infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Vyriausybė aptarė Lietuvos ateitį. Protokole — kapitalas, ištekliai, srautai, rodikliai. Vieno žodžio nebuvo: „žmogus“. Šių žodžių vizijoje nėra. Yra išsilavinimo lygiai, darbo patirtis, sveikatos rodikliai…

Vyriausybės komisija žmogiškųjų išteklių klausimams koordinuoti susitiko aptarti Lietuvos ateities. Posėdžio protokole — duomenys, rodikliai, ataskaitos, migracijos srautai, darbo rinkos struktūra. Vieno žodžio protokole nėra: „žmogus“. Ne kaip skaičiaus — kaip žmogaus.

Kai kalba išduoda mąstymą

Yra dalykų, kurių nereikia aiškinti — užtenka perskaityti. Vyriausybės komisijos pranešime žmogus minimas kaip „žmogiškasis kapitalas”, „išteklius”, „demografinis vienetas”. Aptariama jo „būklė” — kaip mašinos techninė apžiūra. Stebima jo „struktūra” — kaip prekių sandėlyje.

Tai ne atsitiktinė leksika. Tai mąstymo sistema, kurioje žmogus — ne tikslas, o priemonė. Ne tas, dėl kurio egzistuoja valstybė, o tas, kuris egzistuoja dėl valstybės tikslų.

Ir kai ši kalba įsigali komisijų salėse, ji pamažu įsigali ir sprendimuose. Žmogus nustoja būti matomas kaip dvasinė, jautri, prasmės ieškanti būtybė — ir tampa optimizuotinu parametru.

Lietuva 2050: vizija be žmogiško veido

Komisijos posėdyje pristatyta ateities vizija „Lietuva 2050“. Skamba gražiai — ilgalaikis planas, tyrimai, duomenys, stebėsena. Bet kas yra tas žmogus vizijos centre? Kokius sapnus jis sapnuoja? Ko bijo? Kaip myli? Ko ieško gyvenime?

Šių klausimų vizijoje nėra. Yra išsilavinimo lygiai, darbo patirtis, sveikatos rodikliai — trys „žmogiškojo kapitalo“ sudedamosios dalys, kaip nurodo ataskaita. Lyg žmogų būtų galima išmatuoti trimis parametrais ir sudėti į lentelę.

Kas lieka už lentelės ribų — lieka nematoma. O nematoma — nereiškia neegzistuojančia. Tik nereiškia svarbu.

Vaikai kaip demografinis rodiklis

Toje pačioje komisijų logikoje gimė ir neseniai pristatyti pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimai. Tikslas — gimstamumo didinimas. Priemonė — finansuoti procedūras iš mokesčių mokėtojų lėšų, neatsižvelgiant į šeiminę padėtį.

Ir vėl — skaičiai. Per septynerius metus gimė 2 800 vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Apie 400 kasmet. Demografinis įnašas. Rodiklis pagerintas.

Bet tas vaikas — ne rodiklis. Jis turi veidą, kurį dar tik išaugins. Turi širdį, kuri mokysis mylėti. Ir turi poreikį — ne demografinį, o žmogišką: augti šalia abiejų tėvų, turėti namus, o ne tik stogą. Šio poreikio įstatymų projektuose nėra. Kaip ir komisijų ataskaitose.

Migracija: srautai, ne žmonės

Komisijoje taip pat aptarta migracijos politika. Čia kalba ypač išraiškinga: „srautų stebėsena”, „aukštos kvalifikacijos specialistai”, „racionali kontrolė”. Grįžtamoji migracija skatinama — bet kodėl žmonės išvyko, kas juos išvarė, ko jiems trūko ir trūksta — to klausimo komisijoje nėra.

Lietuvis, dirbantis Norvegijoje ar Airijoje, komisijoje matomas kaip prarastas resursas, kurį reikia susigrąžinti. Ne kaip žmogus, kuris kažkada pasirinko išvykti — nes čia nesijautė matomas, girdimas, vertinamas. Ne kaip asmuo, kurio sprendimą reikėtų suprasti, o ne tik valdyti.

Duomenys be sielos

Komisija patvirtino du didelius ilgalaikius tyrimus — LIST ir GŠT. „Viešosios politikos sprendimai privalo būti grindžiami duomenimis, ne nuojautomis“, — skelbiama pranešime.

Sunkiai ginčytinas principas. Tik vienas niuansas: duomenys matuoja tai, ką nusprendžiame matuoti. O kai matuojame tik tai, kas telpa į lenteles — matome tik tai.

Kiek tyrimai matuoja vienatvę? Prasmės stoką? Jausmą, kad tavo gyvenimas šioje šalyje niekam nerūpi, kol moki mokesčius ir nesergi?

Šie rodikliai į ataskaitas nepatenka. Vadinasi — neegzistuoja.

Verdiktas: valstybė be širdies — ar su jos rudimentu?

Nėra pagrindo manyti, kad komisijos nariai — blogi žmonės. Greičiausiai jie — profesionalūs, sąžiningi, dirbantys sunkiai. Problema ne jie. Problema — sistema, kurioje jie dirba. Sistema, kuri išmokė kalbėti apie žmones kaip apie išteklius, nes taip lengviau planuoti, optimizuoti, valdyti.

Bet valstybė, kuri mato tik kapitalą — anksčiau ar vėliau nustoja matyti žmogų. O žmogus, kuris nematomas — anksčiau ar vėliau nustoja tikėti, kad jam verta likti.

Lietuva 2050. Graži vizija. Tik be dvasios. Norėtųsi, kad jos centre stovėtų — žmogus. Ne kapitalas, ir ne resursas.