2026.10.25 09:00
Iliustracija: infa.lt / DI
Ar gali valdžia būti gera? Ar kažkur yra tokia, kuri tarnautų tiems, kurie ją išlaiko? Šis klausimas yra vienas esminių, visuomenei ieškant atsakymų sunkėjančiu išgyventi metu.
Pagal dabartinę pasaulio sandarą atsakymas neoptimistinis: ne, bet ne todėl, kad valdžios blogos, o todėl, kad modelis, kurio rėmuose jos veikia, išlaiko mus (ir jas) savanoriškame pavaldume. Jis vadinasi įvairiai: totalitarizmas, monarchija, demokratija ir net vergija. Pavadinimai skiriasi, tačiau vidinis mechanizmas – panašus.
Čia „modeliu” vadinu koncepciją. Tai ne slaptas komitetas ar sąmokslo teorija, o pasikartojantis dėsningumas: vyrauja tos sistemos, kurios geriausiai išlaiko kontrolę, pasisavina daugiausiai resursų ir susiduria su mažiausiu pasipriešinimu. Tai mano išvada, o ne faktas. Toliau skiriu: kas patikrinama – nurodau su šaltiniu, o ką išvedu pati, pažymiu kaip savo.
Paskaičiuokime
Pradėkime nuo to, ką galima patikrinti.
Vieno žmogaus be vaikų, uždirbančio vidutinį atlyginimą, mokesčių našta Lietuvoje 2025 m. buvo 39,8% darbo kainos (OECD vidurkis 35,1%) – tai pajamų mokestis ir abi „Sodros” dalys kartu ([OECD, *Taxing Wages 2026*](https://www.oecd.org/en/publications/taxing-wages-2026_3a5169ef-en/full-report/evolution-of-effective-tax-rates-on-labour-income-2000-25_5aed550b.html)).
Paimkime 100 eurų, kuriuos darbdavys išleidžia tavo darbui. Valstybė iš jų paima ~40 eurų, tau lieka ~60. Kai šiuos 60 išleidi prekėms su 21% PVM, valstybei atitenka dar ~10,5 procento skaičiuojant nuo bendros sumos. Iš viso: apie 50% iš 100. Akcizai (degalai, alkoholis, tabakas) šią sumą dar padidina.
Nuo 2026 m. šildymui ir malkoms PVM pakeltas nuo 9 iki 21 proc. ([VMI](https://www.vmi.lt/evmi/documents/20142/391071/Mokesčių+įstatymo+pakeitimai+nuo+2026-01-01.pdf)).
Skaičius nėra vienodas visiems: kas dalį pajamų taupo ar papildomai perka prekes su mažesniu PVM tarifu (knygos, apgyvendinimas), moka santykinai mažesnį bendrą PVM; kas daug vairuoja ar vartoja, moka daugiau. Bet apskritai daugumai vartojančių žmonių galiojanti tiesa tokia: iš kiekvieno šimto eurų, kuriuos darbdavys moka už jų darbą, prekėms ir paslaugoms lieka apie pusė sumos, o dažnai net mažiau.
Tai reguliarūs mokesčiai. Jei įskaičiuosime ateinantį (įstatymas jau priimtas) Nekilnojamojo turto mokestį – paveikslas tampa dar liūdnesnis. O jei imsime kalbėti apie tai, kad ES šiuo metu tiesiog ieško priežasties naujų mokesčių įvedimui, nes be jų nebegali suformuoti savo būsimo biudžeto – paveikslas tampa tragiškas.
Kaip prie viso to pridedame paveldėjimo mokesčius – kyla klausimas – kam priklauso mūsų turtas ir tai, ką uždirbame?
Tai, kad visi minėti mokesčiai mokami kitose valstybėse, kuo mėgsta žongliruoti mūsų politikai – į šį klausimą neatsako.
Palyginimas, kuris neleidžia atsipalaiduoti
Pagal Valakų reformą (XVI a.) baudžiauninkai ponui dirbdavo apie dvi dienas per savaitę (ne kiekvienas iš šeimos), tai yra mažiau nei trečdalį laiko. Vėlesniais amžiais lažas dažnai augo. Šiandien valstybė paima pusę to, ką sukuriame. Palyginimas neišsamus: dabar gauname paslaugas (mokyklas, gydymą, kelius) ir formaliai galime išvažiuoti, baudžiauninkas negalėjo nei vieno, nei kito. Bet mano išvada tokia: kai kalbame apie „laisvą” žmogų ir „priverstinį” darbą, verta paskaičiuoti, kuri dalis jo darbo priklauso jam pačiam.
XVI a. antroje pusėje tradicinė, labiausiai paplitusi lažo norma, pvz., didžiojo kunigaikščio valdose, buvo 2 dienos per savaitę nuo valako. XVII a. – XVIII a. lažas didėjo, tradicine norma bajorų dvaruose tapo 3 dienos per savaitę nuo kiemo (0,25-0,5 valako). Nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d., spalio 28 d. ar lapkričio 1 d. privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti 2 žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą – vienas žmogus. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu (Vikipedijos duomenys).
Iš čia matome, kad apmokestinama buvo ne kiekvienas žmogus šeimoje. Dabar nuo 18 metų (jei nesimoko) – apmokestinamas kiekvienas, bent jau PSD mokesčiu.
Pinigai, kurie atsiranda iš paskolos
Kodėl negalime tiesiog sutaupyti ar atsidėti pinigų ateičiai, tikėdamiesi, kad jie išliks tokie, kokius padėjome? – Santaupas ėda infliacija, o jos priežastys išsišakoja: energijos ir maisto kainos, tiekimo grandinės, centrinių bankų politika.
Viena iš infliacijos priežasčių, kurią dažnai praleidžiame: Valstybės ir įmonių skolinimasis.
Kai bankas išduoda paskolą, jis sukuria ir indėlį, kuris tampa banko įsipareigojimu – pirkimo galia. Taip veikia šiuolaikinė bankininkystė, ir tai aprašyta net pačiame [Anglijos banko straipsnyje „Money creation in the modern economy”](https://www.bankofengland.co.uk/quarterly-bulletin/2014/q1/money-creation-in-the-modern-economy).
Ta pirkimo galia išnyksta tik tada, kai paskola grąžinama ir indėlis panaikinamas. Kol ji gyva, ji dalyvauja rinkoje.
Kai kreditu sukurta pirkimo galia auga greičiau už tai, ką gaminame, kainos kyla – jas skatina pinigų perteklius stimuliuojantis paklausą.
Lietuvoje tai gerai matyti: per kredito bumą metinė infliacija 2008 m. viduryje, per statybų bumą, siekė net apie 12%, o kai bankai nustojo skolinti ir paskolos buvo pradėtos grąžinti, ji greitai smuko ir 2010 m. pradžioje net tapo neigiama ([FRED, Lietuvos VKI](https://fred.stlouisfed.org/data/LTUCPALTT01GYM)), taip pat smuko nekilnojamojo turto kainos.
Valstybių deficitai veikia panašiai: išleidžiame daugiau, nei surenkame mokesčiais, o sąskaitą apmokėti tenka mokesčių mokėtojams, – dabartiniams ir būsimiems. Mano išvada: infliacija nėra nelaimė iš dangaus, ji dažniausiai yra sprendimų, kuriuos priėmė politikai ir bankai už mus, kaina.
Bankams procentai, iš oro sukurto indėlio sąskaita – mums auganti infliacija, kuri nuvertina mūsų santaupas laikomas tame pačiame banke.
Pilietybė: teisė, kurios negalima atsisakyti
Pilietybę gauname gimdami, nieko nesirinkdami. Daugelyje Europos šalių jos išsižadėti galima tik tada, kai turi kitą pilietybę arba ją garantuotai gausi. Taisyklė turi esą apsauginį tikslą: tarptautinė teisė siekia, kad niekas neliktų be valstybės. Tačiau jos poveikis dar vienas – nutylimas: žmogus kaip resursas privalo kam nors priklausyti.
Teisė, kurios negali atsisakyti, veikia kaip prievolė. Ir tai ne sąmokslo teorija. Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenas Dmytro Lubinecas yra pripažinęs, kad komplektavimo centrų (TKC) darbuotojai kartais įeina į privačias valdas ir išsiveda vyrus į frontą, ir kad apie dešimt tokių atvejų jau užfiksuota ([infa.lt, remiantis Unian](https://infa.lt/145864/rekrutizacija-ukrainoje-ne-tik-gatvese-bet-ir-privaciuose-namuose/)).
Tad pilietybė teisiškai – prievolė, pavadinta teise, kuri tau priskiria mokesčius bei reikalavimą aukoti gyvybę kilus karui. Lengvatos – nemokamas mokslas, gydymas ar panašiai – tavo paties mokesčių sąskaita.
Kas moka, tas ir užsako „faktus“
Nepriklausomų autoritetų balsų trūksta, nes beveik kiekvienas turi savo išmokėtoją. Mokslininkas gyvena iš dotacijų, menininkas iš fondų, didžiosios žiniasklaidos žurnalistas iš reklamos ir viešinimo užsakymų, kuriuos teikia valstybė. Didžiausias išmokėtojas daugumoje sričių yra valstybė.
Esant tokiai sistemai kažkurios srities autoritetas (akademikas, žurnalistas, menininkas) visada stos savo darbdavio – valstybės – pusėn. Nes iš jo valgo savo duoną.
Tavo nepriklausomybė nėra „yra arba nėra”, ji yra tai, kiek finansinių rėmėjų tu turi, ir ar nė vienas iš nėra pakankamai didelis, kad galėtų tave užtildyti kai nori kalbėti tiesą.
Jei neturi nė vieno – tavęs niekas nevaržo – bet iš ko tu tada gyvensi?
Kūdikis įsčiose
Įsivaizduokite kūdikį motinos įsčiose. Jis girdi garsus, gauna maisto, jaučiasi saugus ir mano, kad gyvena geriausioje įmanomoje vietoje. Kartais pro mamos audinius prasimuša Saulės šviesa, bet jokio apčiuopiamo įrodymo, koks pasaulis už jo, jis neturi.
Mūsų padėtis panaši. Matome, kad koncepciją palaiko žiniasklaida (geriau už demokratiją nieko nesugalvota), bankai, istoriškai privilegijuotos šeimos.
Galime sužinoti, kas ją nuolat stumia ir palaiko, ir kas iš to gauna naudos. Tačiau galutinio pradinio taško nepasieksime, nes atšakų begalė.
Galime tik skaityti ženklus ir matyti, kur grandinė baigiasi – ties mumis, turto perskirstyme, turint omenyje, kad mes patys esame ne laisvi individai, o konkretus turtas kažkieno ekonominiuose skaičiavimuose.
Skruzdėlynas
Yra vienas matas, su kuriuo verta lyginti demokratiją ir visas kitas valdymo formas.
Virš skruzdėlyno nestovi jokia jėga, nusprendžianti, kaip suvartoti atsargas. Skruzdėlės apie savo aukštesnį tikslą, ekologinę švarą savo miško plote, net nesuvokia, bet gyvena sau būdamos darnoje su aplinka. Aukštesnėse skruzdėlių hierarchijos pakopose esančios nešvaisto atsargų, nedovanoja jų kaimynams ir nekaupia sau: tai bendros visos skruzdėlių bendruomenės atsargos.
Skruzdėlių niekas sąmoningai neeksploatuoja. Laisvė čia reiškia ne tai, kad kiekviena daro, ką nori, o kad niekas iš šalies nenustato, kaip sunaudoti tai, ką jos sukūrė.
Kam priklauso turtas
Todėl tikrasis klausimas ne tas, kokia valdžia gera. Tikrasis klausimas: kas ir kokia teise remdamasis sprendžia, kaip naudoti tai, ką visuomenė sukūrė? – Jei pati bendruomenė, ji yra suvereni.
Jei kažkas iš šalies, – galime keisti partijų pavadinimus, vėliavas ir rinkimų sistemas, bet atsakymas liks toks pats – jūs patys tokius išsirinkote.
Kai koncepcijos rėmuose mes patys esame nuosavybė – gal pirmiausiai reikėtų apsidairyti ir paklausti savęs, – kur baigiasi ir prasideda tos nuosavybės ribos ir kas jas sąlygoja.
Skruzdėlynas atsako be klausimo. Mums gi – pirmiausia reikia jį užduoti.
(Parengta naudojantis dirbtiniu intelektu – struktūra, patikslinimai, šaltiniai)
Parengė: Klaudija
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
317
![Gintaras Furmanavičius. [Ne]Pasitikėjimas valdžia…](https://infa.lt/wp-content/uploads/2020/07/gintaras_furmanavicius-310x150_c.jpg "Gintaras Furmanavičius. [Ne]Pasitikėjimas valdžia…")
Kvailesnio straipsnio nesu skaitęs daug visokių teiginių prieštaraujančių vieni kitiems.
Tai yra viena didžiausių šio straipsnio manipuliacijų – mokesčiai vaizduojami kaip kažkoks „duoklės atidavimas nematomiems ponams“, visiškai nutylint, kur tie pinigai iš tikrųjų iškeliauja.
Kai sumokate mokesčius (pajamų, PVM, akcizus ir kt.), jie nėra „suvalgomi“ ar atiduodami kažkokiam abstrakčiam savininkui – jie sudaro valstybės biudžetą, kuris yra perskirstomas visuomenės poreikiams. Lietuvoje didžioji dalis šių lėšų atitenka šioms sritims:
Socialinė apsauga: pensijos, ligos ir motinystės išmokos, parama bedarbiams, neįgaliesiems bei pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Tai pinigai, kurie grįžta tiems patiems žmonėms (ar jų tėvams, seneliams), kai jie nebegali dirbti.
Sveikatos apsauga: Privalomasis sveikatos draudimas (PSD) užtikrina, kad prireikus medikamentų, gydymo ar operacijų ligoninėje, nereikėtų mokėti tūkstančių eurų iš savo kišenės (kaip būna šalyse, kur nėra solidarumo principu grįstos sveikatos sistemos).
Švietimas ir mokslas: darželiai, mokyklos, universitetai, profesinis rengimas.
Valstybės saugumas ir infrastruktūra: kariuomenė, policija, priešgaisrinė apsauga, keliai, viešasis transportas, teismai.
Žinoma, galima ir reikia diskutuoti apie tai, ar valstybė pinigus skirsto efektyviai, ar biurokratija nėra per didelė, ar kai kurie mokesčiai nėra per dideli. Tačiau teigti, kad mokesčiai reiškia, jog esame kažkieno nuosavybė, o sumokėti pinigai tiesiog dingsta, yra elementarus faktų nutylėjimas. Mokesčiai teisinėje valstybėje yra kaina už bendrą gyvenimą saugioje, organizuotoje ir socialines garantijas turinčioje visuomenėje.
Teisingi faktai, supinti su klaidingomis išvadomis
Straipsnyje teisingai pastebimi keli realūs reiškiniai:
Mokesčių našta Lietuvoje (apie 40% nuo darbo kainos, kaip rodo OECD duomenys) tikrai yra reikšminga.
Infliacija išties iš dalies priklauso nuo pinigų masės didėjimo ir skolinimosi ciklų.
Tačiau autorius šiuos faktus naudoja tam, kad padarytų nepagrįstą apibendrinimą: kadangi mokame mokesčius ir egzistuoja ekonominiai ciklai, vadinasi, gyvename „vergijoje“, o visi mūsų uždirbti pinigai ir turtas neva priklauso ne mums.
Manipuliacija su skruzdėlyno metafora
Ką sako straipsnis: Autorius lygina žmones su skruzdėlėmis skruzdėlyne, kur „niekas sąmoningai neeksploatuoja“ ir nėra aukštesnės valdžios, nusprendžiančios, kaip suvartoti atsargas.
Kur prieštaravimas / klaida: Šis palyginimas visiškai ignoruoja žmogaus sąmoningumą ir demokratijos esmę. Skruzdėlės veikia instinktyviai pagal biologinę programą, jos neturi individualios laisvės, nuosavybės ar pasirinkimo teisės. Žmonių visuomenėje valdžią ir mokesčių perskirstymą renkasi patys piliečiai per demokratinius rinkimus. Jeigu visuomenei nepatinka, kaip naudojamos lėšos, ji gali keisti valdžią – skruzdėlynas tokio pasirinkimo neturi.
Prieštaravimas lyginant baudžiavą su šiandiena
Ką sako straipsnis: Teigiama, kad baudžiauninkai XVI a. ponui dirbdavo tik apie dvi dienas per savaitę (mažiau nei trečdalį laiko), o šiandien „valstybė paima pusę to, ką sukuriame“, todėl šiuolaikinis žmogus, autoriaus nuomone, yra dar labiau suvaržytas.
Kur prieštaravimas / klaida: Čia visiškai nutylima esminis istorinis bei teisinis skirtumas – baudžiauninkas nebuvo laisvas žmogus. Jis neturėjo teisės keisti gyvenamosios vietos, pasirinkti užsiėmimo, susituokti be pono leidimo, o jo darbas buvo priverstinis ir neapmokamas (jis gaudavo tik maža sklypelį savo išgyvenimui). Tuo tarpu šiuolaikinis mokesčių mokėjas gauna atlyginimą, kurį laisvai spendžia, gali keisti darbą, valstybę, kurti verslą, o sumokėti mokesčiai grįžta per viešąsias paslaugas (švietimą, mediciną, kelius, saugumą). Lyginti priverstinį nemokamą darbą feodalizme su mokesčiais demokratinėje teisinėje valstybėje yra istorinė ir loginė manipuliacija.
Sutinku, kad mokesčiai reikalingi bendriems visuomenės poreikiams ir savaime nereiškia vergijos. Tačiau išvardyti, kam jie skiriami, dar nereiškia įrodyti, kad jie naudojami efektyviai ir atskaitingai. Esminis klausimas – kiek mokesčių mokėtojai gali paveikti sprendimus, patikrinti išlaidas ir pareikalauti atsakomybės už švaistymą.
Vien galimybė periodiškai pakeisti valdžią neužtikrina kiekvieno jos sprendimo kontrolės. Todėl argumentas, kad už mokesčius gauname mokyklas, gydymą ir kelius, yra teisingas, bet nepakankamas: jis neatsako, ar už sumokėtus pinigus gauname pagrįstą rezultatą ir kieno interesais nustatomi išlaidų prioritetai.
Vis dėlto neefektyvus ar neatskaitingas lėšų valdymas savaime neįrodo straipsnio teiginio apie vergiją. Jis pagrindžia reikalavimą turėti daugiau skaidrumo, realios piliečių kontrolės ir sprendimus priimančių asmenų atsakomybės.
O kur aš sakiau kad tai idealu? Paveikti ir paveikti čia ir dabar tai ne tas pats! Tai pasaulis kurį sugebėjome sukurti su visomis jo bėdomis, bet tai viskas ką mes turime, su visais to pasaulio privalumais.
Pats neparašytum tiek, čia turbūt su DI pagalba tiek prirašyta.
Jonas, kalbėk už save, DI kuria svetaines, bet ne mano mintis, tekstą aš kuriu, o duomenis taip tikrinu ir per DI tame tarpe ir ne tik.
P.S. Vidinė autoriaus loginė saviapgaulė (paradoksas)
Autorius pats užsikerta užsivedęs ant savo paties sukurto naratyvo. Straipsnio pabaigoje jis pusiau lūpomis pripažįsta: „Jei neturi nė nei vieno [rėmėjo] – tavęs niekas nevaržo – bet iš ko tu tada gyvensi?“
Kur čia loginė nesąmonė: Jeigu žmogus būtų tikrasis „turtas“ ar „vergijos“ kalinys, jokio pasirinkimo ar laisvės neturėtų iš principo. Vergai ir nuosavybė nerenka, kas jų darbdavys ar rėmėjas, ir negali tiesiog „neturėti rėmėjų bei nebūti varžomi“. Jau vien pats autoriaus pripažinimas, kad žmogus gali būti laisvas (tik iškyla klausimas, kaip uždirbti duoną), paneigia jo paties teiginį, kad mes esame kažkieno nuosavybė.
Galia ir tikroji turto prigimtis –įžvalga apie verslą
Gamyklos, serveriai, patentai ar milžiniškos sąskaitos banke patys savaime yra tik popierius ar metalas. Korporacija ar valstybė turi galią tik tol, kol žmonės (darbuotojai, specialistai, piliečiai) savanoriškai renkasi su ja bendradarbiauti, kurti vertę ir naudotis jos sukurta infrastruktūra.
Savanoriškas susitarimas vs. Vergija: Tikroji vergija grindžiama prievarta (jei pabėgsi – būsi nužudytas ar įkalintas). Šiuolaikinė ekonomika grindžiama savanorišku mainų principu: darbuotojas mainomai atiduoda savo laiką ir žinias už atlyginimą, o verslas ar valstybė suteikia platformą, įrankius bei saugumą. Jei sąlygos nepatinka – žmogus gali išeiti, keisti profesiją, kurti savo verslą ar išvykti į kitą šalį. Baudžiauninkas ar vergas tokios teisės neturėjo.
Apibendrinimas
Autorius bando piešti distopinį vaizdinį, kad visi esame „sistemos nuosavybė“, tačiau net jo paties argumentai subyra, kai pradedame mąstyti kritiškai. Sistema tikrai nėra tobula – joje pilna biurokratijos, neteisybės, mokesčių naštos ar infliacijos problemų. Bet tai yra nuolat besikeičiantis, žmonių sukurtas ir pataisomas mechanizmas, o ne vergovinis konclageris, kaip bando pavaizduoti tokie straipsniai.
Taigi nėra jokios priežasties sufantazuoti kažkokias teorijas, vien dėlto, kad nežinome kaip paveikti ar pakeisti to neidealu ir netobula čia ir dabar.
Ir dar o jei būtų idealus pasaulis, autorius teiktų mus pavergė priklausome nuo maisto, oro, saulės…. 🤣
Jei pratęstume autoriaus mintį iki absurdo:
Kvėpavimas – tai priverstinė orą tiekianti monopolija, už kurios kvėpavimą turėtume „mokėti“ gyvybe.
Gravitacija – nematomas mechanizmas, pririšantis mus prie sistemos ir neleidžiantis paprasčiausiai išskristi į kosmosą be mokesčių.
Bado jausmas – biologinė „vergijos sutartis“, verčianti mus dirbti, nes organizmas reikalauja maisto.
Rimtai kalbant, tokiuose straipsniuose dažnai susipainiojama viena esminė sąvoka: priklausomybė nuo fizinės realybės (to, kad mums reikia valgyti, kvėpuoti ir gyventi visuomenėje) yra painiojama su sąmoninga žmonių priespauda.
Gyvenimas bendruomenėje visada reikalauja tam tikrų taisyklių, bendradarbiavimo ir resursų dalijimosi (mokesčių), kad ta bendruomenė nepaskęstų chaose. Bet tai visiškai nereiškia vergijos – tai tiesiog žmogiškojo egzistavimo kaina ir sąlyga, be kurios išvis nebūtų jokios civilizacijos.
Smagu buvo skaityti šį „šedevrą“ – kritinis mąstymas ir sveikas humoro jausmas yra geriausias vaistas nuo tokių sąmokslo teorijų ir pseudointelektualių rašliavų!
vergija ar ne – apsprendzia mokesciu nastos balansas. Bet,kai darbuotojai moka puse pajamu,o milijonieriai sugeba tik 3% nuo pelno,kuri dar ir ne visa deklaruoja – ka jau cia bediskutuoti. Nebutina isvedineti neteisybes formule,kad ja pamatytum!
Taip čia tu teisus, neteisybė tai skirtumas tarp turimo, tada klausimas o kodėl niekas nekalba apie skirtumą įdėto??? Na taip įdėto ne visų, tačiau didumos nes milijonieriai ir milijardieriai jų nedaug, jie mažuma, tačiau daug turtingų su labai didelia atskirtimi nuo neturtingų, tačiau jie įdėjo. Na aš atvažiavau į mietą su skola daug dirbau 10 metų miegodavau 4-6 valandas, be galo rizikavau imdamas kreditus po kelis, o tankiausiai kiek duodavo net su 26% palūkanomis (čia litais), be išeiginių ir atostogų, dabar turiu turto turiu namus turiu viską apie ką galima svajoti, apie mane valkataujantis kaimynas geriantis kaip ir visa jo šeima galvoja kaip tu rašai, tai gal tu taip pat toks??? Kodėl neminima tie kas įdėjo? ir kodėl anot tų tinginių ir bevalių pijokų aš turėčiau jiems duoti? Tai ką man reikėjo nemiegoti dar po valandą dvi mažiau, kad jiems gerti būtų smagiau??? Taigi kas ta tiesa? Ir kodėl aš turėčiau sumokėti daugiau nei tinginys? Aš mokėjau už didesnes palūkanas pirkau prekes su visais PVM ir mokesčiais, tada kodėl turėčiau mokėti dar, vien už tai kad kiti negalėjo taip dėl valios stokos? Kas draudžia taip ir kitiems? Aš nekalbu apie sergančiau invalidus senelius, aš kalbu apie sveikus girtaujančiau ir dejuojančiaus ir reikalaujančiaus, kad kiti turėtų.
o kiek daugiau naudojiesi!? Juk nepasinaudoti pijokui lengvatomis stogu keitimui,geoterminiam sildymui,saules elektrinems,elektromobiliams. O idejo ir jis ir procentaliai daugiau nuo to ka turi! Tai ar pijokas kaltas,kad yra tokiu,kam vis negana!? Ir kodel tai turetu buti dengta ne tamstos turtu,o ir to pijoko mokesciais!? Nieko asmenisko! Tiesiog pavyzdys,kad lazda dviem galais. Kaip is kur ziuresi – ta ir matysi.
Naudojuosi tuo kas liko nuo mokesčių taigi plika alga, furisto, savo laiku nuvažiuodavau su 1200km per parą, o kadangi tos algos nepakako meistrams samdyti tai stačiau pats, klausimas o kodėl tam pijokui turėčiau moketi taip ir neatsakei, jis man nepadėjo, o saulės el. be paramų ir pats savo jėgomis isirengiau ir mokesčius sumokejau už įranga, kur čia tas pijokas prisidėjo???
Autorė (ne autorius) – rašo visiškai teisingai – aš matau taip: jei daugiau nei pusę uždarbio atiduodi valdžiai – tai pati tikriausia savanoriška vergija arba baudžiava, kaip kam labiau patinka.
Ne veltui straipsnyje yra palyginimas apie 2 baudžiavos dienas dviems žmonėms nuo šeimos per savaitę. Šeimos anksčiau buvo didesnės nei dabar, reikėjo darbo rankų, tad skaitykim, kad dar trys šeimos nariai mažiausiai likdavo namuose nemokėdami JOKIŲ mokesčių.
Šiandien moka visi po ne mažiau kaip 50 proc nuo atlyginimo, o kur dar papildomi nereguliarūs – paveldėjimo, nekilnojamojo turto..
Ir matau, kad daugelis komentatorių nesuvokia esmės, nes smegenėlių talpa per maža – nė vienas jūsų nekontroliuoja nei kaip jūsų visų pinigai išleidžiamo, nei kiek otkatų gaunama, nei kiek apskritai perkama didesnėmis kainomis – jums duotas skruzdėlynas kaip pavyzdys – kur turtas bendras – NIEKAS nekaupia sau. – Beveik niekas jo nepaminėjo.
Mokesčiai savaime nereiškia vergijos, kai jie naudojami bendrajam gėriui kurti – gal kas pasakys kiek pinigų Lietuvos politikai ištaško visokiausioms organizacijos ne Lietuvoje? Kiek atiduoda ginkluotei – 4,8 mlrd ir kiek Šeimai – 150 mln?
Jūs, mielieji esate apkiautę – vergiją reiškia ne mokesčiai, o jų DYDIS. Kai mokesčių DYDIS viršija baudžiavos mokesčių dydį – tau jau tik stipresnė BAUDŽAVA, o ne mokesčiai./
Išvadą galiu padaryti vieną.. mažai kam iš komentavusių verta apskritai komentuoti čia prie šio straipsnio, nes elementariai didžiosios pusės straipsnio nesugebėjote teisingai įvertinti.
Vien ką rodo skaičiai.. palyginimui – juk tik teisingai matematiką mokėt reikia ir įvertinti – nesugebėta..
Prisipažinsiu – esu nusivylęs protiniu lietuvių pajėgumu.. nuoširdžiai…
Taip Regis, jei tai tiesa ką rašai tai išeitų tu sutiktum gyventi baudžiavos laikais, tomis sąlygomis, kad mokėti mažiau?
Kažkodėl labai abejoju? O kiek kartų bandei keisti? Domėtis? Sužinoti? Suskaičiuoti?
Nusivylimas ir negalėjimas pakeisti čia ir dabar tai nereiškia vergijos.
Niekur neminiu teisingos sistemos buvimo, tačiau nei iš tolo neina jos lyginti su buvusiomis.
Beje netiesa, kad vienas žmogus ar nedidelė jų grupė negali pakeisti pasaulio, jų tūkstančiai tų pavysdžių, štai keli:
Rosa Parks ir pilietinių teisių judėjimas JAV
Ką padarė: 1955 metais Montgomeryje (Alabama) paprasta juodaodė siuvėja Rosa Parks atsisakė užleisti savo vietą autobusale baltajam keleiviui, už ką buvo suimta.
Poveikis: Šis vienas asmeninis nepaklusnumo aktas išjudino visą Montgomery autobusų boikotą, kuriam vadovavo Martinas Liuteris Kingas. Tai sukėlė grandininę reakciją, kuri galiausiai privertė JAV Aukščiausiąjį Teismą pripažinti rasinę segregaciją viešajame transporte nekonstitucine ir pakeitė visos šalies įstatymus.
Rachel Carson ir šiuolaikinis ekologinis judėjimas
Ką padarė: Jūrų biologė ir rašytoja Rachel Carson viena pati parašė knygą „Tylus pavasaris“ (Silent Spring, 1962 m.), kurioje viešai atskleidė žalingą pesticido DDT ir kitų chemikalų poveikį gamtai bei žmonių sveikatai.
Poveikis: Nors cheminės pramonės gigantai bandė ją nutildyti ir sumenkinti, jos asmeninis darbas pasiekė visuomenę, privertė JAV Kongresą imtis tyrimų, privedė prie DDT uždraudimo ir sukrėtė pasaulinį aplinkosauginį supratimą – nuo to gimė šiuolaikinė aplinkos apsaugos politika.
Aleksejus Gastevas ir kiti (arba šiuolaikiniai tiriamosios žurnalistikos kūrėjai)
Pavyzdys iš žurnalistikos: Dažnai vienas vienintelis žurnalistas ar tyrėjas (pavyzdžiui, Panama Papers nutekinimo atveju – anoniminis šaltinis „John Doe“) sujudino pasaulį, atskleisdamas globalų pinigų plovimą ir korupciją, priversdamas atsistatydinti premjerus bei keisti mokesčių įstatymus.
O jų pasaulis pilnas, dėl to ir kinta. Tas kas yra nėra duotybė, tai tai kas pasiekta vardan to kas buvo įdėta ir įdėta tų kas norėjo ir gebėjo, o ne tų kas garsiai rėkauja nieko nedarant.
Regis o kiek tu įdėjai? Ar bandei? Kiek kartų? Kokios klaidos buvo jei nepavyko?
pamineti,kad tais „baisiais LTSR laikais”,mokesciai nuo uzdarbio sieke 13%. Plius 1% profsajungai. Ir – niekam biudzete pinigu netruko! Tai gal vagiame perdaug,ar kaip,ponai milijonieriai!? Beje tie 13% buvo tiems,kas uzdirbo daug.
Netiesa, nemini daug kitų „gėrių” kad taip būtų nemokama vergiško darbo naudojimas kolūkiuose normos kuriais reikėjo apdirbti po darbo arba per atostogas rankiniu būdu matigos pagalba, bei vaikų paauglių darbas masiškai sajungos lygmeniu. Gyvenau žinau dirbau nuo 12 metų, niekas neklausė ar noriu ar galiu.
Puikus straipsnis ir argumentai visiškai aiškūs.
Gyvename modernios baudžiavos laikais, kad ne taip jaustųsi pančiai.
Lyg ir laisvi, turime teisę balsuoti, tačiau ta teisė ničnieko nekeičia, kai nėra suvereniteto spręsti savo likimą.
Ir kam tie baudžiavos pančiai, kai galima pririšt finansiškai ir per kitus tarptautinius sprendimus, man patiko „Pilietybės“ išaiškinimas, kuris praktiškai reiškia nuosavybę „žmogui“. Pilietybė – dokumentas kam priklausai nuosavybės teise.
Labai ačiū autorei.
P.S. paskaičiau Gintauto komentarus – prirašyta daug, tačiau nepagaunant pagrindinės straipsnio minties. Todėl ir atsakymas toks.. ne visai į temą pataiko.
O klausimas „ar sutiktum gyventi baudžiavos laikais“ – rodo, jog nesupranta pagrindinio užduodamo straipsnyje klausimo – „kam priklauso turtas?“. Baudžiava tik palyginimas. Santvarkos keitėsi, o baudžiauninkų statusas – ne.
O tai kam jis priklauso? Kažkodėl niekas to neįvardina, tačiau verčiama mane tuo tikėti? Kodėl? Tai gal galite įvardinti konkretų asmenį įmonę kam jis priklauso? Aš butent gerai suprantu straipsnio esmę, tačiau straipsnio autorė (dėkingas Regis už pastebėjimą) gvildeną problemą lyg ji būtų duotybė nuleista be mūsų, o mes į ją įkelti vėliau. Ar taip yra gerb. Eglė? Suprantate, kad mes ir esame tarp tų kūrėjų, tačiau dėl pridėtos energijos kiekio kaip fizinės taip ir metafizinės turime ką turime. Nagi dar kartelį kuris iš mūsų esame įkritę į šia sistemą ir nedalyvavome jos kūrime, na niekaip neprisidėjome? Gal jūs Eglė? Niekas nesiūlo kaip turėtų būti, niekas nesiūlo o kaip reikėtų, kad būtų tas kaip turėtų. Visi nori kad tie kas kūrė būtų sukūre, kad mums būtų gerai, tačiau be mūsų darbo, o kai taip nebuvo tai jau negerai. Ar aš klystu Eglė? Tada konkrečiai kur? Aš gi niekur neminėjau, kad čia idealu, tačiau tai realu ką turime ir tai geriausiai ką sugebėjome už mūsų įdėta energijos kiekį turėti čia ir dabar, tad ir klausimas, o kiek konkrečiai kiekvienas įdėjote, kad būtų geriau, nei dabar???
Gintautai – nustokite rašyti savo paklodes. Sunku skaityti, erzina net.
Jūs turite problemų su teksto suvokimu – straipsnyje baudžiava minima kaip palyginimas pagal atimamas pajamas.
Ir duoti skaičiai. Straipsnis apie turtą, nuosavybę ir pajamas, suverenitetą, o ne santvarką kada buvo geriau.
Straipsnyje rašoma, kad šiandien iš jūsų atimama daugiau, nei baudžiavos laikais. Ir pateikti skaičiai – nesiūloma grįžti į baudžiavą.
Išmokite skaityti ir iki galo suprasti ką skaitote galų gale, nes neturiu su kuo diskutuoti, rimtai.
Regis skaičių dydžiai procentais nieko nesako apie gyvenimo lygį, na mano sritis Jei į rankas gaunate ~1 950 Eur:
Atlyginimas „ant popieriaus“ (bruto) yra apie 2 950 – 3 000 Eur.
Bendra darbdavio išlaidų suma (darbo vietos kaina) pasiekia apie 3 350 – 3 400 Eur.
Taigi darbdavys sumoką apie 1400EUR kad turėtų mane kaip darbuotoją valstybei ne valdininkams į kišenę. (nepainioti kad anie vagią tai nelegalu ir baudžiama) Tačiau darbdavys nebankrutuoja ir klesti jis perka naujus vilkikus gauna pelną taip pat už kurį sumoka, sumoka už kelius sumoka už draudimus ir kaip žinote kosmines sumas, tačiau klesti. Skaičiai dideli procentais, tačiau laikai kai jie buvo maži aš vairas gyvenau blogiau, o apie tokius vilkikus EURO 6 net nesapnuodavau, tai kodėl straisnio autorė gali lyginti baudžiavos laikus o aš ne???
Ne Regis nesutinku, suvokimo bėdų šioje vietoje yra pas jus, sutikite neina lyginti skirtingų epochų mokestines procentines dalis, jas rišant prie šių dienų, tad aš pasijuokdamas ir sakau, o ar norėtumėte tenai, aš pastebėjau straisnio autorės neatitikimus tad ir paminėjau. Ne vieni procentai touse laikmečiuose buvo, buvo bendra santvarka ir iš to išeinantis gyvenimo lygis, o ne procentai. Sekantis mano komentaras SSRS tai pabrėžia, ne procentinė dalis buvo toje epochoje o dar ir nemokamas darbo jėgos naudojimas masiškai be darbuotojų sutikimo, iš ko ir gyveno sistema. Tad nei iš tolo neina lyginti ir tai labai neteisinga epochų mokestines sistemas. Reiktų lyginti bendrą gyvenimo lygį, kaip tarp šalių tarp ir epochų tada būtų benk kiek į tą pusę, ne tik lygį, mediciną jos prieinamumą, mokslą bei jo prieinamumą masėms, bei technikas technologijas ir t.t..
Nekreipk dėmesio, čia DI už jį mąsto, zombis.
Ta prasme?
Gal turite informacijos, kokią naudą visuomenei davė mokesčių mokėtojų išleisti pinigai gatvių siaurinimui? Lietuvos narystės įnašai į įvairias tarptautines organizacijas, iš kurių nėra jokios naudos, išskyrus ten dirbančius valdininkus. Aš paskaičiavau iš kiekvieno piliečio maždaug po 10 eurų vien narystės įmokoms tarptautinėms organizacijoms. Na, tai smulkmena, palyginti su skolos aptarnavimu. Iš kiekvieno dirbančio valstybės skoloms aptarnauti imama po 500 eurų per metus!
„Todėl tikrasis klausimas ne tas, kokia valdžia gera. Tikrasis klausimas: kas ir kokia teise remdamasis sprendžia, kaip naudoti tai, ką visuomenė sukūrė? – Jei pati bendruomenė, ji yra suvereni”
Idėja kaip susigrąžinti suverenitetą:
sites.google.com/view/strategins-demokratijos-paketa/full-page-embed čia idėja, o ne veikiantis projektas, tad ką manote darome? Eglė? Regis? Laborantas? ar Niekas nenori ??? 🤣 Siūlykite galvokite iki pilno veikiančio projekto, o tada stumeme, ką manote???
Pagaliau teisingas klausimas. Mums reikalinga tokia vyriausybė, kuri neturi jokių asmeninių interesų asmeninio verslo pavidalu, kuriai galima perduoti valstybinius užsakymus, krūvas visokių draugų ir giminaičių, norinčių pasinaudoti giminystės ar draugystės ryšiais. Idealiu atveju reikia tokio asmens, kuris neturi interesų už valstybės ribų. O jo priimamus sprendimus turi kontroliuoti tikslus algoritmas pagal nustatytus kriterijus-daugumos gerovė kuo ilgesniam valstybės egzistavimo laikotarpiui. Tai kažkam nepatiks. Pavyzdžiui, jei kompiuterinis algoritmas mano, kad nėra tikslinga išleisti išteklius nusikaltėlio maniako su genetiniu nuokrypiu išlaikymui kalėjime. Arba narkomano gydymas, kurio kainos jis negalės susigrąžinti, net jei iki gyvenimo pabaigos gaus atlyginimą lėktuvo piloto lygiu
Valstybės valdymas grindžiamas ne emocijomis ar kokiomis nors tradicijomis ir nesuprantamomis vertybėmis. Logika, fizika ir matematika. Tikslingumas. Pagrindinis tikslas-pasiekti daugumos gerovę. Ir ne kažkur ten Afrikoje ar Azijoje, o konkrečiai Lietuvoje, Ukmergėje, Visagine ar Didžasalyje.
Taip būtent Logika, fizika ir matematika, nes ir siela mūsų mintys, tai tiksli metafizinė ekonomika, be jokių gaila.
sites.google.com/view/strategins-demokratijos-paketa/full-page-embed
Puikus straipsnis ir pagrindinė mintis teisinga. Kiek šiandien beuždirbtum, mokėsi vis daugiau mokesčių. Todėl ir skurdo lygis auga, Lietuvoje jau prie skurdo ribos apie 600 000 žmonių gyvena. Nes ne visi gali uždirbti tiek, kad augant mokesčiams išlaikytų pakankamą išgyvenimo lygį.
Atidžiai perskaičiau komentarus.. vienas komentatorius ypač išsiskiria, remdamasis lyg ir savo asmeniniu pavyzdžiu, tačiau užpildamas tiesiog srautu komentarų sritį.
Apie tokius Algimanto Rusteikos puikus straipsnis šiandien paskelbtas „Durniaus laimės paslaptis“ – ten viskas paaiškinta.
Straipnyje, ačiū Klaudijai, viskas išdėstyta labai nuosekliai – sistema, palyginimas, skaičiai kiek sumokame (daugiau nei baudžiavos metu) mokesčių ir skruzdėlyno pavyzdys, paliekant protingiems patiems darytis išvadas.
Protingų nedaug, todėl taip ir gyvename. (čia irgi pagal Rusteiką)
Ačiū Klaudija dar kartą – puikiai viskas išdėstyta ir visiškai aiškiai, protingiems. (netaikoma grafomanams)