infa.lt

Kodėl Vakarų integracija nesukūrė rojaus? Sprendžiant pagal labai aukštus savižudybės, žmogžudysčių, autoavarijų, alkoholizmo, nedarbo, bei emigracijos rodiklius, lietuviai yra tarp nelaimingiausių Europos žemyno gyventojų. Pagal savo piliečių pajamas, Lietuva nuo stojimo į Europos Sąjungą 2004 m. išlieka tarp skurdžiausių ES narių. Kad Lietuvos valstybinis organizmas rimtai serga, o tauta palaipsniui eina išnykimo link, sutiktų turbūt daug kas. Gydymo priemonių taikyta ir iš „kairiojo“, ir iš „dešiniojo“ politinio sparno. Visos stambiosios politinės partijos turėjo galimybę bent kartą dalyvauti valstybės valdyme ir parodyti, ką sugeba padaryti, kad padėtis pasitaisytų. Deja, neteko pastebėti, kad kuriai nors valdančiai partijai būtų pavykę pagerinti padėtį iš esmės. Neigiami sociologiniai rodikliai toliau išlieka, gilios socialinės problemos tampa chroniškomis ligomis, nepriklausomai nuo to, kas valdo šalį. Algis Avižienis

Pagal seniai išbandytą politikų technologiją, valdantieji turėtų kuo griežčiau kaltinti savo oponentus dėl tokių akivaizdžių nesėkmių. Paprastai politikai neabejoja savo tikslų teisingumu arba asmenine kompetencija. Todėl logiška būtų dėl visų nesėkmių kaltinti politinius oponentus, sutrukdžiusius valdantiesiems įgyvendinti savo kilnius siekius. Bet Lietuvoje kažkodėl taip nėra. Nėra politinių oponentų, kurie būtų galėję rimčiau pakenkti taip vadinamų strateginių tikslų įgyvendinimui. Visos pagrindinės partijos vienodai rėmė ir toliau remia tuos pačius integracinius tikslus. Valdančiųjų strateginiai siekiai buvo beveik tobulai įgyvendinti. Lietuva tapo ES ir NATO nare, o jos ūkis ir kultūrinis gyvenimas atsivėrė pačioms įvairiausioms tarptautinio bendradarbiavimo formoms. Elito atstovai kiekviena pasitaikiusia proga giriasi, kad jų integraciniai siekiai tapo realybe. Atrodo, kad kitų didžiųjų politinių tikslų jie taip ir nesugalvojo.

Todėl ir kyla keli esminiai klausimai. Pirma, jei nebuvo rimtų politinių oponentų, sutrukdžiusių įgyvendinti integracijos politiką, ir jei mūsų politikų klasė sėkmingai įgyvendino savo tikslus, tai kodėl gyvenimas negerėja? Ar gali būti, kad pati integracinė politika yra kalta? Atrodo, kad kuo daugiau mes integruojamės, tuo mažiau mūsų nori pasilikti Lietuvoje. Valdžios skelbiamas „ėjimas į Europą“ Lietuvos gyventojų matomai yra suprantamas pažodžiui. O gal priešingai, prastas gyvenimas yra kaip nors susijęs su nepriklausomos valstybės idėja? Ar gali būti, kad pats valstybės ideologinis pagrindas yra blogai sukonstruotas? Ar galima suabejoti politiniais principais, kuriais 26 metus rėmėsi Lietuvos valstybė?

Ar tikrai 26 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje? Deja, politinis mąstymas Lietuvoje yra taip sujauktas, kad daugeliui nėra aišku, kurie yra tikrieji politiniai principai, formuojantys valstybinį gyvenimą. Atsiranda vis daugiau viltį praradusių asmenų, kurie dėl šiandienos ekonominių sunkumų yra linkę kaltinti pačią nacionalinės nepriklausomybės idėją. Jie samprotauja maždaug taip: jeigu per 26 nepriklausomybės metų algos taip menkai padidėjo arba iš viso nusmuko, tai Lietuvos atsiskyrimas nuo TSRS buvo klaida. Taigi, reikia vėl atgaivinti kuo glaudesnius ryšius su Rusija. Kiti, nusivylę amžinu Lietuvos valdžios neefektyvumu, ragina greičiau ir giliau integruotis į Europos Sąjungą, kuri, jų manymu, turėtų tapti kažkuo panaši į Jungtines Amerikos valstijas (JAV). Čia viltys dedamos praktiškai į tiesioginį valdymą iš Briuselio, kuris esą geriau mokėtų mus valdyti nei mūsų nevykėliai politikai. Algis Avižienis

Dėl tokio ydingo mąstymo kaltas yra šalies politinis elitas, nedrįstantis tautai pasakyti tiesos, kad vyraujanti ideologija (t.y., tie principai pagal kuriuos daromi svarbiausi sprendimai) Lietuvos valstybėje jau kuris laikas nieko bendro neturi su nacionalinės valstybės idėja. Realiai, dvi abipusiai susijusios ideologinės tendencijos dominuoja šiandieninį gyvenimą Lietuvoje: internacionalizmas ir su juo artimai susijęs individualizmas. Pirmoji tendencija taikosi į tautų suniveliavimą per vis glaudesnį bendradarbiavimą, t.y., integraciją, ypač ekonomikoje. Antroji iškelia laisvo individo idealą aukščiau už tautos interesus. Laisvas ir lygiu pripažintas individas – tai būtina prielaida suvienyto pasaulio šalininkams.

Globalistai galvoja taip: jei gyvuos atskiros tautos, tai jų nariai gins savo kolektyvinius interesus nuo išorės jėgų. Tokioje padėtyje savas pilietis, prisidedantis prie bendrų pastangų ginant nacionalinius interesus, bus svarbesnis ir brangesnis nei užsienietis, stovintis nuošaly.

Internacionalistai perša mintį, kad eliminavus tautas ir jų tarpusavio konkurenciją, liks tik laisvi ir laimingi individai, uoliai tarnaujantys suvienytos žmonijos interesams. Bet globalistai nutyli tą faktą, kad, eliminavus nacionalines valstybes, nebeliks rimtos jėgos, galinčios kažkiek apriboti pasaulį valdančio elito galią. Ar mes esame pasiruošę patikėti savo ir savo vaikų likimą stambių bankų ir korporacijų vadovų rankose? Ar pasaulio turtuoliai tikrai yra tokie nesavanaudiški, išmintingi ir geri, kad jiems neateitų noras piktnaudžiauti savo nekontroliuojama galia?

Abi anti-nacionalinės ideologinės kryptys gimė ne čia, bet atėjo iš Vakarų pasaulio ir buvusios TSRS. Jas palaiko materialiai suinteresuotos, stambios užsienio jėgos ir pastarosioms atsidavęs vietinis elitas. Mūsų laikų nacionalinė valstybė yra tapusi beveik fasadu. Buvęs Premjeras Andrius Kubilius yra anksčiau viešai pareiškęs LRT laidoje, kad daugiau nei 80 proc. visų Seimo įstatymų projektų yra inicijuojami ES Komisijoje, o ne Lietuvoje. Todėl, esą, šalies politikai neturėtų per daug įsiaudrinti politinėse batalijose.

Pasak tuometinio Premjero, juk viską sprendžia kiti.

Daugmaž ta pati padėtis vyrauja ir kitose ES šalyse. ES aktai yra išverčiami į vietines kalbas ir šiek tiek pritaikomi prie vietinių sąlygų. Realiai dauguma svarbiausių sprendimų yra priimami Briuselyje. Pilnavertės valstybės regimybė yra toliau išlaikoma, nes dauguma gyventojų norėtų tikėti Lietuvos ateitimi ir nesutiktų su globalistų tikslais, jei jie būtų atvirai pateikti visuomenei.

Dabartinė padėtis valstybėje neatspindi lietuvių tautos lūkesčių, išreikštų Atgimimo laikotarpiu. Labai skiriasi dabartinės gyventojų nuotaikos nuo tų laikų, kai daugumai lietuvių atrodė, kad atsiveria šansas išsilaisvinti nuo svetimo jungo ir tapti savo krašto valdovais. Tuomet šimtai tūkstančių žmonių tapo vieningais kovotojais už nepriklausomą Lietuvą. Paprasti žmonės ir inteligentai negailėjo savo laisvo laiko, jėgų, net asmeninio saugumo, vardan atkurtos laisvos Lietuvos. Atsirado pačių įvairiausių visuomeninių, kultūrinių bei ekonominių iniciatyvų, siekiant atstatyti pilnavertį valstybės gyvenimą. Žmonės entuziastingai dalyvavo visuomeniniame gyvenime; tūkstančiai skubėdavo iš vieno visuomeninio renginio į kitą. Gyvenimas pasidarė įdomus ir prasmingas. Atrodė, kad mobilizuojasi visa tauta. Tai buvo iš esmės karštai remiamas nacionalinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo Lietuvos išsilaisvinimas iš svetimos valdžios.

Deja, išsivaduojanti valstybė pateko į nepalankią Vakarų pasaulio terpę, kurioje jau ilgesnį laiką buvo skeptiškai žiūrima į nepriklausomas nacionalines valstybes. Priešingai nei Lietuvoje, kur nacionalinis solidarumas trumpam buvo pasiekęs kone tobulumo ribą, Vakarai puoselėjo internacionalizmo bei individualizmo idėjas. Ištisus dešimtmečius vedama integracinė politika palaipsniui mažino nacionalinių valstybių reikšmę Europoje ir pasaulyje. Vis daugiau įgaliojimų pasiglemžė viršnacionalinės struktūros, tokios kaip Europos ekonominė bendrija, vėliau tapusi Europos Sąjunga. Nežiūrint didžiulės daugumos gyventojų patriotiškų nuotaikų, mūsų politinis elitas šioms internacionalistinėms tendencijoms nesipriešino.

Po kiek laiko, kai paaiškėjo, kad tarptautinė integracija gali duoti nemenką asmeninę naudą jos rėmėjams, mūsų valdantis elitas entuziastingai pritarė globalizacijai. Nuo nepriklausomybės paskelbimo iki šios dienos, elito vedama valstybės integracinė politika žingsnis po žingsnio pavertė Lietuvos nepriklausomybę kone simboliniu reiškiniu.

Tautai meluojama, kad tarptautinė integracija stiprina nepriklausomybę. O yra priešingai. Menama priemonė (integracija) realiai tampa tikslu, kai tuo tarpu pagrindinis tikslas (nepriklausomybė) dabar tarnauja integracijai, maskuodamas valdančiųjų tikrus siekius.

Šiuo metu tauta mažai tebeturi įtakos svarbiausiems šalies sprendimams. Taip karštai išreikšta tautos valia tapti savo valstybės šeimininku nebuvo įgyvendinta. Pasekmės yra akivaizdžios: gyventojų susvetimėjimas, jų išsivaikščiojimas, visuotinis abejingumas ir augantis skurdas. Likusioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje padėtis yra analogiška. Kuo daugiau integruojasi Europa ir Šiaurės Amerika, tuo daugiau smunka daugumos piliečių gyvenimo standartas.

Tautą reikia stiprinti, o ne ištirpinti tarptautinėje erdvėje. Ar realu tikėtis, kad mūsų biurokratinės prigimties valdančioji klasė galėjo tapti tikra nacionalinės valstybės gynėja? Tam, kad mūsų elitas būtų tapęs kovojantis veiksnys už nepriklausomybę, o ne paklusniu užsienio jėgų įrankiu, reikėjo tam tikrų ideologinių prielaidų, kurių 1990-aisiais nebuvo ir iki šiol neatsirado. Pirmiausia, valdantieji turėjo suvokti, kad nacionalinė valstybė yra sukurta tam, kad stiprintų lietuvių tautą, o ne skatintų visų pasaulio tautų susivienijimą. Atsidavimas tautos gerovei, o ne abstraktiems laisvės ir lygybės principams, turėjo tapti aukščiausiu tikslu.

Jei politinis elitas būtų rimtai pabandęs remtis nacionaline idėja ir ginti Lietuvos suverenumą, jis būtų sulaukęs visuomenės nuoširdaus pritarimo. Vietoje to, elitas pradėjo ieškoti paramos užsienyje. Meluodamas apie savo tikruosius tikslus, jis atstūmė liaudį nuo valdžios.

Valdančiųjų sluoksnių drąsos deficitas yra šiek tiek suprantamas dėl stiprių nepalankių išorės veiksnių. II-asis pasaulinis karas ir jo pasekmės sudavė galingą ideologinį smūgį tautinei idėjai visoje Europoje. Po karo Vakarų Europoje nacionalizmo priešai rodė pirštu į nacionalines valstybes, kaltindami, kad neva jos sukėlė siaubingą katastrofą. Internacionalistų peršamas pasiūlymas karus eliminuoti – eliminuoti nacionalines valstybes per ekonominę integraciją ir tokiu būdu suniveliuoti tautas. Priešintis šiai idėjai pokarinėje Vakarų Europoje ilgą laiką apskritai buvo sunku. Taip pat ir mūsų elitui nebūtų buvę lengvas uždavinys oponuoti galingiems Vakarų globalizacijos šalininkams.

Bet mūsų valdančioji klasė net nebandė eiti tuo keliu. Priešingai, politinis elitas rungtyniavo ir toliau rungtyniauja su kitomis regiono valstybėmis, lyg vyktų kažkoks konkursas dėl uoliausio Vakarų integracijos politikos šalininko titulo.

JAV ir TSRS, dvi supervalstybės paremtos ne nacionaliniu pagrindu, o universaliais, visą žmoniją apimančiais principais, laimėjusios II-ąjį pasaulinį karą, pasidalino Europą į dvi savo įtakos sferas. JAV ir Sovietų Sąjunga kiek galėdamos bandė įdiegti joms priimtinas universalias nuostatas savo interesų sferose Europoje. TSRS panaudojo visus įmanomus totalitarinės valstybės įrankius, kad diskredituotų nacionalizmą. Daugiau nei pusšimtį metų Sovietų valdžia stengėsi ištrinti nacionalinio solidarumo nuostatas, kurias sėkmingai diegė prieškarinė Lietuvos švietimo sistema ir visuomeninės organizacijos. Tautos solidarumo idėja buvo išstumta iš politinio ir ekonominio gyvenimo. Nacionalinei išraiškai buvo palikta tik tam tikra erdvė kultūriniame gyvenime. Taip vadinamas siaurasis nacionalizmas visuomenei buvo pateiktas kaip barjeras, trukdantis tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui ir materialinei pažangai.

Šešių dešimtmečių ideologinis apdorojimas davė vaisių. Pirmiausia, totali informacijos kontrolė Lietuvoje neleido konkuruojančioms idėjoms plėtotis viešoje erdvėje. Todėl nacionalinis mąstymas nesivystė arba klaidžiojo folkloro, pagonybės atgaivinimo arba šlovingos viduramžių praeities labirintuose. Antra, istorinio materializmo visuotinis diegimas paliko žymią įtaką. Iki šiol daugelis mano, kad tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas yra beveik absoliučiai teigiamas ir pažangus reiškinys, o nacionalinių interesų gynimas ekonominėje srityje yra pažangą ir laisvę apribojantis veiksnys. Daug kam nėra iki galo aiški pati tautos sąvoka ir jos potencialus vaidmuo individo ir valstybės gyvenime.

Tik visai neseniai, 2008 m. ekonomikos krizės metu, atsirado palankesnės sąlygos atgaivinti nacionalinio solidarumo idėją. Ilgam įsivyravusi ekonominė krizė aiškiai rodo, kad pasaulinė integracija nėra, kaip skelbiama, pažangos ir gerovės garantas, o verčiau brangiai kainuojantis miražas. Atsiveriant naujoms galimybėms veikti, mūsų prioritetinis tikslas turėtų būti idėjinis. Tautinės idėjos vaidmuo valstybės gyvenime turi būti patikslintas ir sukonkretintas. Tai yra būtina prielaida, norint nugalėti šios dienos apatiją ir sąstingį Lietuvos gyvenime. Atgimimo idėjos ir tikslai rodė teisingą kelią į nacionalinį susitelkimą, o visuomenės nuotaikos buvo ypač palankios nacionalinei konsolidacijai.

Gaila, kad politinis elitas nesuprato savo istorinio uždavinio ir pasuko valstybės vairą visai kita linkme. Prarasti keli dešimtmečiai ir šimtai tūkstančių emigravusių darbingų piliečių, suduotas stiprus smūgis pasitikėjimui savimi, bet mūsų priešams visiškai sunaikinti tautos nepavyko. Štai istorija, pasaulinės ekonomikos krizės pavidalu, mums vėl padovanojo galimybę atnaujinti pradėtą prieš kelis dešimtmečius darbą – sutelkti tautą ir įtvirtinti realiai nepriklausomą valstybę.

Jei Atgimimo idėjiniams vadams nepavyko išsaugoti teisingos valstybės plėtros krypties, o realią valdžią perėmė pilki biurokratai, savanaudžiai oligarchai ir užsienio institucijos, tai priežastys glūdi ne tik Sąjūdžio autorių vadovavimo trūkumuose. Svarbiausia priežastis – idėjinė. Tai nepakankamai aiškus suvokimas, kokios tūri būti nacionalinės valstybės funkcijos ir apskritai kam reikalinga tauta. Atėję į valdžią Sąjūdžio vadovai visiškai pasidavė Vakarų peršamai idėjai, kad tautos gyvenime reikia atskirti ekonomiką nuo politikos, kad laisva rinka neva pati savaime užtikrins daugumos piliečių gerovę. Atsisakius iš principo rimčiau reguliuoti šalies ūkio kryptį, Lietuvos valdžia nieko nepadarė, kad sulaikytų ekonominę griūtį, nustūmusią pusę tautos į skurdą arba priverstinę emigraciją.