infa.lt

Lietuva – gelbėtojų žemė. Niekas nebelaukia Kristaus ar Godo – nenutrūkstama virtine ateina gelbėtojai ir vėl išnyksta. Pirmieji gelbėtojai buvo konservatoriai, kurie galvojo atėję visiems laikams. Mat išgelbėjo nuo komunistų, nors daugelis jų pačių buvo komunistai, ir iš tikro tai mes patys išsigelbėjom.Komunistai gelbėtojus pravardžiuodavo populistais, neišmanėliais, nepatyrusiais. Ką ten tie pianistai ir buldozerininkai išmano apie valstybę? Komunistus nuvertę ir tapę valdžia, gelbėtojai kaip mat užsidarė jų kabinetuose, atsitvėrė nuo žmonių ir patys visus ėmė vadinti populistais, neišmanėliais ir gelbėtojais. Pamenat reklamą – geriau patyręs? Ir gelbėjimas ėjosi kaip iš pypkės.

Pirmai pradžiai išgelbėjo Lietuvą nuo metalo laužo krūvos, kaip ją pavadino Vytautas Landsbergis – „Mažeikių naftos“. Didžiausios šalies įmonės ir mokesčių mokėtojos, vienos stambiausių naftos perdirbimo gamyklų Europoje. Kad tik ta surūdijusi gamykla neatitektų prakeiktiems rusams! Išgelbėjimui atidavė ją be konkurso, nors tada net viešųjų tualetų privatizavimui buvo konkursai.

Slapta sutartimi padovanojo už dyką su priemoka ofšorinei kompanijai su įstatiniu kapitalu, lygiu 5 metų senumo opeliuko kainai. Tie, savaime aišku, per kelis metus gamyklą sausai išmelžė ir prakeiktiems rusams pelningai perpardavė, ką ir reikėjo įrodyti. Jei Vladimirui Putinui nebūtų panižę pasodinti valdžios užsimaniusį Michailą Chodorkovskį, ir šiandien Mažeikių kabinetuose rusai šnapsą gurkšnotų. 2016 metais tas „metalo laužas“ davė 238 mln. USD pelno.

Aplamai Rusija konservatoriams – aukso gysla, jie be prakeiktų rusų – partija be ateities. Surengė referendumą dėl okupacijos žalos atlyginimo ir dešimtmečius nei pirštelio nuostoliams atgauti nepakrutina. Kai tik konservatoriai opozicijoj, tuoj pakyla baisus rėkimas, kodėl bloga kitų valdžia nesikreipia į Rusiją dėl okupacijos žalos. O kai tik patys ateina valdžion – nuščiūva ir tyli kaip pelytės po šluota.

Naujausias konservatoriškas verslo planas balsuotojams mulkinti – išgelbėti Lietuvą nuo Astravo AE. Ją projektavo ir pradėjo statyti konservatoriams esant valdžioje. Gelbėtojai ilgai vaidino ir visiems norėjo įteigti, kad tai Aleksandro Lukašenkos blefas ir niekas atominės nestatys. Tokia buvo jų nieko neveikimo ir politinio bailumo maskuotė. Andrius Kubilius su svita net dviračiais buvo numynęs žvalgybon į Baltarusiją. Grįžęs pranašo balsu pareiškė, kad Astravo AE statybų nepastebėjo. Kam įdomu, tas nesąmones ir tyras A. Kubiliaus akis galit nesunkiai susirasti Google.

Jokios Astravo atominės nebūtų buvę, jei nebūtų buvusi uždaryta Ignalinos AE, kuri atitiko visus griežčiausius TATENA saugumo reikalavimus. Uždaryti ją buvo politinis sprendimas, priimtas Gedimino Vagnoriaus ir Rolando Pakso konservatorių vyriausybių laikais. Kaip vėliau prasitarė G. Vagnorius – visiškai nebūtinas, mes patys pasidavėm. Galinga elektros jungtis su Lenkija, per kurią galėjome uždirbti milijardus eksportuodami pigią Ignalinos AE elektrą į Vakarus, galėjo būti pastatyta ir veikti jau 2002 metais. Jos atsisakyta konservatorių valdymo laikais, pasirašytos su lenkais statybos sutartys dingo. Ir buvom išgelbėti, pirkdami rusišką ir baltarusišką elektrą.

Nekarkit visų šunų ant V. Putino. Jis ruošiasi blogiausiam Rusijai variantui, kai Lietuva iš jų energetikos sistemos išeis. Pasiūlė Europos Sąjungai kurti bendrą sistemą – nepavyko. Uždarius Ignalinos AE ir mums nestatant naujos, atsiveria didelė pajėgumų skylė Rusijos Šiaurės Vakarų sistemoje, o nepaskandinamas lėktuvnešis Karaliaučius aplamai lieka energetinė sala. Ką kiekvienas iš mūsų būtų jo vietoje daręs – pradėjęs karą?

Jei pavyks įgyvendinti iki 2025-ųjų sinchronizavimo su Europos tinklais, gal tikrai atsijungsime nuo Rusijos kontroliuojamos BRELL sistemos. Nors ir tai dar klausimas, ar Europos Sąjunga duos eilinį milijardą – ir iki to nesubyrės. Seniai planavome ir palaipsniui įgyvendiname, tariamės su Europos Komisija. Todėl Rusija ir nutarė statyti savas Astravo ir Baltijos AE, plėsti dujų saugyklas ir statyti SGD terminalą Karaliaučiuje. Kito varianto jie neturėjo ir neturi. Taip, vieta Astravo AE parinkta specialiai, čia tokia V. Putino „bausmė Lietuvai“.

Tik klausimėlis, ką veikė ponai konservatoriai visus tuos beveik dešimt metų? Kur buvo Prezidentūra ir kiti didieji kovotojai už idėją? Dabar vieni sako – Astravo AE yra mūsų politikų pralaimėjimas, kiti – nusikaltimas. Koks pralaimėjimas, jei jokios kovos net pabandymo nebuvo? Koks nusikaltimas, jei jokios naudos negauta – būtų buvę, tai konkurentai prie šėryklos būtų sprogę beklykdami iš pavydo.
Algimantas Rusteika

Buvo tiesiog tyla. Paprastas abejingumas, nusispjovimas, nepastebėjimas šalies problemos ištisą dešimtmetį. Nes draskėsi dėl svarbesnių reikalų, pinigų, interesų ir intrigėlių prie sosto. Juokingiausia stebėti, kaip dabar visi gelbėtojai, kurie tylėjo užpakalius užraukę, klykia tartum pjaunami. Kuo tyliau tylėjo, tuo garsiau. Apgailėtinai atrodė ir santūrusis Žygimantas Pavilionis su antiatominiais marškinėliais gatvėse, ir iš pykčio įraudęs, rėkiantis V. Landsbergis pas Edmungą Jakilaitį ar signatarų balkonėlyje.

Net Prezidentė, susirūpinusiu veidu pakalbėjusi į kameras apie Rusijos geopolitinę provokaciją, pas seną draugę Angelą Merkel pasiuntė Saulių Skvernelį. Patiems, matyt, nei šis, nei tas reikalauti to, kas nebeįmanoma ir dėl ko mūsų niekas nebepalaiko – nei lenkai, nei latviai, kurie rusišką elektrą pirks. Nes gali paklausti lygiai taip pat – o kur, ponai ir ponia, visus tuos metus buvot? Tokį atsakymą ir parvežė iš A. Merkel, o tai reiškia ir iš Europos Komisijos – dėl Astravo saugumo reikalavimų parems, dėl uždarymo – ne.

Apie Europos Parlamento rezoliuciją kalbėti neverta – jie tokių „susirūpinimų“ pareiškia po keliolika kas mėnesį, niekas pasaulyje į juos dėmesio nekreipia ir vargu ar aplamai skaito. Bjauru stebėti ir apie tai galvoti, nes nieko jau niekas nebepadarys. Gyvensim su Astravo kaminais, matomais nuo Gedimino kalno. Turės ką gidai turistams rodyti ir piktais veidais pasakoti, jei tik kalnas nenugrius. Astravo AE – paminklas mūsų politinio establišmento abejingumui valstybei, jos žmonių interesams ir mūsų ateičiai. Reikėtų su tokiu tekstu prikalti prie jos kaminų memorialinę lentą – Batka tikrai neprieštarautų.

Po prakištų rinkimų, kai jau buvo premjero ir ministrų krėslai išsimatuoti, gelbėtojai sukruto reformuotis. Bet ir tas buvo daroma įprastai, konservatoriškai. Normali partija kalba apie šalies ateitį ir planus, visuomenei siūlomą naują valstybės viziją, karštai diskutuoja dėl programinių dalykų. Konservatoriams svarbiausias klausimas buvo kaip ir visada – kas bus fiureris.

Vytautas Landsbergis buvo teisus dėl to, kad buvo puolamas Gabrielius Landsbergis, bet neteisus dėl vertinimo. Nieko gilaus Patriarcho pamokymuose partijai nebuvo, tik nebesusigaudymas situacijoje ir trivialus asmeninis interesas, dangstomas autoritetu ir įmantriomis frazėmis. Pasirodo, jau ir TS-LKD viduje tupi rusai ir atakuoja šventąją šeimą. Tai jau politinė paranoja. Toks giminiškas užtarimėlis žmones prajuokino ir patiko tik etatinių fanatikų grupelei, kuriems ir taip viskas visada patinka. Tačiau ne jie dabar lemia situaciją, tai nueinantys žmonės ir visuomenėje, ir politikoje.

Buvo ne konservatorių noras atsinaujinti ir ne priešų kėslai paversti partiją mišraine, kaip tą pavadino V. Landsbergis, o bandymas apsivalyti nuo beviltiškų senolių ir tapti tikra partija. Išsivaduoti nuo naujojo neklystančio vado, kuris vienas dėl visko spręstų, dusintų laisvas diskusijas ir kolektyvinę mintį. Taip, kandidatai buvo ne Nobelio laureatai – tokie, kokius partija pajėgė išsikelti.

Gaila, bet TS-LKD nesugebėjo išsukti iš praminto gimininės dinastijos takelio į savo pakasynas. Kandidatų kalbos apie vertybes buvo tik nereikšminga kovos dėl postų imitacija, kurios niekas nei partijoje, nei visuomenėje nepastebėjo ir rimtai nevertino. Konservatoriai pasirinko partijos gelbėtoją ir tuo išgelbėjo Lietuvą nuo konservatorių. Dvipartinės sistemos sapnas, kurioje jie būtų amžini herojai, baigėsi. Laikas persikvalifikuoti iš koalicijų formuotojų į partnerius, kuriuos prie Viešpaties stalo kartais pakviečia, kartais ne.

Šitiek rinkimų vis nauji ir nauji gelbėtojai ateidavo ir seniesiems gelbėtojams pralaimėdavo, palikdami protesto balsuotojus laukti kitų gelbėtojų. Dabar istorinis momentas – gelbėtojų epocha baigiasi. Nes išgelbėjimo ilgesį dabartiniai žalieji žmogeliukai per kadenciją neabejotinai numarins. Sujauks absoliučiai visą valstybės gyvenimą daugeliui metų. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, gal Lietuva pasveiks nuo gelbėtojų.

O jei ne – reikia ne mažinti, o padidinti deputatų skaičių iki tūkstančio šimto keturiasdešimt vieno. Išrinkti iki gyvos galvos, duoti rentas, picų, alaus, ilgalaikių pasimatymų ir daugiau neberinkti. Užrakinti Seime, atjungti internetą ir TV, aptverti blokais, kaip per sausio 13-tą, ir spygliuota viela paleisti aukštą įtampą. Tik dabar saugoti iš išorės, kad nepabėgtų. Tegul ten sau tupi, sako kalbas, balsuoja ir netrukdo normaliems žmonėms gyventi.

algimantasrusteika.wordpress.com