infa.lt

Edvardas ŠIUGŽDA

Gegužės 15-ąją, šeštadienį, į Vilniaus Vingio parką suėjo apie 40–43 tūkst. žmonių. Jie buvo geranoriškai, linksmai nusiteikę, nors ir išvargę po 100 ar net 300 km važiavimo iš tolimesnių Lietuvos vietų ir dar kelių kilometrų kelio ėjimo pėsčiomis. Tai buvo įspūdingas „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ baigiamasis akordas.

Renginys, nepaisant pikto, kelias savaites besitęsusio, lojimo, trukdymų, gąsdinimų ir kaltinimų, buvo suorganizuotas nuostabiai. Kariuomenės kapelionas kun. Arnoldas Valkauskas po bendros susitikimo dalyvių maldos palaimino Šeimos maršo dalyvius ir patį susirinkimą. Jautriai skambėjo septynmetės Gabrielės atliekama „Tautiška giesmė“, pritariant visam didžiajam Tautos susirinkimui.

Smuikininkas Vilhelmas Čepinskis su savo žmona Viktorija atliko Mykolo Kleopo Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Ovidijus Vyšniauskas atliko dainą Maironio žodžiais „Kur bėga Šešupė“. Ansamblis „Jonis“ atliko savo lyrines dainas, savo kūriniais paįvairindami renginį jungėsi ir kiti atlikėjai. Ir ypač visus sužavėjo Romo Dambrausko „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ himnas „Kelkis, Lietuva!“

Visi muzikiniai kūriniai sukeldavo didžiulį pritarimą, susirinkusieji kartojo atlikėjų žodžius. Tad nepaisant įvairių neapykanta alsavusių gąsdinimų, jog organizatoriai bus nubausti už tariamai neteisėtą muzikinių kūrinių atlikimą, visa mitingo programa vyko nuostabiai ir įspūdingai. Tarp kalbėjusiųjų buvo ne tik Maršo organizatorių, bet ir kunigų, gydytojų, profesorių, politikos apžvalgininkų.

Galima sakyti, kad netiesiogiai, nuotoliniu būdu į Maršo dalyvius kreipėsi ir prezidentas Gitanas Nausėda. Kalbėjo ir LRT.lt puolamos partijos „Alternatyva Vokietijai“, iškovojančios vis daugiau atstovų politinėse Vokietijos institucijose, parlamentarai bei atstovai iš Latvijos – jie akivaizdžiai pasisakė prieš genderizmo ideologijos stiprinimą ir Stambulo konvenciją.

Ko tik nesugalvojo genderizmo trubadūrai ir gėjų privilegijų šalininkai, kad tik būtų apjuodintos „Šeimos gynimo maršo“ idėjos ir jo organizatoriai.

Premjerė Ingrida Šimonytė renginio išvakarėse gąsdino koronaviruso užkratu, skambėjo ir „perspėjimai“ dėl galimų policijos represijų prieš potencialius „nusikaltėlius“ (nors policijos atstovai jau kitą dieną aiškiai pasakė, kad jokių pažeidimų nerasta, tūkstančių dalyvių dėl kaukių nebuvimo ir mažo atstumo tarp dalyvių negalima bausti, tačiau „jeigu reikės“, bus galima rasti, dėl ko nubausti organizatorius), o dar aiškiau buvo pasakyta, jog Maršo organizatoriai negali panaudoti Vytauto Kernagio dainų renginyje, grasinant Autorinių teisių gynimo asociacijos (LATGA) baudžiamaisiais „reguliavimais“ (gaila, kad prie tos pykčio lavinos ypač prisidėjo dainininko sūnus, dabar Seimo narys Vytautas Kernagis, konservatorius, bei jo sesuo, sisteminės televizijos darbuotoja).

Išsigandusieji Maršo galbūt geidė uždrausti atlikti ne tik Maironio „Lietuva brangi“ ar kitas mūsų dainiaus žodžiais parašytas, bet ir liaudies dainas prisiminti. Neišdegė. Tokie grasinimai skambėjo nuosekliai, be atvangos ir su įniršiu, panaudojant visą galimą arsenalą žodžių prieš Maršą ir jo organizatorius. Tačiau tas lojimas nesustabdė Maršo dalyvių žygio, o tik dar labiau didino jų ryžtą.

O sėkmingai įvykus Maršui, dalis šių niekintojų, iš išgąsčio nutilę vienai parai, jau kitos dienos pabaigoje tuoj pat ėmėsi naujų insinuacijų. Viena jų – vadinamasis LRT tyrimas, jog esą visi Maršo rengėjai yra taip susiję su Rusija, jog tiesiogiai ar netiesiogiai tarnauja Kremliui. Tie makaraityčių, garbačiauskaičių, valatkų, užkalnių ir panašių neapykantos skleidėjų paistalai buvo tarsi spjūvis Tautai, Jos balsui, Jos žadintojams.

Labai gaila, kad tokie pikti „influenseriai“ nenumaldomai tolsta nuo Tautos, nesugebėdami įžvelgti tų didžiulių Tautos pakilimo priežasčių. Jie loja, bet už pinigus, pametėtus iš Europos Sąjungos institucijų ar „pasiimamų“ iš Lietuvos biudžeto, t. y. iš visų mūsų. Jie kalbėjo, kaip Lietuvoje yra engiama LGBT (arba LGBTQ) „bendruomenė“, kaip Lietuvoje yra neužtikrintos „žmogaus“ (t. y. homoseksualų ir kitų seksualų) teisės, kad yra būtina priimti jų sugalvotą Partnerystės įstatymą, atvirai ar paslapčia griaunantį prigimtinės šeimos gyvenimo nuostatas.

Tačiau juk visi mes žinome, kad, kaip Vingio parke vykusiame Maršo mitinge sakė kun. Robertas Grigas ir kiti kalbėtojai, niekas nemuša gėjų ar transseksualų, niekas jų neengia, dauguma jų gyvena ramiai, neišsišokdami, neprievartaudami kitų žmonių priimti jiems patiems tariamai „normalią“ ideologiją.

Per LRT radiją ir televiziją be paliovos liejosi (ir dabar liejasi) visokių homoseksualų „pasakos“ apie laimingą jų gyvenimą, o kartais ir nelaimingą, esą patiriamas kančias nuo „homofobų“, t. y. nuo žmonių neapkentėjų, kaip jie mus, išpažįstančius Bažnyčios ir Valstybės sutvarkytą gyvenimą Dievo palaimintoje šeimoje, įžeidžiančiai vadina.

Kažkada, kovodami už Lietuvos nepriklausomybę ir išlaisvinimą iš mus okupavusios sovietų Rusijos, mes nors trumpą laiką gyvenome gorbačiovinės demokratijos sąlygomis, ir mūsų išsivadavimo kova nebuvo taip purvinama ir juodinama, kaip vyksta dabar. Tada mums buvo leista laisvai reikšti savo išsivadavimo mintis net per valstybinę televiziją, cenzūros supančiotą radiją.

Dabar viskas kitaip: šio Maršo dalyviai buvo paniekinti ir užčiaupti per „visuomeninį“ transliuotoją, kaip jis dabar vadina save. Ir dar šmeižiami, meluojant, jog Maršo rengėjai (ir dalyviai) susiję su Rusija. Kartu įkyriai be perstojo liejant visai visuomenei genderizmo propagandą, kurios ideologija plačiai ir subtiliai remiasi homoseksualizmo šalininkai.

Tik apgailestauti tenka, kad kažkada Nacionaliniu transliuotoju vadintas interneto portalas LRT tapo visuomenės skaldymo įrankiu ir LGBT ideologų tvirtove. Taip elgdamasis šis portalas, kaip ir tų pačių šeimininkų valdomi Lietuvos radijas bei televizija, tik užsidirba tuos nesąžiningus trisdešimt sidabrinių už Tautos interesų pardavimą ir išdavystę.

Galima manyti, kad apšmeižtieji asmenys, nuoširdžiai ir atsidavusiai organizavę Didįjį šeimos gynimo maršą, pasinaudos savo teise kreiptis į teisines institucijas, kad šmeižikai ir melagiai bei purvinų mitų kūrėjai būtų nubausti, jei teismuose dar nėra įsigalėję homoseksualų ar transseksualų šalininkai ir išskirtinių teisių jiems gynėjai.

Ir jeigu, kaip vis gąsdindamas teigia šio Maršo niekintojų lojimo choras, diriguojamas LRT. lt, delfi.lt, 15min.lt ir dar kai kurių portalų bei liberaliųjų politikų, tada tikrai politinėje erdvėje įsigalės neapkenčiami vadinamieji užribio politikai – „runkeliai“, „patvoriniai“, „gatviniai“ ar kitokie „radikalai“. Bet tai bus tik nekenčiančių paprastų žmonių, iš kurių atimta laisvo žodžio teisė ir kuriems skiriama neapykanta, kaltė.

Ir tada, praradę valdžią ir įtaką, jie graušis sau nagus. Bet bus jau vėlu. Dera suprasti, kad Tautoje kas 25–30 metų subręsta nauja karta, nenorinti ir negalinti nusileisti jums – diktatoriams, melagiams, privilegijų grobikams, ir dar besidabinantiems demokratijos plunksnomis. Aišku, demokratijos tik sau, nes užimami visi reikšmingiausi postai ir vartomi milijardiniai pinigai, kartu užčiaupiant burną Tautai.

Gana gąsdinti Rusijos korta, kaip naujųjų politikų veidmainystę puikiai savo įspūdingoje kalboje atskleidė kun. Robertas Grigas, gana sėdėti svarbiausiuose valstybės postuose ir skleisti purvinas ideologijas, kartu nutildant kitaip mąstančius.

Taip „didieji“ politikai daro visą tylinčią, bet jau atbundančią Tautą naujaisiais disidentais ir vienija juos, įvairiai politiškai mąstančius žmones į galingą kumštį, kuris gali atimti valdžią iš nuo pinigų pertekliaus tirtančių rankų – kaip tada, kai prieš daugiau nei 30 metų dainuojant „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“, „Laisvė“, sugriuvo melo imperija, taip dabar sklinda himno „Kelkis, Lietuva!“ melodija, į baimę varanti valdančiuosius: „Šiandien laikas likimą imt į savo rankas“.

Marksizmo, neoliberalizmo utopija yra priešinga lietuvių tautai ir neįgyvendinama, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai. Žmogus nėra sukurtas Mamonai, rinkai, užmušančiai žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai, bet Dievui ir kitam žmogui. Ir jeigu mes nepriimame socialinio neteisingumo pokomunistinėje erdvėje įsikūnijimo Rusijos oligarchijoje, taip daugumai mūsų žmonių yra nepriimtina ir ne daugiau socialiai teisingesnė išsivaikščiojanti, oligarchiškai valdoma Lietuvos valstybė.

Kaip ir komunistai buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse dabartiniai neoliberalai yra sukūrę ištisą sąvokų sistemą, kurią kasdien per masinės informacijos priemones diegia į piliečių sąmonę, taip formuodami lojalius neoliberalaus režimo tarnus. Tačiau jiems tai jau vis sunkiau pasiekiama: sveika visuomenės dalis palyginti nesunkiai demaskuoja neoliberalią propagandą, kai ši trimituoja apie visokias „teises“ visokiems, sveikos visuomenės dalies požiūriu, iškrypimams ir anomalijoms.

Kai kalbama apie „globalią Lietuvą“, kuriama iliuzija, kad „globalizacija“, prie kurios turinti prisitaikyti (išsivaikščiodama po pasaulį) Lietuva, yra tokia pat natūrali kaip kasdien saulės tekėjimas. Bet ši globalizacija yra ne tiesiog globalizacija, o neoliberali globalizacija. Ir tai sąmoningai ar nesąmoningai supratęs žmogus priešinasi – jam labiau priimtinos tradicinės tūkstantmečiais išbandytos vertybės, į kurias kėsinasi homoseksualų teises (tariamas žmogaus teises) mums prievarta diegiantys neoliberalai.

Visa tai liudija, kad Lietuvoje stiprėja tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į politinę krašto administraciją žvelgia kaip į režimą. „Nors gal rankos dar surištos, veržia „režimai“ per riešus“.

Galima sakyti, kad politiškai ir istoriškai šioje R. Dambrausko dainoje teisingai įvardintas laikas, per kurį jau aiškiai išreikštas antitautinis globalistinis režimas naikina Lietuvą. „Gal po trisdešimt metų mums prireikė visgi tiesos“.

Taip, po trisdešimt metų. Trisdešimt tamsos ir melo, prisidengusių laisve ir demokratija, užčiaupiančių daugeliui burnas, metų. Trisdešimt neoliberalizmo ir netgi jau su trenksmu įsivažiuojančio prievartinės genderizmo ideologijos brukimo metų.

Džiugu, kad nepaisant kai kurių Bažnyčios atsargių žingsnių dėl požiūrio į „Didįjį šeimos gynimo maršą“ (tai iš pradžių buvo suprantama), jo idėjas rėmė ir kardinolas Sigitas Tamkevičius, ir vyskupas Jonas Kauneckas, ir kunigai Robertas Grigas, Arnoldas Valkauskas, kun. Algirdas Toliatas, ir br. Paulius Vaineikis bei kiti, ir visi Lietuvos vyskupai, pakvietę per gegužines ir birželines pamaldas, o ypač nuo Motinos iki Tėvo dienos, tiesti maldos tiltą savo šeimose ir už šeimas.

Be abejonės, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, net 23 metus kentėjęs už krikščionybę ir tautą (net tris įkalinimo sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose kartus), o ir nepriklausomybės metais už savo tiesų būdą koneveikiamas tautos ir tikėjimo priešų, tikrai būtų vienas svarbiausių šio už stiprią krikščionišką lietuvišką šeimą pasisakiusio Maršo dalyvių ir šalininkų. Visa tai rodo stiprėjančią vienybę, nepritarimą dvasinei diktatūrai.

„XXI amžius“, 2021 gegužės 21 d., nr. 20