infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Kur investuoti savo turimus pinigus? – Ar investuoti apskritai? – O gal laikyti namie kojinėje? – Verslininkas, dažniausiai rašantis Facebooke finansiniais klausimais, ir šį kartą liko ištikimas sau. infa.lt cituoja autoriaus mintis, tikėdamasi, kad kam nors gali būti naudinga svetima patirtis ir žinios:

Autoriaus  trumpas paaiškinimas paprastas:

• kai susitinka vienas su pinigais, o kitas su patirtimi – pirmasis išeina su patirtimi, o antrasis su pinigais.

Šis nepasitikėjimas neatsirado vakar.

Ne šiemet ir ne pernai. Jis augo dešimtmečiais. Žmonės Lietuvoje ne kartą elgėsi „teisingai“:

• taupė ir laikė santaupas indėliuose;
• kaupė, ne tik „po čiužiniu“;
• investavo į tai, kas tuo metu atrodė saugu ir buvo rekomenduojama.

Ir labai dažnai liko kalti patys. Po fakto visada paaiškėdavo, kad atsakomybė – tų, kurie „priėmė sprendimus“.

Pirma pamoka – indėliai nėra šventi ir „saugūs”

Sovietmečiu rubliniai indėliai, vaikams kauptos sumos gyvenimo pradžiai – viskas nuvertėjo. Be atsakomybės. Be paaiškinimų. Be pamokų, iš kurių būtų kiekvienas pasimokęs. Vyresni skaitytojai dar gali patys paskaičiuoti ant rankų pirštu, kiek kartų žmonės patyrė nuostolius vien turėdami saugius indėlius?

Antra pamoka – didelės palūkanos dažnai baigiasi tyla ir nusivylimais

90-aisiais bankai kaip EBSV ar Nida viliojo kosminėmis grąžomis. Vieną dieną pinigai tiesiog dingo. Kaltų neliko. Liko tik kaltinimai apie „gyventojų godumą“.

Nors tuo metu tie patys bankininkai vaikščiojo su politikais ar net lankėsi pas popiežių. Nu kaip jais buvo galima nepatikėti? Aš galvoju ar už tą aferą kas nors liko atsakingas? Ar kas nors bent jau buvo pasodintas?

Trečia pamoka – informacija ne visiems vienoda

Per krizes vieni spėdavo išsiimti pinigus, kiti – ne. Kas turėjo prieigą prie informacijos, tas išėjo sausas. Kas neturėjo – gavo patirties.

Čia prisimenu tokio buvusio premjero Šleževičiaus istoriją, kuris prieš pat finansinės įstaigos bankrotą išsiėmė indėlius ir išlipo sausas iš balos.

Prieš pat Snoro bankrotą buvusios Seimo pirmininkės sūnus išsiėmė savo lėšas ir nepatyrė nuostolių.

Būna sutapimų.

Ketvirta pamoka – II pakopa

Buvo žadėtas 6% kaupimas. Atėjo krizė – kaupimas sumažintas iki 1%. Dešimtmečiui.

Valstybė gelbėjosi esamų ir būsimų pensininkų pinigais ir tokiu būdu nusavino būsimas atsakingai kaupusiųjų pensijai pinigus.

Žmonės neprarado noro rūpintis savo ateitimi. Jų rūpestį perėmė valstybė.

O šiandien tie patys žmonės, kurie tada nusavino tas būsimas pensijas, vėl siūlo kaupti II pakopoje. Ciniška? O gyventojai su patirtimi vadinami finansiškai neraštingais, nes nori atsiimti savo pinigus ir nebenori su pirmaisiais turėti anei jokių reikalų.

Tai labai patogus pasakojimas apie neraštingus gyventojus. Ciniškai patogus.

Penkta pamoka – ramino iki paskutinės dienos

Snoro atveju dieną prieš bankrotą viešai buvo išplatintas vienos priežiūros institucijos pranešimas spaudai raminant indėlininkus, jog „bankas saugus“. Kitą dieną – bankas uždarytas.

Kas turėjo daugiau nei 100 tūkst. eurų, akcijų ar obligacijų – patyrė nuostolių.

Su Ūkio banku – panaši istorija.

Abiejuose bankuose dingo po maždaug pusę bankų turto. Man iki šiol įdomu, kaip priežiūros institucijos tai praleido? Kaip galima taip iššvaistyti pusę turto? Kodėl niekas neliko atsakingas? Galiausiai už viską sumokėjo mokesčių mokėtojai. Kas kitas .

Ir kas svarbiausia kaltė perkelta klientams:

• „Tai kam laikėt?“
• „Tai kam investavot?“
• „Patys kalti. Negi nežinojot, kad rusiškas bankas“

Šešta pamoka. Fondai nebankrutuoja

Papasakokit šitą pasaką tiems klientams, kurie investavo Rusijoje per lietuviškus fondus. Kur ten padarytos investicijos tiesiog buvo nurašytos į nulį. Teoriškai vilties atgauti tas lėšas yra, o praktiškai tik vilties ir yra.

Arba lošėjas pralošė 30 mln. eurų kazino. Kaip dabar suprasti, kas patyrė nuostolius? Kas juos kompensavo? Man tai įdomu. Na jeigu kas nors nori užsitarnauti bent jau mano pasitikėjimą, tai galėtų kažkaip paaiškinti situaciją.

Septinta pamoka. „Pinigai Jūsų, bet bankomatas – ne Jūsų“

Didžioji iliuzija – kad pinigai einamojoje sąskaitoje yra „Jūsų“. Iš tikrųjų jie nėra seife – jie yra banko naudojamas indėlis.

Snoro istorija tai aiškiai parodė:

• kai bankas sustoja, sustoja ir bankomatai. Ir staiga paaiškėja, kad pinigai lyg ir Jūsų, bet prieigos prie jų – nėra.

Pamoka paprasta ir nemaloni:

• finansų sistemoje nuosavybė ir prieiga prie nuosavybės – ne tas pats.

Todėl šiandien matome kartų skirtumą.

Jaunesni nei 30 metų per savo trumpą gyvenimą matė augančius grafikus ir „vidutinę 8–10% grąžą“.

Vyresni nei 35 – jau turi patirties. Matė ir akcijų kritimus ir kilimus. Ir bankų bankrotus. Ir tai, kaip valstybė nusavina jų santaupas ar būsimas pensijas. Ir todėl turi abejonių. Ir mažiau pasitikėjimo.

Esu tikras, kad atsiima II pakopos lėšas būtent vyresni gyventojai, nes jų patirtis tokia.

Vyresniųjų pasirinkimas:

• 3% indėlis,
• 4–5% II pakopa su rizika,
• arba nieko nedaryti ir miegoti ramiau, kai pinigus graužia tik infliacija.

Toks pasirinkimas nėra kvailas. Tai sąmoningas sprendimas, paremtas patirtimi.

Deja, bet šiuo metu nėra galimybės jau pasikalbėti apie tuos žmones, kurie turi patirtį, kas vyksta karo metu. Kaip karo reikmėms paimamas turtas. Tuo metu greičiausiai būdavo paimami arkliai ar maistas. Šiandien tai gali būti laikinai paimama kiti dalykai. Turėtume mokytis iš istorijos pamokų.

Ir pabaigai paprastas ore sklandantis klausimas:

• jei vieną kartą buvo galima „laikinai“ nusavinti II pakopos lėšas,
• kas garantuoja, kad to nebus dar kartą?

Nepasitikėjimas finansų sistema nėra problema.

Tai racionali reakcija į tai, ką žmonės jau yra patyrę per savo trumpesnį ar ilgesnį gyvenimą.

Autorius redakcijai žinomas