialiai kiekvienas žmogus yra Dievo sūnus arba dukra, bet tiktai potencialiai. Potencialiai ir kiekvienas kiaušinis yra paukštis, bet ar jis tokiu taps, ar pakils į dangų, tai dar daug variantų. O žmogaus atveju – daug kelių ir kryžkelių…

Teiginys „ Tėvas ir aš esame Viena“, tai žodžiai iš Kelio pabaigos, iš pasiekto tikslo. Dievas – visur esantis, jis kiekviename materijos atome… Atradę „bozoną“, tai pripažino ir mokslininkai. Ši Vienovė su viskuo, su Esatim išgyvenama ir „prisilietimų“ atvejais.

Bėda tik tame, kad jie trumpalaikiai. Ji yra net Lietuvos himne – „Vienybė težydi“, kas yra tiesioginė nuoroda į dvasinį prioritetą. O tai, kad atgimęs dvasioje, sudievinamas, iš sektino pavyzdžio padaromas „atpirkėju“, tai visiškai natūralu. Taip elgiasi kolektyvinė ne branda, infantilizmas.  Tegu už mane padaro „kitas“…

Ir ne tik praeityje. „Atstovaujama demokratija“ (dabartyje) – tas pats reiškinys. Tegu viską padaro atstovai, o aš net jų kontroliuoti nesivarginsiu.

Religijas sukuria nušvitusių meistrų pasekėjai. Ir kuo anksčiau juos palieka Mokytojas, tuo daugiau pirminis mokymas pakinta nuo mokinių suvokimo ir interpretacijų. O jeigu ši religija dar tampa ir valstybine, patyria „santuoka“ su valdžia, tai jos pirminė esmė, kryptis gali pasikeisti visų 180 laipsnių.

Apie tai liudija ne tik viduramžių inkvizicija ar kryžiaus žygiai, bet ir dabartinio rytų šalies patriarcho Kirilo palaiminimai ne artimo meilei, o žudynėms.

Priklausomai nuo sąmonės, skirtingai suprantami ir Kristaus žodžiai „Aš esu kelias ir gyvenimas“. Daugumas, pagal religijos dogmą, žodį „aš“ suvokia paraidžiui, kaip Kristaus asmenį. O mažuma – mistikai, kaip Kristaus sąmonę, kuri ir yra Kelias į amžinybę. Į amžiną gyvenimą, nes per tokią – nušvitusio žmogaus sąmonę, išsilaisvinama iš „Sansaros“ – gimimo ir mirčių rato. Mistikams, tai kvietimas tapti tokiu pačiu…

Tapti tokiu pačiu – (krikščioniams), gali atrodyti – per daug drąsu, netgi šventvagiška, nes Kristus (anot jų) buvo vienatinis… O kas tada buvo Buda, Krišna, kitų tautų ir religijų herojai?
Tokiu atveju, savo svajonėse ir siekiuose, galima lygiuotis ir į „mažesnio mastelio“ autoritetus ir mokytojus.

Pvz. Ošo, Deividas Haukinsas, Echart Tolle, Pailotas, Sat-Guru ir daugelį kitų nušvitusių meistrų. Tuo labiau, kad atsakymas į klausimą – kaip? Jau seniai yra iškristalizuotas ir suprantamas kiekvienam iš bendro supratimo ir nuovokos. Naujų „dviračių“ išradinėti nebereikia.

Ošo tokias žmogaus savybes, dominuojančius jausmus, kaip – supratimas, pakantumas, tolerancija, užuojauta, atlaidumas, bendradarbiavimas, draugystė, meilė, besąlygiška meilė, – vadino pakopomis. Kopėčių pakopomis į „rojų“. Nesunku numanyti, kad esama ir kitokių pakopų, vedančių į priešingą pusę…

Geroji žinia yra ta, kad evoliucionuoja ne tik žmogus, bet ir Žemės planeta. Tai kvantinis „perėjimas“ iš trimačio į penkiamatį pasaulį. O tai reiškia, kad žmogui pasiekti „dvasinę realizacija“ darosi vis lengviau. Nes keičiasi taip vadinamas planetos Šumano dažnis. Juo naudojamasi aviacijoje ir kosmonautikoje. Tūkstančius metų jis buvo pastovus – 7,8 Hz (hercas – pasikartojimo skaičius per sekundę).

Beje šis mūsų planetos dažnis sutampa ir su žmogaus smegenų dažniu alfa diapazone.

.Per tv ar kitas pasaulietiškas medijas apie tai dar nekalbama. Pasaulis užsiėmęs ekonomika, politika ir kitais įprastiniais reikalais… Apie „perėjimą“, ateivius ir kitokias „nesąmones“ kalbama ir rodoma jutubėje. Šiuo atveju (apie „perėjimą“ ir Šumano dažnį) kalba akademikė Mironova.

Įdomiausia tai, kad nuo 1980 metų šis (pastovus) dažnis pradėjo keistis. 2000 m. jis tapo 9,3 Hz; 2013 m. – 13.8 Hz. O 2017 m. jau – 36Hz .

Palyginimui kokią įtaką žmogaus skleidžiamoms vibracijoms (dažniui), turi jo sąmonės ir emocinė būsenos:
Didelė bėda, neviltis –  0.1 Hz; baimė – 0,2 – 2,2 Hz;  nuoskauda – 3;  melas – 3; susierzinimas – 3; puikybė – 0,8 Hz; pranašumas – 1,9; susireikšminimas – 2,8 Hz.

Savęs priėmimas (kokiu esi) – 38 Hz; pasakymas ačiū – 50;  kilniaširdis poelgis 96 Hz; širdingas dėkingumas – 140; vienybė – 144;  atjauta – 150;  meilė (tarp ličių) – 150 hz; meilė besąlygiška (motinos) – 250 Hz

Dar vienas svarbus pastebėjimas – atradimas tame, kad nuo 9,3 hz Žemės pasikeitusio dažnio (2000 metais), pradėjo keistis ir žmogaus DNR.

O 2018 m. balandyje  Australijos mokslininkai padarė tikrą proveržį genetikoje. Jie DNR spiralėje priskaičiavo padidėjusį kodonų skaičių. Kodonai (kodai) programuojantys visą žmogaus sandarą. Šių kodų visą laiką buvo pastovus skaičius – 64.  O 2018 m. jų jau priskaičiuota – 81, net 17 vienetų daugiau… Su kokiomis naujomis savybėmis ateina ateities žmogus?
Esminiai pokyčiai jau fiksuojami ir materijoje. Pakito vandenilio atomas, jis sumažėjo 4%. Keičiasi ir urano savybės, jis greičiau yra…

Apie tai ir daug kitų aktualių permainų – čia……(pridėtį failą)  –  ГЛОБАЛЬНАЯ МУТАЦИЯ ЧЕЛОВЕЧЕСТВА ОФИЦИАЛЬНОЕ ЗАЯВЛЕНИЕ     Академик  Миронова В.Ю.

Tuo tarpu asmeniniame Kelyje į nubudimą didžiausia kliūtimi, bet kokiu atveju, išlieka ego sąmonė, klaidinga tapatybė su mažuoju, iliuzoriniu „aš“. Protas geras ir reikalingas tarnas, bet blogas šeimininkas. Būtina nuo jo atsitapatinti. Be konfrontacijos, be didelių pastangų. Tiesiog stebint, fiksuojant visas mintis, būnant pastoviu „savo“ gyvenimo liudininku. Tada atsiranda distancija…

Būti tuščiu indu, „dievo durneliu“ – „aš žinau, kad nieko nežinau“.  Tik tokį indą gali užpildyti tikrasis, beasmenis – dieviškasis „AŠ“. Būti visada pasiruošusiam šiai akimirkai – suicido, „aš“ paaukojimo akimirkai.

Čia……(pridėti failą)  – Самадхи – Samadhi / ПОЛНАЯ ВЕРСИЯ ЛУЧШЕГО ФИЛЬМА О ПРОСВЕТЛЕНИИ

https://www.youtube.com/watch?v=sMxvNJMiJHs

https://www.youtube.com/watch?v=b-_0GuXCpCc