infa.lt

moviex.in nuotrauka

Jau daugiau kaip prieš dešimt metų Rusijos radijo tinkle buvo transliuota J.V.Golovino, filologo ir mistiko, monologų apie poeziją serija. Dabar ji yra internete ir pasiklausyti įdomu juos visus. Tačiau šis, nagrinėjantis V.Šekspyro „Venecijos pirklį“, labai įdomiai parodo senojo ir naujojo, modernaus pasaulio susidūrimą, sąvokų, kategorijų, sampratų, buvusių įprastomis, išvertimą į modernias jų reikšmes – kaip modernus laikas ima suteikti viskam visai kitokią prasmę – ir apie ašį tarp šių ir anų laikų – auksą, pinigus. Aš išverčiau šį radijo įrašą, kai kur truputį sutrumpindama:

Viljamo Šekspyro pjesės „Venecijos pirklys“ veiksmas vyksta XVI a pabaigoje, kaip tik autoriaus gyvenamuoju laiku, Venecijoje, kur tuo metu jau beveik šimtą metų veikė Rialto birža. O kalba eina apie šventą mūsų laikams reikalą –pinigus. Tik reikia pabrėžti, jog pinigai, apie kuriuos eina kalba kūrinyje, ir pinigai, kuriais naudojamės dabar, yra labai skirtingi dalykai. Kas primiršę, primenu turinį, – iš turtingo žydo Šeiloko pirklys Antonijus pasiskolina 3000 auksinių dukatų… Sunku būtų išreikšti, palyginimui, dabartinę jų piniginę vertę, bet tai būtų tikrai ne mažiau 3 milijardų doleriais, tyčia to meto Venecijoje tokia suma skaitėsi nedidelė, mat visa esmė slypėjo vekselyje, kurį pirklys Antonijus pasirašė: tuo atveju, jei pavėluotų atiduoti skolą, Šeilokas savo nuožiūra Išsipjaus iš bet kurios Antonijaus kūno vietos, svarą mėsos vietoje pinigų…

Prisiminkime, jog Šeilokas apskritai nenorėjo tų pinigų skolinti, bet paskui atsiminė, jog Antonijas „yra geras žmogus“ – good man, tokie buvo jo žodžiai.- Pagalvokime, ką galėjo XVI a. gale žydas Šeilokas turėti omenyje, sakydamas „geras žmogus“? – pašnekėkime apie etiką, ir kodėl čia yra pirmas žinomas literatūrinis atvejis, kai suplakami tokie dalykai, kaip etika ir pinigai. Paprasčiau išsireiškiant, suplakama kokybė ir kiekybė, lyg tarp jų nebūtų jokio skirtumo, – skirtumas, žinoma, visada buvo, tik Šeilokas ir į jį panašūs jo jau nebejautė.

Trumpai prisiminkime, kas yra etika ir kas yra kokybė. Sekant Platonizmu, danguje (dvasiniame danguje, žinoma) egzistuoja penkios pagrindinės idėjos: gėris, teisingumas, meilė, harmonija ir grožis. Kai Šeilokas sakė „geras žmogus“, jis turėjo omenyje pagrindinę Platono idėją – Gėrį. Krikščionybė šią idėją buvo perėmus ir išvystė toliau – tai tapo pagrindine būties idėja. Reikėtų taip pat prisiminti, jog šių idėjų mes negalime išsiauklėti savyje, ir mes negalime jų įsigyti, anei už jokius pinigus. Todėl, kad šios idėjos yra kokybė, žmogaus arba daikto (ir ji tavyje arba yra, arba ne?).

Platono idėjoms leidžiantis į mūsų pasaulį, ir pereinant per atskirų elementų sferas, jos įgauna vis kitokį pavidalą, išlaikydamos tą pačią savo reikšmę: gėris nusileidžia pas mus per savo simbolius – auksą, saulę, karalių, erelį, gaidį, deimantą ir ietį. Tai eilė, kurioje šie objektai sujungti, vienas kitą įtakoja ar vienas su kitu rezonuoja… Todėl sakome „auksinis žmogus“, „auksinė kantrybė“, charakteris „iš gryno aukso“ turėdami omeny gėrį, gerumą. Tokia sąvoka, kaip „geradarys“ atsirado žymiai vėliau: kol magiškasis pasaulio supratimas dar egzistavo ir galiojo, geru buvo būnama, o ne gera daroma.

Tokiu būdu, galim konstatuoti, jog V.Šekspyro gyvenimo ir kūrybos laikotarpiu šis pasaulis kaip tik ėjo į pabaigą. Kaip ir pasaulis, kuris buvo valdomas kokybės. Kokybė tais laikais taip pat reiškė vienį, ji buvo nepadalijama, kaipo tokia. Kokybės gabaliuko negali atsipjauti ir pasiimti. Iki XVII a. pabaigos žmonės dar netikėjo ir neįsivaizdavo, kad bet kokia visuma galėtų būti padalinta į dalis. Tame pasaulyje buvo visuma, ir buvo dalys, ir tai buvo atskiri dalykai (visuma, sudaryta iš dalių yra modernių laikų samprata).

Pvz, sudaužyto puoduko šukės jau nebėra puodukas, ir niekada nebebus. Iš jų visumos nebesudėsi, o tai ką sudėsi, suklijuosi, jau bus visai kažkas kita, nei pirminis puodukas, kuris sudužo. Paprasta, bet principinė mintis: atskiriama dalis sunaikina buvusią visumą, o pati tada tampa, vėlgi, savo rūšies, visuma… Iš čia kilusi mums nesuvokiama idėja: išpjauti iš žmogaus gabalą mėsos. Iš gero žmogaus gabalą mėsos: tada tas žmogus jau nebebus geras, o tu turėsi, tam tikra prasme, kažką panašaus į gėrį savo rankose?

Tik Šeiloko supratimas jau kitas, Antonijus buvo geras, auksinis žmogus, nes jis turėjo aukso – turėjo daug pinigų – kaip tik senojo pasaulio pabaigos ir moderniojo pradžios momentas, kai simbolinės reikšmės pasidaro nieko nevertos, o į pirmą planą išeina tiesioginės, praktinės, tikslinės reikšmės. Ir tai, kas buvo kokybė ir nedalijama – tiek žmogus, kurio negali dalies atsipjauti, tiek auksas, kuris simbolizavo aukščiausią gėrį, ir kuris tampa pinigų ekvivalentu, ir tokiu būdu išskyla į dalis – pinigus – ir eina į apyvartą: kokybė perverčiama į kiekybę. Jei senasis pasaulis nebūtų pasibaigęs, auksas niekada nebūtų galėjęs būti, tapti pinigais ar jų ekvivalentu.

Filosofija nieko doro negali pasakyti apie pinigų kilmę – pagoniškose civilizacijose jų nebuvo, žmonės tokio reiškinio nežinojo… Įtikinamiausia, jog pinigai radosi Kartaginoje, tais laikais, kai ji kovojo su Romos Imperija ir naudojo samdinių armiją, mat jiems reikėjo kažkaip atsilyginti. Ir tai, tada nėjo kalba apie užmokestį, kalbama buvo apie dovanas, apdovanojimą auksu, sidabru ir brangakmeniais. Po mūšių jie grįždavo su išduotais jiems odos gabaliukais, kur buvo sužymėta, kam kiek ko priklauso, ir žinoma, dažniausiai už juos nieko negaudavo. G.Floberas yra net romaną parašęs „Salambo“, apie maištą Kartaginoje, kilusį dėl tokio nesumokėjimo…

Su monetomis Romos Imperijoje istorija irgi neaiški. Pinigų, kaip mes juos dabar suprantame, ekvivalentą – auksą, sidabrą, brangakmenius, tenai sunešdavo į šventyklas, jos buvo tokie lyg ir turto centrai. Ir mainai jais nebuvo vykdomi. O apvalūs pinigėliai su skylute, su Afroditės ar Artemidės atvaizdu, jie galėjo tapti magiškais amuletais, ir mainuose kainuoti labai daug turto ir vergų. Ir šitas magiškas pasaulis egzistavo iki pat XVIII a. pradžios, kad jau ėmė gimti modernus, naujas mokslas – kaip matome, mokslas yra labai jaunas reiškinys.

Ir būtent tada imta viską dalinti į dalis, simbolinės pagarbos vieniui – nei žmogui, nei gamtai, nei kokybei – nebeliko. Imta skrosti žmogų, dalinti uolienas į cheminius elementus, radosi pinigai popierinėmis asignacijomis – kas irgi, buvo vienis, padalintas į dalis.

Grįžtant prie Šeiloko – jam Antonijus yra geras žmogus, nes jis yra turtingas žmogus – gėris jau yra virtęs maišu auksinių monetų. Toliau dramoje vyksta rimtos kolizijos. Kilmingas žmogus Antonijus XVI a. pabaigoje jau yra priverstas užsiimti prekyba – I ir II visuomenės sluoksniai jau buvo ėmę nuskursti, jų titulai, valdos ir pan. jau ima pereiti buržuazijai. Bet Antonijus dar lieka geru žmogumi: pasiskolino pinigus net ne sau, bet draugui, ir pasirašė vekselį, kur žydas iš jo reikalavo gabalo mėsos. Kaip visada, pas V.Šekspyrą susitinka du pasauliai, ir iš kurio bepažiūrėtum: niekas iš mūsų būdamas sveiko proto dabar tokio vekselio nepasirašytų; todėl Platono idėja ir yra kokybė – jo gėris nėra logiškas, nėra racionalus, ir mūsų moderniame laike jis – tiesiog kvailys.

Žinoma, kai rašėsi vekselį, jis žinojo, jog parplauks jo laivai ir jis turės iš ko atiduoti skolą. Bet, draugai jau tada jam sakė, jog niekada nežinai, laivai gali ir negrįžti… taip ir atsitiko. Ir čia dabar mes pažiūrėkim į „geradariu“ save pozicionuojančio Šeiloko teisingumą: vekselį susimokėti privaloma, todėl Šeilokas jaučiasi teisus. Geras ir gera darantis vienas prieš kitą.

Kai Antonijaus draugas Šeiloko klausia, kam jam tos mėsos reikia, negi jis tikrai ruošiasi jos reikalauti? Tada išgirstame žymųjį Šeiloko monologą: „o aš žuvį ja gaudysiu! Tada tegu ji niekam kitam neatitenka. Ji pasotins mano kerštą“.

Atkreipkim dėmesį, kaip Šeilokas mato teisingumą: Antonijus negali laiku sumokėti, jis yra aplinkybių susiklostymo auka. Bet, Šeiloką akimis, tai jis pats tampa auka, nukentėjęs, o Antonijus dėl to kaltas, nes jam atnešė tą gėdą, sutrukdė užsidirbti mažiausiai pusę milijono, išjuokė jo nuostolius ir išsityčiojo iš jo turtų; nuvertino jo tautą, sutrukdė jo reikalus, atstūmė nuo jo draugus ir davė peno jo priešams, nes laiku negrąžino pasiskolintų pinigų. Tik, vietoj tos priežasties, Šeilokas greitas prikabinti antisemizmą: „Ir kodėl? Todėl, kad aš žydas?“

Ir verkšlena aukos tonu toliau: „Tai negi žydas neturi kojų ar rankų, jausmų ar aistrų? Ar jo nešildo ta pati vasara ir nešaldo ta pati žiema, kaip ir krikščionių?- Jei įsidursim, iš mūsų abejų tekės kraujas, jei nusinuodysim, abu numirsim, o įžeisti – keršysim“ – aktoriai šį monologą labai mėgsta, jis leidžia pasireikšti. Bet mes pagalvokime apie Šeiloko teisingumą atidžiau. Tik teks dar kartą nukrypti į tai, kas buvo priimta senajame pasaulyje: scholastai dalino žmogaus sielą į keturias dalis ar keturias kokybes. Animo vegetabilis, animo animalis, animo rationalis ir animo celestias. Taip rašė ir šv. Bonaventūras ir Tomas Akvinietis, tai buvo krikščionybės dogma.

Apie ką kalba Šeilokas, kai turi omeny, jog abu „turi rankas kojas, ir pakutenti abu imsime juoktis“? – Jis kalba apie dvi pirmąsias sielas, animo vegetabilis ir animo animalis, t.y. apie tas sielos dalis, kurios atstovauja paprasčiausiai gyvybę kūne ir kūno aistras: „man reikia to paties maisto“ ir „mes jaučiame taip pat“. O toliau prasideda takoskyra ir didžiulis skirtumas, nes, nei animo rationalis, nei, tuo labiau, animo celestias, negali jokiu būdu suartinti krikščionio ir žydo, kilmingo žmogus ir paprasto. Kai norima nuneigti visuomenės sluoksnių egzistavimo prasmę, naudojami tie patys argumentai, kaip juos naudojo ir Šeilokas: mes visi, girdi, vienodi – valgom, jaučiam…

Bet pagrindinis žmonių skirtumas, kuris visuomenės sluoksnius ir apsprendė, tai racionali ir dangiškoji dvasios. Todėl, iš šio tradicinio senojo pasaulio taško pažiūrėjus, Šeiloko pretenzijos būti tokiu pačiu, kaip Antonijus, yra įžūlios ir pribloškiančios savo akiplėšiškumu… Dar galėjo pridėti, kad mes abu turim pinigų, todėl abu esame geri? – Nes žydas Šeilokas Platono Gėrio idėją ramiai interpretuoja, kad gėris lygus turtui, ir taip, nei nemirktelėjęs, kokybę permeta į kiekybę. – Nes auksą pačiupinėsi tik kaip metalą, monetą, o ne kaip gėrį?- Nes, jei animo celestas tavyje iš viso nėra, o animo rationalis viską užgožus, tai tau egzistuoja tik tai, ką gali pačiupinėti?

Auksas iš seno buvo vertinamas už jo mitines ir magiškąsias savybes, todėl buvo beveik visų kokybių (dvasinių vertybių) ekvivalentas, sinonimas. Ir naudotojiškas požiūris į jį radosi tik prieš kokius keturis ar penkis šimtus metų. Gyvasis auksas, išgautas pagal tradicinį ritualą, gero žmogaus, esant tinkamai žvaigždžių padėčiai dangaus skliaute, su paties aukso pritarimu, turėjo galingas gydomąsias savybes. Taip pat švietė pats iš savęs – ne visai kaip saulė, bet patalpai apšviesti pakako. Kaip švytėjo ir gyvasis sidabras, mėnulio šviesą primenantis, ir brangakmeniai (pagal planetas, kurioms jie atstovavo).

Pramoniniu būdu, kaip rūda, išgauti brangūs metalai ar akmenys yra laikomi mirusiais, ir su jais nėra ką pradėti… Įdomu, jog krikščioniškoje tradicijoje gyvo aukso ir brangakmenių veikimas buvo labai išsamiai žinomas ir naudotas pritvirtinant prie bažnytinių rūbų, rykų, papuošalų, tiarų, karūnų tikslingai, o ne šiaip sau, kas kur pakliuvo, uždėta ar išsiuvinėta…

Dar vienas smūgis Platonizmui ir krikščionybei Šeiloko (ir į jį panašių) samprotavime: turtingumas ir neturtas, iki tol buvę išskirtinai kokybinės sąvokos, pervedamos į kiekybines. Nes turtas yra dvasinė kategorija, yra psichologinė sąmonės būsena – turtingas buvo tas, kuriam nieko netrūko, nieko nereikėjo.

Scholastai mokė, jog žmonės iš principo gyvena arba pagal abundantio principą, arba pagal brevatio principą, gausa priklauso dangui, o trūkumas yra žemiška, materiali sąlyga.- Tikrai, ar pinigai reiškia turtus? Perteklių?- Ne, jie abundantio kategorijos niekaip negali paaiškinti.

Kiek pinigų beturėsi, norėsi daugiau, reikės daugiau – nei vienas milijonierius nesutiks su teiginiu, kad jis jau turi pakankamai. Turtas yra dvasinė kategorija, tas aišku. O trūkumo pojūtis visas bazuojasi materijoje – iš šio taško į dabartinį pasaulį žiūrint, kenčiantį nuo trūkumo ir ištisinio neturto, jokie pinigai ar materialinė gerovė tam galo nepadarys. Senajame pasaulyje trūkumo priežastys buvo visai kitos.

Po to, kai XIX a. mokslininkai pareiškė, jog, pagal cheminę sudėtį, deimantas ir anglis yra visiškai tas pats, o po to radosi dar ir Mendelejevo cheminių elementų lentelė, magiškajam pasauliui žmonių sąmonėje buvo suduotas mirtinas smūgis. Metalai ir kiti elementai, niekada gamtoje nepasitaikantys grynu pavidalu ir patys vieni, teoretiškai buvo išskaidyti, atskirti vieni nuo kitų ir išrikiuoti, kaip lyg kiekvienas būtų savarankiškas. Gamtos požiūriu tai yra visiška nesąmonė ir, jei Mendelejevui lentelė buvo tik teorija, tik pagalbinė priemonė realybei suprasti, mums ji jau užėmus realybės ir gamtinės tikrovės vietą. Ir ji labai stipriai įtakojo pinigų fenomeną: pradėta auksą kalibruoti, skirti gryną nuo negryno, kas yra tiesiog juokinga, nes cheminiu būdu gryno aukso išgauti ar nustatyti negalima. Auksas ir visi kiti metalai visada bus su priemaišomis. Jau Renesanso laikais būdavo puikiai padirbinėjama, tai ką kalbėti apie šiandieną. Bet kuris chemikas iš keleto elementų gali sulydyti tai, ką bus ramiai galima pavadinti auksu ir duoti jam prabą.

Mes manome, kaip kad istorikai mus įtikino, jog seniau, prieš keletą amžių, žmonės gyveno labai vargingai, be sanitarinių patogumų. Kas dėl patogumų, tai vandentiekis yra romėnų išradimas, grindų apšildymas – irgi. Visais laikais miestuose daugybė kiemsargių nenutrūkstamai rūpinosi švara gatvėse… Kaip tik techninė revoliucija iš tikro, rimtai ir negrįžtamai, nuskurdino žmones. Neturtas, kurį aprašo, pavyzdžiui, Dikensas, yra visai ne tas ir nepalyginamas su tuo, kuriame gyvename dabar, – XIX a. viduryje višta Paryžiuje kainavo du „su“, t.y. centus… Reikia suvokti baisią, begalinę pinigų infliaciją, kuri įvyko nuo to laiko. Grafas Montekristas, pasak Diuma, turėjo ar ne šimtą tūkstančių frankų. Žinoma, tai didelė suma, bet tai, ką jis galėjo sau leisti ir visiškai finansiškai to nepajusti, joks milijardierius dabar nieko panašaus sau leisti negali. Mūsų neturtas šiandien yra siaubingas.

Pinigai pirmiausia buvo materialūs, t.y. auksas ir sidabras, toliau jie tapo simboliniai – piniginiai pinigai, o dabar naudojame nominalinius pinigus, kurie yra iš viso, nežinia kas. Truputis istorijos. Simbolinius pinigus Prancūzijoje prieš Revoliuciją pasiūlė įvesti toks anglas finansininkas ir lošėjas. 1770m. šios šalies iždas buvo baisioje finansinėje būklėje, ir jis pasiūlė pakeisti aukso luidorus popieriniais pinigais. Kuriuos žmonės, jei norės, galės tuojau pat atsikeisti atgal į auksą. Reforma sužlugo, nes atsirado per daug tokių norinčių, o aukso pritrūko jau tada. Ir tai buvo viena iš priežasčių, priartinusių Revoliuciją.

Tačiau, su Revoliucija popierinės asignacijos išplito visur, kas galiausiai atvedė prie 1848m. neramumų ir sekančios revoliucijos: žmonės, likę su popieriniais pinigais, sukilo,keletą kartų praėjo piniginės reformos, devalvacijos… Bet, aukso atgal jie jau nebeišsireikalavo – žemė po kojomis susiūbavo, jie buvo turėję dvarus ir auksą, o kas iš to liko? – popierius ir dvarai, kuriuos valdovas, panorėjęs, irgi galėjo atimti. Viskas pakibo ant to, ką dar „techniškieji“ sugalvos…

Dabar irgi niekas nepasikeitę, popieriniai pinigai verti tiek, kiek vertas popierius, ant kurio jie atspausdinti, tokiu būdu techninė revoliucija visiškai ir negrįžtamai apiplėšė pasaulį – t.y. didžiąją jo gyventojų dalį. Nes yra vienetai, kurie būtent iš to pasakiškai praturtėjo… Visur, kur įsivyrauja technika, ji atneša skurdą ir košmarą. Ir visai aišku, kodėl: jos naudingumo koeficientas neviršija penkių procentų. Naudojami milžiniški gamtos resursai, kad ją būtų galima pagaminti, o ką gauname mes? – Kažkokius šaldytuvus, televizorius ar skalbimo mašinas… Ir su žmogumi elgiamasi kaip su mašina. Tai irgi jau senstelėjusi istorija: XVIII a. viduryje filosofai aiškino, jog Visata yra mechaninė – didelis laikrodis, o dievas – laikrodininkas. Todėl žmogus irgi turėjo būti logine mašina. Tai sąlygojo apmokamo gydymo išplitimą: jei žmogus yra mechanizmas, tai dvasios nėra ir sveikatai įtakos ji neturi. Mašiną galima anatomiškai išardyti ir surinkti, pakeisti sugedusias dalis. Todėl gydytojas palaipsniui pakeitė dvasininką. Daktaras tapo orakulu, atėjome į visišką žmogaus mechaniškumo įsigalėjimą mūsų pasaulėžiūroje. Ko pasekoje žmogus visiškai iškrito iš natūralaus gyvenimo, tapo visišku ubagu: stovi fabrike prie konvejerio, kad užsidirbtų maistui ir valgiui. Ir viskas. Tai negirdėta ir taip niekada nebuvo. Skurdas yra baisus reiškinys baisiame materialistiniame pasaulyje, kuriame gyvename… O turtingumas, perteklius, iki šiol liko, kaip ir buvę, dvasine kategorija – ir todėl daugeliui sumaterialėjusių jau tapo praktiškai visiškai nebepasiekiama…

Jei prisimintume Hamletą, jis nėra svarbiausias V.Šekspyro literatūrinių kūrinių tarpe. Jis tik labai tinkamas kaip vaidmuo teatre. Bet Hamletas yra tiek turtingas, kad gali sau leisti prabangą užduoti klausimą, – būti ar nebūti? Veikti ar neveikti? – Hamletui, kaip aišku iš jo monologo, abu variantai vienodi, ir žmones, ir į gyvenimą jis žiūri su panieka. Ir Danija kalėjimas, ir pilis kalėjimas.. Bet, kaip jis sako, mirties miego bijant reikia veikti. T.y. problema egzistencinė, mirtis ar gyvenimas. Mirties baimė tampa aktuali, nes ir taip bijome košmariškų sapnų, o jei mirtis yra sapnas, tai ir jo košmarai tęsis amžinai.

O bendrai apie V.Šekspyrą galima pasakyti, jog jis vienintelis ir pagrindinis Europos rašytojas, nes, pastebėkime, V.Hugo, O.Balzakas, Dostojevskis, visi jie jau yra trečiarūšiai. Pagrindiniais buvo Homeras, Aristofanas, Vergilijus, bet tai jau buvo seniai. V.Šekspyras atsiranda žymiai vėliau ir yra unikalus. Jį reikėtų skaityti dėmesingai, po keletą kartų ir originalo kalba. Jo kalba nepaprastai sudėtinga, kaip ir visa to meto kalba. Tik angliškai skaitant atsiveria visas jos gilumas. Ir tam jau tikrai nebegaišta laiko tie, kurių gyvenimo tikslas yra pelno vaikymasis… O tas pelnas sudarytas iš pinigų kurie jau net ne simboliniai, o egzistuoja kažkokioje iš viso nesuprantamoje erdvėje.

Mūsų amžius nėra vertybių amžius, jis yra keitimosi vertybėmis amžius. Sakykim, aš turiu puikų perlą, iškeičiu jį į Van Gogo paveikslą, tada tą paveikslą- į lėktuvą… Tuo perlu grožėtis visą gyvenimą man jau nebešaus į galvą.

Mes gyvename ištisiniame tranzite, stabilios religinės ir dvasinės hierarchijos jau seniai neegzistuoja; dingo visuomenės padalinimas į sluoksnius, kai tie sluoksniai kažkada buvę sankcionuoti, be abejonės, dangaus. O kai dangaus nelieka, tai Žemei irgi tampa sunku. Ir ta prasme žiūrint, tikroji hierarchija dabar pakeista kažkokia tranzitine subordinacija: kažkas tampa viršininku, neturėdamas tam jokių gabumų++, kitas, labai gabus, tampa tik pavaldiniu. T.y. dabartinis pasaulis gyvena chaose. Ir tą irgi galima rasti V.Šekspyro kūryboje: panašią sumaištį jis aprašė pjesėje „Bevaisės meilės pastangos“

– Negi šeilokas, būdamas tokiu protingu, nors ir gėrį pagal save interpretuojančiu, negi jis tikrai tą mėsos gabalą norėjo gauti? Ar bent jau kaip rašoma vertimuose, ypač po 1917m.? Ar čia kažkas daugiau? – klausė E.Golovino radijo laidos vedėjas.

– Jūs teisus, pjesėje nėra žodžio „svaras“, ir nėra dėl tos priežasties, kad jis tada net egzistavo. Nebuvo tokio svorio vieneto. Poundas priklauso dešimtinei skaičiavimo sistemai ir yra škotiškas, Anglijoje jis radosi žymiai vėliau. Pas V.Šekspyrą jo bet kuriuo atveju nėra, nežinia, iš kur jį vertėjai ištraukė. Autorius rašė „širdis“. T.y. Šeilokas nori išpjauti širdį. Tragedija, jog tai yra užrašyta vekselyje ir Antonijus jį pasirašė. Šeilokas, žinoma, kažkiek protingas – prekybos prasme, bet šiuo atveju jį yra apėmusi, ir jo veiksmams vadovauja neapykanta krikščionybei. Šiais laikais esame jau nepratę prie taip atvirai reiškiamų tokių stiprių emocijų… Jis skundžiasi, jog krikščionys jam trukdo užsidirbti pinigus, prekiauti, bet, tais laikais, 90% gaunamo pelno Venecijos Biržoje buvo žydų pelnas ir žydų varomas biznis. Žodžiu, mums telieka bandyti suvokti kraugerišką neapykantą krikščionims iš Šeiloko pusės.

Ir jis būtų savo pasiekęs, jei ne Portios sumanumas – draugo mylimosios, persirengusios advokatu: ji tuoj pat su Šeiloku sutiko, su jo teise išsipjauti širdį. Tik jis turėjo tai padaryti nepraliedamas nei lašo kraujo, nes kraujas vekselyje neįrašytas ir neminimas. Todėl į jį jis neturi teisės. Dar daugiau, tada jis galės būti teisiamas už žmogžudystę… Visi liudininkai, teismo dalyviai ir net pats Dodžas, pasimetė iš apstulbimo, išgirdę tokią argumentaciją – tokia teisminė kazuistika tada dar buvo nauja žmonėms! Geras žmogus tada dar neturėjo su tuo nieko bendro. Ir Šeilokui teko atsitraukti…

Nors, kiek žinau, juristai dar iki šiol dėl Portios argumento diskutuoja, bet, žinant, kad jie kaip taisyklė yra Šeiloko tautiečiai, – tai nestebina. Tai irgi labai svarbus ir naujas momentas, atsispindėjęs V.Šekspyro kūrinyje – senojo, magiškojo pasaulio vertybės naujųjų laikų atstovams yra ne argumentas, jos neįdomios, nesvarios ir jie jas išverčia savaip, nes tradicinės jų prasmės suvokti nepajėgia. Todėl su jais reikia kautis jų pačių ginklu, kalbėti jų pačių kalba ir, jei į jų logiką įsigilintume, juos pergudrauti nėra sunku, nes, nei jie yra tokie jau protingi, nei išradingi, nei ką. Priešingai, daugiau gobšūs ir gana žemo suvokimo lygio, o kur dar juos apakinanti neapykanta… Nors, ta neapykanta krikščionims leidžia dar pajausti nedidelę gyvybės kibirkštį jo mechanistinėje pasaulėjautoje.

– Kaip vis tik šita mechanistinė pasaulėžiūra sugebėjo įsiskverbti į gyvą Europos kultūros kūną? Kaip buvo prieita iki tokio mechanizacijos įsigalėjimo? Juk mes dabar priversti valgyti jo vaisius?

– Sunku atsakyti. XX amžiuje buvo toks filosofas, Walteris Ratenau, kuris apie tai parašė visą knygą, skirtą didžiųjų skaičių magijai ir mechanicizmui. Ir jis nerado kito atsakymo, išskyrus tai, kad tas mechaniškumas yra atėjęs iš kitur, iš debesų, ir yra dievo bausmė. T.y. kosminis reiškinys. Ir toliau jis rašo, jog nežino kito, daugmaž racionalaus paaiškinimo. Taip pat jis žinojo ir tvirtino, jog bet kurie mechanicizmo pasireiškimai, netgi įdomūs ar juokingi, netgi androidai, kuriuos kūrė magai viduramžiais – paprastiems žmonėms, juos pamačius, kildavo panika.

Ir netgi didesnė, nei žiūrint, kaip būdavo atgaivinami lavonai – juodojoje magijoje gana paplitus praktika. Džonas Dee, gaminęs mechaninius žaisliukus nuo pat jaunystės, prisukamus, su spyruoklėmis, jais taip pat sukeldavo publikai siaubą. Kai jį vėliau nuteisė už juodosios magijos praktikavimą, būtent tuo jis ir buvo pagrindinai apkaltintas, – tų mechanizmų gaminimu. Žmonėms buvo labai baisu matyti, kodėl kažkokia metalinė musė skrenda… Ir mes dabar to irgi, iš esmės, paaiškinti negalim – spyruoklė yra tik labai jau paviršutiniškas aiškinimas.

– Kodėl ta mechanistinė civilizacija negali būti ir laikytis pati sau, nuošaliai nuo mūsų? Kodėl ji būtinai kabinasi į mus, kodėl jiems taip reikia gyvo gyvenimo? Įsiskverbti į jį, jo viduje apsigyventi ir sugraužti, sunaudoti jį?

– Manau, jog tie technicistai dalinai yra gyvi, ir aistros jiems tampa nebesvetimos… Bet, dabar, jų įtakoje, individuali kiekvieno mūsų dvasia vis labiau pakeičiama kolektyvine sociumo dvasia: masinė medija ir reklamos mus stengiasi įtikinti, kad mes visi vienodi, mūsų visų tie patys pomėgiai ir poreikiai, visiems mums tinka tie patys rūbai ir tie patys vaistai. Kai ir kvailiui aišku, jog normalus žmogus niekada nesirengė ir nesirengs kaip visi, nevalgys to paties, ką visi – gatavo, serijinio, plastmasinio, sintetinio…

Prisiminkime, pirmieji romanai apie fizikus, chemikus ir kitus technikus XIX a. pabaigoje buvo labai bloga lemiantys. Blogo, blogojo profesoriaus tipažas iki šiol gyvas literatūroje, žmonės intuityviai jaučia, kas už jų slypi; kad laboratorijose vyksta dalykai, kurių daryti negalima. net ne todėl, kad dievas neleido, nors tai žinodamas jis tikrai nepagirtų, nei šaldytuvo, nei automobilio. Bet, net ir iš mūsų supratimo taško, visa tai gyvam žmogui yra bjauru. – Kodėl jie tuo užsiima? – Tai jau tikrai ne iš humanizmo. Jie užmuša gyvą žmogų, tai aišku, verčia jį gerti siaubingą vandenį, kvėpuoti siaubingu oru, naudotis dievai žino kuo. Bet, jie taip ir sunaikina žmogaus imunitetą, palieka jį neapgintą ir nesugebantį apsiginti. Ir tuo tada naudojasi medicina, daktarai.

Tai, apie ką fantazavo prancūzų filosofas savo knygoje XVIII a. pabaigoje, „žmogus- mašina“ tapo realybe. Realybe ta prasme, jog žmogus nebegali gyventi pats vienas, jo poreikiai dirbtinai išauginti ir jis nebegali be dirbtinų daiktų, kurių jam reikia vis naujesnių, ir vis daugiau.

Parengė: Gaiva Paprastoji