infa.lt

Kėdainiuose mergaitė 10 valandų slėpėsi šaltoje malkinėje, nes dėl patyčių nebegalėjo eiti į mokyklą.

Ši skaudi istorija priminė kitą mergaitę, kuri yra labai panaši į H. Kristiano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ veikėją. Pastaroji šaltose gatvėse pardavinėjo degtukus, kad turėtų, ką valgyti, o Kėdainių mergaitė pasirinko šalti malkinėje, kad apsaugotų savo savigarbą, kad sielai būtų mažiau skausmo. Ji pasirinko šaltį.

Sako, kad pravardės – menkniekis. Nieko panašaus, prisiminkime visi savo vaikystę, kaip jautėmės. Ne visi esame stiprūs atsilaikyti, todėl nuo mažų dalykų prasideda visi kiti. Mergaitė prasitarė tėvams, kas vyksta gimnazijoje, kokius žodžius girdint jai tenka mokytis: „idiotė“, „ryža“, „nemokša“.

Šie žeminantys vieno nuožmaus mokinio (užjaučiu ir jį, nes, įtariu, šeimoje yra problemų) žodžiai kasdien ją tolino nuo siekio būti kartu su klasės draugais, siekti rezultatų. Deja, vieno mokinio dėka ji išsigando, susigūžė į save, pasislėpė šaltoje malkinėje dešimčiai valandų.

Retorinis klausimas, ar šie smurto protrūkiai gimnazijoje tęsėsi tik vieną dieną? Kada išaugo planas slėptis iš nebegalėjimo normaliai mokytis?

Akivaizdu, kad Kėdainių mergaitė išsigando mažų žmonių, kurie mokosi kartu vienoje klasėje ir kurie ruošiasi būti dideliais. Taip, ko tik mokykloje nebūna – visko neišvengsi, visokių vaikų yra.

Dingusios mergaitės paieškos – sėkmingos. Valio. Tačiau ar tai padės išspręsti, kad ateityje nepasikartotų jos saugus apsigyvenimas šaltoje malkinėje? Turi būti dirbama ir su jos tėvais, kurie išmoktų anksčiau laiko atpažinti smurto formas.

Nesiimsiu teisti vieną ar kitą pusę, bet faktas, kad tėvai turi būti pirmi gelbėtojai savo vaikui, tik paskui klasės draugai, mokytojai, valytojai ar atsitiktiniai žmonės.

Norisi tikėti, kad gimnazija buvo tėvų ne kartą informuota, lauksime tyrimo finalo.

Žinau, kad „labai“ negalima kištis į biurokratų reikalus, deja, mano širdis šiems dalykams yra per jautri – kišiuosi, jie man svarbūs.