infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Europos Komisija (EK) rengia naujas priemones ES chemijos pramonei remti, kadangi pigios produkcijos importo banga iš Kinijos stumia šį sektorių prie žlugimo ribos.

ES lyderiai šį klausimą planuoja aptarti birželio 18–19 d. vyksiančiame viršūnių susitikime, tačiau pramonės atstovai baiminasi, kad biurokratiniai procesai užtruks per ilgai, praneša „Politico“ leidinys.

Chemijos pramonės lobistų organizacijos „Cefic“ duomenimis, per pastaruosius trejus metus Europos sektorius prarado beveik 10% savo pajėgumų ir apie 20 000 darbo vietų.

Tuo pat metu auga ES priklausomybė nuo importo: 2023 m. ne ES tiekėjai pristatė 31 proc. bloke suvartojamų chemikalų (2013 m. ši dalis sudarė 22 proc.). Kinija išlieka didžiausia tiekėja, per pastarąjį dešimtmetį padvigubindama savo dalį importo rinkoje iki 18 proc.

Vienos didžiausių Europoje polivinilchlorido (PVC) gamintojų, Belgijos bendrovės „Vynova“ viceprezidentas Rudy Milleris situaciją įvertino kaip „pramoninę savižudybę“. Įmonė jau sustabdė gamybą viename padalinyje Nyderlanduose, o dar trims gamykloms taikomos teisinio restruktūrizavimo procedūros. Nors bendrovė pateikė skundą dėl Kinijos konkurentų dempingo, tyrimas dar nepradėtas.

Europos gamintojų konkurencingumą neigiamai veikia ir vidiniai veiksniai. Chemijos pramonė reikalauja itin daug energijos, o ES elektros kainos pramonei yra dvigubai aukštesnės nei JAV ar Kinijoje.

Be to, Europos sektoriui taikomi didžiausi pasaulyje anglies dioksido mokesčiai pagal ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (šiuo metu apie 75 eurai už toną CO2).

Kinijoje gamybos pajėgumai buvo išpūsti dėl praėjusio dešimtmečio nekilnojamojo turto bumo, o sprogus šiam burbului, gamyklos toliau gamina perteklių, kurį eksportuoja į užsienį.

EK šiuo metu vertina įvairias paramos galimybes – nuo sektorinių kvotų ir importo ribojimų (panašiai kaip plieno pramonės atveju) iki agresyvesnių tikslinių tarifų Kinijos gamintojams. Vis dėlto, priešingai nei plieno sektoriuje, chemijos pramonė apima tūkstančius sudėtingų produktų kategorijų, todėl ribojimų įvedimas yra politiškai ir techniškai sudėtingas.

Nuomonės išsiskiria ir pačioje pramonėje. Pavyzdžiui, Vokietijos chemijos milžinė BASF Kinijoje valdo 29 padalinius ir neseniai investavo 9 mlrd. eurų į naują kompleksą Džandziange. Įmonės atstovė Daniela Rechenberger pažymėjo, kad BASF pasisako už laisvą prekybą ir prieštarauja visuotiniams prekybos barjerams, kurie izoliuotų Europą.

Europos savižudybė reguliavimų kilpoje

Nors Briuselio biurokratai krizės priežasčių tradiciškai ieško išorėje ir kaltina Kinijos vykdomą dempingą, patys skaičiai rodo, kad ES pramonė yra žlugdoma iš vidaus.

Europos gamintojai yra priversti mokėti dvigubai brangiau už elektros energiją nei jų konkurentai JAV ar Azijoje, o situaciją galutinai paralyžiuoja pačios ES sukurta apyvartinių taršos leidimų sistema, pramonę apmokestinanti maždaug 75 eurų mokesčiu už kiekvieną išmesto CO2 toną.

Užuot sprendęs esmines problemas – energetinį nekonkurencingumą ir drakonišką reguliavimo naštą – Briuselis renkasi ilgus mėnesius trunkančius tyrimus ir svarstymus įvesti naujus importo muitus.

Tokia politika vietinį verslą stumia į aklavietę, o geriausias to įrodymas – Vokietijos chemijos milžinės BASF sprendimas stabdyti plėtrą Europoje ir investuoti 9 milijardus eurų į naują gamybos kompleksą Kinijoje, kur sąlygos verslui yra tiesiog palankesnės.