infa.lt

straipsnio autoriaus nuotr.

Per Velykas jie visada sėdi pirmosiose eilėse ir suvalgo savo Dievą, nes irgi nori prisikelti. Bet tam, kad prisikeltum, reikia numirti, o numiršti tik tada, kai būni išduotas. Judas čia svarbiausias, mūsų išrinktosios tautos pateptieji ir Rašto mokytojai visi kaip vienas išduoda savus.

Kaip Mesijas atsižadėjo savo Gretos, taip Archangelas – bendražygių. Bumpsi išmetamų iš krentančio baliono savųjų kūnai – kad tik dar pakiltum, kad tik dar truputį išlikčiau! Nors pavojus nedidelis, vien minkštajai apatinei galiai, bet kokia baimė, kaip pasklinda tikrųjų vertybių kvapas! O kilus dideliam pavojui jie neišduos ir pakovos už mus, argi ne, brangūs Lietuvos žmonės?

Mūsų nykščiai žemyn – smagu stebėt areną, kur tie, kurie ką tik išėdė vieną už prieš keletą metų turėtą pokalbį, patys yra ėdami ir vieni kitus ėda už prieš keletą metų turėtus pokalbius. Vorai siautėja stiklinėje, nariuotakojų akys mato sferas ir nieko jose žmogiško, vien bliksi geluonys ir sminga kur papuolė.

Už stiklo viešpatauja baimė, virtusi įtūžiu kovoj už būvį. Tik čia ne natūrali, o nenatūrali atranka tarp tų, kuriuos mums atrenka, kad išsirinktume ir išrenka, net jei niekas jų nerenka. Nėra melo, kurio jie nesugalvotų, nusikaltimo, kurio nepadarytų ir žmogaus, kurio nepaaukotų vardan savo amžinojo išlikimo, nes tai yra jų kelias ir tikslas.

Ak, jei tokios aistros ir kruvinos kovos kiltų dėl valstybės ar žmonių gerovės! Bet čia, kaip visada, dėl savo užpakalių – senasis išsigimimo atgimimas. Partokratijos sistema mutuoja į save naikinančią agonijos būseną, kur nebėra nei sprendimų galimybės, nei sugebančių spręsti asmenų, nei išeities sistemos ribose.

Ir tai geroji naujiena, kurią jie mums siunčia. Lieka tikėjimas, kad pabaigos pabaiga ateina. Viltis, kad numirėliams numirus šalis prisikels. Ir mūsų meilė, kurios niekas nenugalėjo.

šaltinis: algimantasrusteika.wordpress.com