infa.lt

„2010-2019 metų dešimtmetis išliks istorijos atmintyje, kaip laikotarpis, kai Vakarai prarado lyderystę pasaulio reikaluose. Ar tai reiškia, kad Vakarai, kurių minkštoji kultūrinė galia yra paplitusi labiau nei bet kada anksčiau, tampa vis mažiau svarbūs? Ne. Bet jie jau nėra vieninteliai, kurie nustato diplomatinį planetos tempą, kas tapo įprasta po Berlyno sienos griūties “, – rašo Le Figaro apžvalgininkas Renaud Girard.

„Tai galima būtų iliustruoti nesenu pavyzdžiu. 2019 m. gruodžio 27–30 d. Arabijos jūra tapo bendrų Irano, Kinijos ir Rusijos karinių jūrų pajėgų manevrų arena. Strategiškai tai reiškia, kad Persijos įlanka greitai nustos būti Amerikos ežeru, o Kinija jau nebijo naudoti savo ginkluotųjų. pajėgų ginant savo ekonominius interesus“, – rašoma straipsnyje.

„Anksčiau tokie strateginiai ir kariniai įvykiai nebūtų buvę įsivaizduojami be Vašingtono pritarimo. Šiandien jie tapo įprasti. Kaip tai skiriasi nuo praėjusio dešimtmečio, kai amerikiečiai visame pasaulyje darė tai, ko norėjo! 1999 m. kovo mėnesį be JT mandato NATO pradeda karą prieš Serbiją, siekdamas priversti ją išlaisvinti Kosovo provinciją.

2001 m. gruodžio mėnesį Bonos konferencijoje JAV vadovaujamos Vakarų valstybės privertė viso pasaulio šalis pripažinti savo karinę intervenciją Afganistane po ilgo „demokratizacijos“ laikotarpio”, – primena straipsnio autorius. 2003 m. kovo mėnesį anglosaksai pradėjo savo invaziją į Iraką “.. (…)

„Tokių karinių intervencijų pakartojimas šiandien būtų neįsivaizduojamas. Pirmiausia todėl, kad tai nesuveikė. Afganistane amerikiečiai ruošiasi grąžinti valdžią talibams, kurie nedarė jokių žingsnių demokratijos link. Irake, kur demokratija neatnešė taikos, amerikiečiai ką tik subombardavo šiitų kovotojų bazes “, – rašoma straipsnyje.

„Antra, todėl, kad Rusija dėl 2014 m. Ukrainos krizės galutinai paliko vakarų sferą, prie kurios ji prisijungė Jelcino laikais. Rusija, kuriai taikomos Vakarų prekybos sankcijos, yra pasirengusi prieš juos stoti ir JT, ir konkrečiose šalyse, beje, visame pasaulyje, Viduriniuose Rytuose, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Tolimuosiuose Rytuose“, – pabrėžia Girard.

„Tačiau norint nuversti Vakarus nuo pjedestalo, vien Rusijos pajėgų neužtektų. Staigus Kinijos pasirodymas tarptautinėje strateginėje arenoje, sudariusios aljansą su Maskva, yra esminis dalykas. Kinija jau laimėjo karą be kovos (Sun Tzu svajonė): dabar Pietų Kinijos jūra priklauso jai.

Savo technologinėje priešpriešoje su amerikiečiais 5G ryšio atžvilgiu, Kinija ramiai stumdo savo pėstininkus Europoje. Skirtingai nuo Vakarų, Kinija vadovaujasi labai toli einančiomis vizijomis.

„Šilko kelio“ strategija turi padėti jai užbaigti prekybinį euro-azijietiškojo kontinento užkariavimą. Prezidentas Xi Jinpingas ir neslepia savo tikslo: iki 2049 metų tapti neabejotina pirmąja Pasaulio valstybe“, – pabrėžia žurnalistas.

Tačiau Vakarų strateginio pranašumo pabaiga nebūtų atėjusi, jei jiems būtų pavykę užmegzti partnerystę su Rusija ir jei nebūtų pasinėrę į daugybę nesutarimų, kuriuos ryškiau atskleisti padėjo D.Trampo fenomenas.

„Ideologinis ir ekonominis susiskaldymas Amerikoje, Europoje ir NATO aljanse yra žaizdos, kurias gydyti vis sunkiau. Šiuo atžvilgiu iškyla klausimas: ar 2020–2029 metų dešimtmetis nesuduos galutinio smūgio Vakarų tautų sąjungai … “, – apibendrina Renault Girard.