2026.11.01 00:12
Iliustracija: infa.lt / DI
infa.lt skaitytojams jau pažįstamas verslininkas-autorius skelbia įdomiąją, jei nepasakytume mirštamą ar net išmirimo, statistiką. Atrodytų, nėra nei karo nei mirštamos epidemijos, tačiau išmirimas tęsiasi lyg visa tai realiai būtų. Toliau autoriaus tekstas:
Kelių partijų lyderiai kartoja tą pačią mantrą: didesnis finansavimas šeimoms gimstamumo nepakels. Perskaičiau tyrimą, kurį jie cituoja. Ten iš tiesų taip parašyta. Tik su viena gudrybe.
Teiginys skamba taip: niekam pasaulyje nepavyko pinigais atstatyti gimstamumo iki 2,1. Sutinku. Bet jei negali pasiekti 2,1, tai koks skirtumas – 1,61, kaip turėjome 2019-aisiais, ar 0,9? Ar ne?
Skirtumas yra. Ir jis matuojamas tautos išlikimu.
Dvejetukininkų logika
Dar vienas mėgstamas paaiškinimas: gimstamumas krenta visoje Europoje, tai ko čia norėti.
Dvejetukininkų logika. Aš gavau dvejetą, bet Petriukas gavo kuolą. Tik šiuo atveju Petriukas gavo trejetą, o mes – kuolą. Pažiūrėkime skaičius.
- 2015 m. ES vidurkis buvo 1,58. Lietuva – 1,70.
- 2019 m. Lietuva vis dar turėjo 1,61. Buvome virš Europos vidurkio. Normali europietiška šalis. Su padoriu gimstamumo rodikliu.
- 2024 m. ES – 1,34. Lietuva – 1,11. Trečia nuo galo visoje Bendrijoje.
- 2025 m. – jau 1,04. Miestuose – 0,99.
Europa nukrito 15%. Lietuva – 35%. Daugiau nei dvigubai sparčiau.
Ir neaiškinkite man apie regioną. Latvija 2015 m. startavo nuo identiško lygio – 1,70. Šiandien ji turi 1,24. Ta pati geografija, ta pati istorija, tas pats karas už sienos. Skirtingas rezultatas.
Absoliučiais skaičiais vaizdas dar niūresnis. 2015 m. Lietuvoje gimė beveik 31,5 tūkst. vaikų. 2025 m. – 17,5 tūkst. Kone perpus mažiau.
Tai mažiausias gimimų skaičius per visą Lietuvos statistikos istoriją. O mirusiųjų – daugiau nei dvigubai daugiau nei gimusiųjų.
Tai ne Europos tendencija. Tai lietuviškas antirekordas. Ką Lietuva atliko tokio unikalaus nuo 2020 iki 2025 metų, kad gimstamumas nukrito nuo 1.61 iki praktiškai 1. Sutikit – reikia talento taip nusmugdyti gimstamumą vos per penkmetį.
Mistika, prezervatyvai ir planavimas
Tai kas Lietuvoje nutiko 2020–2025 metais?
Politikai mėgsta mistiką: pasikeitė kultūra, vyksta vertybių karas. Tai kas toje kultūroje pasikeitė būtent 2020–2025 metais? Ir kodėl tik Lietuvoje, o ne Latvijoje?
Yra ir romantiškesnė versija. Gal nuo 2020-ųjų tiesiog užsipirkome kokybiškesnių apsaugos priemonių? Sako, beveik pusė nėštumų Europoje – netyčiukai. Gal pagaliau išmokome planuoti ir naudotis apsaugos priemonėmis? Reik atmokint atgal?
Labai gali būti. Paauglių gimdymų Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo daugiau nei perpus. Gal reikia grąžinti paauglių lytinį švietimą ten, kur buvo, kad paauglių gimdymai išaugtų?
Tik prezervatyvai Lietuvoje ir Europoje tie patys. Tos pačios tabletės, tos pačios pamokos. O Europos tyrimai rodo įdomų dalyką: žmonės planuoja vaikus pagal tai, kiek jie kainuos.
Tad jei lietuviai išmoko planuoti, tai suplanavo labai tiksliai. Suskaičiavo būsto kainas, mokesčius ir išmokas. Ir suplanavo turėti mažiau vaikų. Nes gal vaikų auginimas tiesiog elementariai išbrango?
Kiti ramina: jaunimas tiesiog atideda vaikus vėlesniam laikui. Pirmagimio susilaukiančios mamos amžius per tris dešimtmečius pakilo nuo 23 iki 29 metų. Tik Lietuvos bankas kažkur rašė: kad atidėjimas kompensuotų kritimą, vyresniame amžiuje pirmagimio turėtų susilaukti tiek porų, kiek Lietuvoje dar niekada nėra buvę.
Kitaip tariant, atidėti vaikai dažnai taip ir lieka atidėti.
Tad pabandysiu paspėlioti be mistikos, kas įėjo į tą lietuvišką planą.
Pirma: prioritetai
Vidutinė senatvės pensija 2016 m. buvo ~255 Eur. 2026 m. – 750 Eur. Beveik trigubai. Vien šiemet +12 proc. Atlyginimai augo, bet lėčiau. Atmetus infliaciją, nuo 2019 m. pensininkų perkamoji galia išaugo apie 45%, dirbančiųjų – apie 27 proc.
Šeimoms skirtos išmokos augo gerokai lėčiau, o išlaidos sparčiau. Nes kur yra šeima iš dviejų asmenų, kai dalį lėšų galima atidėti į ETF. Ir kur kita dalis šeimų su dviem vaikais, kai pinigus nuolatos reikia imti iš ETF ir mokėti už būrelius.
Pensininkai to nusipelnė, jie ilgai gyveno skurdžiai. Bet faktas lieka: valstybės dosnumas augo ten, kur yra balsai. 65+ amžiaus žmonės sudaro ketvirtadalį suaugusiųjų ir aktyviai balsuoja.
Jaunos šeimos – rinkimų statistinė paklaida. Kada girdėjote apie kažko gerinimą šeimoms? Švietimo? Sveikatos apsaugos? Mokesčių mažinimo? Išmokų didinimo?
Antra: vienišos mamos
Vienišų mamų namų ūkiuose skurdo rizika – 33%. Be išmokų būtų 50%. Kas antra. Ir Lietuvoje vis dar virš 40 tūkst. vyriškių, kurie neprisideda prie savo vaikų išlaikymo. Visiškai nieko dėl to nebuvo padaryta.
Jaunos moterys tai mato. Ir nenori rizikuoti savo ateitimi.
Trečia: būstas
Politikai daug kalbėjo apie būsto prieinamumo gerinimą. Kiekvieną kartą kai politikai užsimindavo apie būsto įperkamumo gerinimą, man šiurpas per nugarą nubėgdavo. Iš karto pagalvodavau „Dieve saugok, tik ne tai”.
Ir pagerino. Dabar prie būsto gali prieiti, apsisukti ant kulno ir eiti toliau. Anksčiau tokio prieinamumo nebuvo.
Per penkerius metus būstas pabrango ~80 proc. Ir mažėja jo dydis. 2003 m. vidutinis naujas butas Vilniuje buvo 64 kv. m, 2024 m. – 49,5. Statome daugiau butų, bet ne šeimoms.
Statome studijas nuomai. Lietuvoje būsto kainos augo bene sparčiausiai Europoje – tikrai geras pasiekimas gerinant būsto prieinamumą. Kol galiausiai politikai pradėjo aiškinti, kad šeimoms reikia gerinti vieno kambario butų įperkamumą ir tada jau pasipils gimdymai.
Tai vat turim, ir prognozė atitinkama.
Ketvirta: mokesčiai ir neapibrėžtumas
GPM progresija, NT mokestis šeimoms, nuolatinės reformos. Kai kas metus keičiasi taisyklės, šeima negali planuoti dvidešimties metų į priekį. O mokesčius kelia dirbantiems. Būtent tiems, kurie ir turėtų kurti šeimas.
Tai jeigu yra toks neaiškumas, kam įsipareigoti dvidešimt metų į priekį šeimai? Nes tie, kas neturi šeimų ir vaikų nėra pririšti, todėl gali mokestinę rezidenciją perkelti kažkur į kitą šalį. O su vaikais persikėlimas ir brangesnis, ir taip lengvai nepavyks.
O vaikas – tai būtent dvidešimties metų projektas.
Lietuvoje daugiau vaikų gali turėti tik dviejų tipų žmonės: labai turtingi arba pasiruošę skurdui, nes tikėsis vaiko piniginių išmokų. O vidurinė klasė laukia geresnių mokestinių sąlygų.
Penkta. Valdžia seka paklausą
Ir valdžia į visa tai reaguoja labai racionaliai.
Ligoninė, priimanti mažiau nei 300 gimdymų per metus, finansavimo nebegauna. Todėl akušerijos skyriai uždaryti Anykščiuose, Trakuose, Kretingoje, Ukmergėje, Kėdainiuose. Kaune užsidarė istoriniai Prano Mažylio gimdymo namai, šį rugsėjį – ir Krikščioniškieji.
Nepadėjo net beveik 9 tūkst. parašų po peticija. Tik už ką ta peticija? Kad išlaikytų gimdymo namus, kuriems nėra poreikio?
Tuo pat metu visoje Lietuvoje buvo kuriama trys dešimtys geriatrijos skyrių.
Per trejus metus užsidarė 21 darželis. Per du dešimtmečius mokyklų sumažėjo daugiau nei perpus. Regionuose jau kalbama ne apie tinklo optimizavimą, o apie tai, kad nebelieka nei vaikų, nei mokyklų.
Akušeriją uždarome, geriatriją atidarome. Valdžia seka paklausą. Problema tik ta, kad tokia politika tokią paklausą ir kuria.
Kad netrūktų optimizmo
Keli įdomesni ir linksmesni 2025-ųjų rodikliai:
- Naujų automobilių registracijos +40 %. Naujagimių –8 %. Lietuviai nusprendė atnaujinti autoparką, o ne tautą.
- Kai kuriose savivaldybėse šunų jau daugiau nei vaikų. Kiemuose daugiau loja, nei verkia.
- Augintinių krematoriumai plečiasi. Gimdymo namai užsidaro. Rinka niekada nemeluoja.
Ir ką siūlo politikai?
Dažniausias siūlymas šiandien. Ieškoti naujų pajamų šaltinių. Išvertus: didinti mokesčius. Tiems patiems dirbantiems, kurie ir taip nesusiplanuoja vaiko.
Tik kuriuos? Akcizai jau nebeveikia. GPM progresija jau erzina. II pakopos pinigai baigiasi, kitais metais ekonomika augs vos ~2 %. NT mokestis – juokas, o ne mokestis.
Arba skirti 375 mln. eurų vaikų maitinimui nuo 2028 metų. Ta prasme valdžios žmonės galvoja, kad jiems geriau paimti iš tėvų 375 mln. ir tada užpirkti valdiško nekokybiško maisto, nes šeimos nesugeba pasimaitint. O tai gal geriau iš šeimų nepaimti tų pinigų ir leisti joms pačioms tuos savo vaikus maitinti?
Vietoj išvadų
Tad kai žmonės atvirai sako, kad mums tinka gimstamumas 1, nes ir kitur gimstamumas mažėja, turiu tik vieną prognozę. Su tokiais prioritetais iki 2030 m. galime pasiekti ir 0,8.
Be to, niekas neprašo 2,1. Grąžinkit bent jau į normalų gimstamumą, kurį kažkas sugadino.
Prašoma sustabdyti kritimą.
Nes jeigu 2020-2025 metų tendencija tęsis, tai Lietuvos nelaukia joks šviesus rytojus ir tų pačių pensininkų. Pensijų didinti lizingu ilgai neišgalėsim.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
438
![Gintaras Furmanavičius. [Ne]Pasitikėjimas valdžia…](https://infa.lt/wp-content/uploads/2020/07/gintaras_furmanavicius-310x150_c.jpg "Gintaras Furmanavičius. [Ne]Pasitikėjimas valdžia…")
Na nesąmonė, kad visi čia kiša valdžia mokesčius algas ir t.t.. Buvo ir blogesnių laikų o gimstamumas buvo kur kas didesnis štai:
Kiek žmonių gyveno?
Prieš karą (apie 1939–1940 m.): Lietuvoje (be Klaipėdos krašto tam tikrais etapais ar su juo) gyveno apie 3–3,1 milijono gyventojų.
1952–1955 metais: Dėl žūčių frontuose, Holokausto, trėmimų, pokario teroro ir masinės emigracijos į Vakarus Lietuva 1940–1952 metais neteko apie 850 tūkst. žmonių (beveik trečdalio savo gyventojų).
Dėl to 1952–1955 m. gyventojų skaičius šalyje nesiekė buvusio prieškarinio lygio ir svyravo apie 2,5–2,6 milijono gyventojų (prieškarinį lygį Lietuva vėl pasiekė tik gerokai vėliau, 7-ojo dešimtmečio pradžioje).
2. Koks buvo gimstamumas 1952–1955 m.?
Tuo metu statistika buvo skaičiuojama šiek tiek kitaip (per gimimų skaičių tūkstančiui gyventojų per metus), tačiau mastas kalba pats už save:
Tuo metu kasmet gimdavo apie 21–22 vaikus tūkstančiui gyventojų (palyginimui, dabar šis rodiklis nesiekia net 6–7 gimimų tūkstančiui gyventojų).
Absoliučiais skaičiais tai reiškia, kad kasmet respublikoje gimdydavo ir pasaulį išvysdavo dešimtys tūkstančių naujagimių (tuo metu visuomenė buvo kur kas jaunesnė, o šeimos – gausesnės).
Nors šalis po karo gulėjos griuvėsiuose ir buvo drastiškai išretinta represijų, biologinė gyvybės srovė ir natūralus gimstamumas tuo metu liejosi per kraštus – gimė pokario „buitinio ir šeimyninio atgimimo“ karta, kuri visiškai sparčiai užpildė demografines skyles, nepaisant jokių valstybinių skaičiavimų ar šiuolaikinių „krizės“ formulių.
Ir dar kai skaičiuojama žmonis reikėtų susitarti dėl kriterijų pagal ką skaičiuojama nes gaunasi keistai dalykai pvz:
Realybė skaičiais – proporcijos tokios pačios, tačiau
SSRS laikais (1989 m.): Lietuvoje gyveno ~3,67 mln. gyventojų. Iš jų apie 750 tūkst. (maždaug 20 %) sudarė ne etniniai lietuviai, o atvykėliai iš kitų respublikų ir jų vaikai.
Dabar: Lietuvoje gyvena ~2,88 mln. nuolatinių gyventojų, iš kurių užsieniečiai su leidimais gyventi sudaro apie 217 tūkst. (apie 7,5 %).
Išvada: Santykinai atvykusių ar kitataučių gyventojų dabar turime dvigubai mažiau nei sovietmečio pabaigoje.
Tai kodėl dabar netraukiama į statistiką ir tų migrantų kurių dabar gerokai mažiau nei anuomet?
Bet kuriuo atveju mes su jais susimaišysime kaip buvo per daugelį amžių.
Na ir dar kažkodėl žmonės skaičiuojami pagal kažkieno išgalvota formulę tipo reikia 2,1, na teisinga jei kalbama apie biologinę masę, bet netinka jei kalbama apie žmogų. Net veršiukų ar paršiukų fermoje naudojama kur kas daugiau kriterijų prieaugiui skaičiuoti. Žmogus ne tik biologinė, bet ir socialinė metafizinė būtybė.
Taigi senesni laikai kai buvo visai „žopa”:
Gyventojų skaičius prieš marą ir po jo
Prieš marą: Apie 1708 m. LDK teritorijoje (kartu su Mažąja Lietuva) gyveno apie 2,5–3 milijonus žmonių.
Po maro: Per pačius pagrindinius maro ir bado metus (ypač 1710–1711 m.) išmirė nuo trečdalio iki pusės (o kai kuriuose regionuose, pvz., Žemaitijoje ar Mažojoje Lietuvoje – net iki 50–60 %) visų gyventojų. Vadinasi, populiacija staiga krito iki maždaug 1,5 milijono ar mažiau.
Proporcija: Gyventojų skaičius sumažėjo beveik per pusę.
Taigi atsigavome nes kvietėme kitataučių užimti tas tuščias teritorijas.
Iš tiesų, per amžius Lietuvos teritorijoje keitėsi gyventojų sudėtis: po maro, karų ar pandemijų į tuščias žemes atsikeldavo ir su vietiniais susimaišydavo įvairių tautybių žmonės (lenkai, rusai, vokiečiai, žydai, totoriai ir kt.), kurie vėliau tapo neatsiejama Lietuvos tapatybės dalimi.
Nevaryk čia globalistų propagandos.
Tai jis čia kažkoks koncervas apsimetėlis įlindęs, šlangu apsimeta, nors jam visi skaičiai paduoti tendencijos – jis spjauna į viską ir savo varo – po 3 o kitur it po 4 komentarus, bandydamas srautu užpilti kontekstą visą.
Trolis ryškiai – kai tik apie gimstamumą ar kažką tikrai blogai – jis turi „savo“ koncervinę nuomonę, pateisinančią viską kas vyksta blogio, kurią kiša „straipsnių“ lygiu, nors apart savo asmeninės patirties nieko pagrįsti negali.
gyviai dauginasi nelaisveje. Zmogus – ne isimtis.