infa.lt

Mičigano universiteto specialistų atliktas tyrimas apėmęs beveik 7 tūkstančius žmonių, patvirtino hipotezę, jog gyvenimo prasmės suvokimas žymiai padidina jo trukmę. Ir atvirkščiai – tikslo nebuvimas žymiai padidina mirties riziką.

Nežiūrint į šimtmečius trukusias paieškas, filosofai iki šiol nesugebėjo pateikti aiškaus pagrįsto atsakymo, kame gi slypi žmogaus egzistavimo prasmė. Tačiau, mokslininkai vis dažniau susieja tikslo buvimą su esminiu gyvenimo kokybės pagerėjimu ir jo trukme.

Naujo tyrimo metu, apie kurį pasakoja Quartz, Mičigano universiteto specialistai aptiko, jog gyvenimo prasmės suvokimas gerokai padidina jo trukmę ir kokybę. Išanalizavę beveik 7 000 žmonių, vyresnių nei 50 metų duomenis, surinktus nuo 2006 iki 2010 metų, mokslininkai patvirtino hipotezę apie tai, kad gyvenimo tikslo buvimas sumažina mirties riziką.

Tyrimo autorių duomenimis, gyvenančių be tikslo žmonių tikimybė mirti išauga dukart.

Tai reiškia, kad gyvenimo prasmės suvokimas darė gyvenimo trukmei žymesnę įtaką, nei lytis, rasė ar išsilavinimo lygis. O mirties riziką (ar jos sumažėjimą) tikslo buvimas įtakojo labiau, nei alkoholio vartojimas, rūkymas ir reguliarūs fiziniai pratimai.

Autoriai neišskyrė, kokie būtent gyvenimo tikslai buvo pas tyrimo dalyvius. Tai reiškia, jog bet koks tikslas yra geriau, nei nieko – ar tai būtų gėlių sodinimas, ar noras pamatyti kaip auga vaikai ir anūkai.

Įdomu tai, kad šios išvados sutampa su ikigai (生き甲斐) – japonų koncepcija, kuri sako apie asmeninės paskirties-prasmės pojūčio svarbą. Gali būti, jog ikigai kultūra įneša savo indėlį į pagarsėjusią japonų gyvenimo trukmę.

Gyvenimo tikslo pojūtį galima vystyti savyje, meditacijomis, pastabumo treniruotėmis ir savanoryste, – teigia tyrimo autoriai.