infa.lt

Vakar teko su sūnumi važiuoti autobusu. Vienas malonumas- sėdime plačiai ir nerūpestingai kaip limuzine. Skaitome. Staiga įlipa senučiukė išvagotu kaip žemė, bet skaisčiu kaip Saulė veidu. Na jau jei literatūriškai iki galo, tai ir akim kaip vandenynas ir plaukais kaip vėjas. Pradeda ramiai vaikščioti autobusu pirmyn – atgal, tyliai varinėti kažkokias istorijas ir šypsotis, šypsotis, juoktis…

Išprotėjus? Aš apsidairiau aplinkui ir nejučiomis susimąsčiau. Kas gi iš tiesų beprotis? Ar ta senutė, ar minia aplinkui: kas įkritęs į virtualią realybę ne tokiuose jau ir išmaniuose telefonuose, kas kuro sąnaudų skaičiavimuose, kas pasakojimuose apie pastarąsias ligas, kaimyno kūno mirtį ir jo lavono užkasimo subtilybes. Na išties minčių jovalas, kaip ta balta mišrainė užpilta majonezu – sakyč, privačios žiniasklaidos propaganda.

Ė, pala, čia jų mintys, ar jau mano? Vyriausybė – melagiai, valdžia – nereikalinga, maistas – negyvas, mokslininkai – bedvasiai nemokšos, vanduo – nuodas, kunigai… tfu, tas mintis…viskas tai tiesa, viską tai žinau, bet ar reikia jas besukti? Ir dar kartą palaukit, kas tas bičas, kuris pastebi mano žemiškas mintis galvoje, stebi protą? Kas tas bičas, kuris valdo mano kvėpavimą, cukraus kiekį kraujyje man miegant? Ir kada dingsta mintys, kada dirbu, meldžiuosi ar medituoju, suprantu, kad tas bičas ir esu tikrasis Aš.

Ne Rokas, ne vyras, ne žavingas, net ne protingas. Aš nebemąstau. Oooo, tada aš tikrai egzistuoju. Tada aš esu. Lyg po ilgos kelionės grįžčiau namo pas tėvą. Mes su tėvu giliai giliai vandenyne stebim paviršiaus bangas – tą Žemės žaidimų aikštelę. Mes su tėvu esame ir tas vandenynas, ir žemynas, ir jame esantis šiukšlynas. Mes su tėvu esame Jūs, mieli skaitytojai!

Tai tiek, su artėjančiu pasaulio prabudimu! Atia, nes mane jau varo nuo kompiuterio..

Rokis Žukauskis