infa.lt

Nuotr. autorius: Coral Coolahan | Jul 19, 2015

Daugelį milijonų metų žolėdžiai augo, kad suvirškintų kuo daugiau maisto, o mėsėdžiai augo, kad galėtų suėsti šiuos žolėdžius. Visaėdžiams nereikėjo augti, todėl jie nebuvo tokie dideli. Šį modelį sutrikdė šiuolaikinių žmonių protėvių atsiradimas, o ekosistemos sutrikdymo pasekmių neįmanoma numatyti, rašo mokslininkai, apie ką skelbia Phys.

Prieš kelis dešimtmečius ekologai nustatė, kad sausumos žinduolių mitybos ir dydžio ryšys gali būti išreikštas U formos kreive, jei šiuos gyvūnus suskirstysime pagal skalę nuo augalinio iki baltyminio maisto. Kaip matyti iš pateiktos kreivės, žolėdžiai, esantys kairiajame skalės gale, ir mėsėdžiai, esantys dešiniajame, pasiekia didžiausią dydį nei visaėdžiai žinduoliai ir tie, kurie minta bestuburiais.

Tačiau, iki šiol beveik nėra tyrimų, kuriuose būtų tiriamas šis šiuolaikinių žinduolių dėsningumas, rašo Phys.org. Šią spragą užpildė Nebraskos-Linkolno universiteto mokslininkai, kurie kartu su kolegomis iš keturių žemynų padarė išvadą, kad šį modelį galima atsekti prieš 66 mln. metų, be to, jis taikomas ir sausumoje gyvenantiems paukščiams, ropliams ir net jūrų žuvims. Iš viso jie ištyrė 5033 žinduolių, 8991 paukščių, 7356 roplių ir 2795 žuvų rūšių.

Gyvūno mityba lemia suvartotos energijos kiekį, kuris skatina augimą ir galiausiai lemia jo dydį. Savo ruožtu dydis gali riboti rūšies gaunamo maisto kiekį ir kokybę.

„Esi tokie didelis, kiek tau leidžia tavo maistas”, – paaiškino Gerty. – Tuo pačiu, dažnai esi tokio dydžio, kokio reikia maistui sugauti ir suvirškinti. Taigi čia yra evoliucinis ryšys.”

Kadangi augalinis žolėdžių mitybos racionas yra palyginti skurdus maistingųjų medžiagų, jie dažnai užauga didžiuliai, kad įsisavintų kuo daugiau maisto, o jų virškinamasis traktas tampa ilgas ir sudėtingas, kad išgautų kuo daugiau maistingųjų medžiagų. O mėsėdžiai turi augti, kad susidorotų su dideliais žolėdžiais.

Kita vertus, visaėdžiai turi daugiau galimybių pasisotinti, nes didelius energijos poreikius patenkina nedideliais, bet maistingų medžiagų turtingais maisto produktais: riešutais, vabzdžiais. Kadangi „bestuburiai valgytojai” dažniausiai minta baltymingu ir nedideliu maistu, jiems didėti nėra poreikio.

Tyrime prieita dar vienos išvados. Pasirodo, esminis praeities ir dabarties ekosistemų bruožas – dėl žmogaus veiklos išnykę didžiausi žolėdžiai ir plėšrūnai. Nuo neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių protėvių atsiradimo per pastaruosius kelis tūkstančius metų, žolėdžių ir visaėdžių vidutinis dydis sumažėjo maždaug šimtą kartų. Mėsėdžių dydis sumažėjo dešimt kartų. Dėl to U formos kreivė pastebimai išsitiesino.

„Tiksliai nežinome, ko laukti, nes anksčiau taip dar nebuvo nutikę”, – sakė Willas Gerty, žurnale „Nature Ecology and Evolution” paskelbto straipsnio bendraautorius. – Tačiau kadangi sistema ilgą laiką atrodė labai stabili, nerimą kelia tai, kas gali nutikti, kai stabilumas sutriks.”

Mokslininkai prognozuoja, kad yra didesnė nei 50 proc. tikimybė, jog per artimiausius 200 metų išnyks kelios didelių ir vidutinio dydžio žinduolių rūšys, įskaitant tigrus ir Javos raganosius.