infa.lt

lvzs.lt nuotr

Eina 2020-ji – rinkimų metai. Partijoms jau kedenant plunksnas, vis dažniau girdėsime Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Vyriausybės pasakojimus apie nuveiktus darbus bei jų oponentų kritiką, esą valstybėje dar niekad nebuvo tokio chaoso. Rinkėjai (ypač 40 proc. neapsisprendusių) turės atsirinkti, kur tiesa, o kur – politinis šou.

XIX a. gyveno pasaulinio garso danų filosofas Sorenas Kierkegaardas. Jis parašė trumpą pamąstymą apie klouną, kuris, cirke kilus gaisrui, išlėkė į sceną skelbti apie pavojų. Kuo garsiau klounas rėkė: degam! – tuo smagiau juokėsi publika. Jis sakė tiesą, bet… atrodė kaip klounas.

Dar 2015 m. ėmus ryškėti LVŽS planams pasiūlyti Lietuvai rimtą politinę darbotvarkę, kritikai mušė patyčių varpais apie žaliuosius žmogeliukus iš kaimo, klounus, ateinančius valdyti valstybės.

Po 2016 m. Seimo rinkimų ėmė ryškėti, kad LVŽS rimtai imasi įgyvendinti tai, ką žadėjo. Tai buvo neįprasta, nes per nepriklausomybės metus Lietuvoje susiformavo maniera įmantriu kalbėjimu užmaskuoti praktinį plūduriavimą (nieko neveikimą, nes viską už mus nuveiks rinka ir Briuselis).

Ir štai, jau ketvirtus metus turime valdžią, kuri kalba ne taip įmantriai, bet realiai puola gesinti gaisro. Ne Alytaus gaisro, o gaisro bendrąja prasme. Nors Alytaus gaisras, iš dalies, irgi kilo dėl įsisenėjusių teisingo kalbėjimo ir apsimokančio neveiklumo tradicijų. Kaip ir keletas kitų rezonansinių atvejų, kai užtenka užsikabinti etiketę „eko“ ir gali atsukti visus vamzdžius.

Nauji politikos vėjai

Ankstesnėms valdžioms irgi buvo madinga verkti dėl išsivaikštančios Lietuvos. Bet buvo nelygis kiekvienu Lietuvos vaiku rūpintis vienodai, nepaisant to, kiek uždirba jo tėvai (skiriant vaiko pinigus, sudarant galimybes nemokamai lankyti muziejus ir netgi gauti sveiką maitinimą). Buvo nelygis principingai suteikti būsto paskolos lengvatą tik mažuose miesteliuose. Nes didžiuma rinkėjų – Vilniuje.

Ir anksčiau buvo patogu dejuoti dėl mažų atlyginimų ir neapmokestinamų komandiruotpinigių, bet nepatogu juos didinti (kai kuriose srityse – net po keliasdešimt procentų). Nes labai skaudėjo, kaip sureaguos verslas ir mokesčių mokėtojai.

Ankstesnės valdžios irgi rypavo, koks didelis mūsuose šešėlis. Bet buvo per drąsu imtis su juo kovoti, kad ir paskelbiant amnestiją „pamirštiems mokesčiams“ ir surenkant 42 mln. eurų, kaip padarė dabartinė valdžia. Nes šešėlyje – vis tiek darbo vietos ir paveikios interesų grupės.

Ir anksčiau buvo madinga kalbėti apie alkoholizmo žalą. Bet buvo nestilinga ką nors daryti ir pagaliau pasiekti, kad alkoholio daroma žala visuomenei ženkliai sumažėtų (tą rodo pastarieji Statistikos departamento duomenys). Nes neįtiktum vyno žinovams ir libertarams.

Kalbėti apie nepažabojamas vaistų kainas irgi buvo patrauklu. Bet buvo neverta ką nors daryti ir juntamai numušti tas kainas. Nes nesuprastų laisvosios rinkos fanatai ir golfo partneriai.

Kritikai ir toliau tyčiojasi iš LVŽS ir Vyriausybės valdymo formų: neskaitė „Gyvulių ūkio“, nebaigė Oksfordo, nesiurbčiojo viskio su ponais, nemoka angliškai, pykstasi tarpusavyje. Bet kritikos sprendimų turiniui nėra gausu. Tuo tarpu valdžia tiesiog daro darbus, atsisakiusi visų „nes“. Tuo ji ir skiriasi nuo sisteminių partijų.

Akivaizdu, garsiai iš visų pusių besiliejanti kritika mažina valdančiųjų reitingus.

Bet ar turėtų kam rūpėti mąžtantys valdžios reitingai, jeigu Lietuva užima 11 vietą Doing Business indekse, įstojo į Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizaciją (OECD), pritraukė virš 100 milijono eurų investicijų į regionus, skiria 2% krašto gynybai, yra pripažinta sėkmingiausiai su vaikų skurdu kovojančia ES šalimi, į šalį pagaliau atvyksta daugiau žmonių, nei iš jos išvyksta, o gyventojų emocinė būsena – geriausia per dešimt metų?

Turbūt turėtų rūpėti tiems, kurie ir toliau nori, kad būtų kukliau kalbama, bet ryžtingiau daroma.

Individualus gerovės valstybės testas

Mano draugai viename Lietuvos pakraščio miestelyje pasinaudojo valstybės lengvatine būsto paskola jaunoms šeimoms ir įsigijo namą. Dar parašė projektą ir laimėjo Europos Sąjungos lėšų verslui pradėti. Dar susilaukė vaikelio ir gauna vis didėjančius vaiko pinigus. Tačiau nieku gyvu nebalsuos už „valstiečius ir Skvernelį“. Kodėl? Todėl, kad „nes, nu, kaip jie atrodo“.

Bet juk svarbu ne kaip žmogus atrodo, ar kaip jį priima publika. Svarbu, kad gali užgesinti gaisrą.

S.Kierkegardo pasakojime klounas neužgesina gaisro. Savo pamąstymą danų filosofas užbaigia taikliu perspėjimu: „manau, kad būtent taip ateis pasaulio pabaiga, – aidint plojimams gudročių, kurie manys, kad tai – tik pokštas“.

Taigi 2020 m. visi turėsime pasirinkti – kas klounas. Atsakymas greičiausiai slypi individualiame gerovės valstybės teste, kurį gali atlikti kiekvienas Lietuvos pilietis:

Ar per pastaruosius trejetą metų pakilo mano pajamos?

Ar pastaruoju metu pagerėjo mano gyvenimo kokybė?

Ar pastebėjau, kad labiau didžiuojuosi, jog esu lietuvis?

Ar šou turi tęstis?