infa.lt

Kiekvieną dieną – naujas „atskleidimas“ žiniasklaidai iš „šaltinių“, kurie kažką pranešė anonimiškai. Ir prasideda informacinio „auksinio smėlio“ plovimas, peraugantis į isteriją. Taip ir gyvename nuo isterijos iki isterijos, pamiršę faktus apie antrą seniausią profesiją, konkuruojančią su pirmaja dėl pirmavimo, rašo Jelena Prigova tinklapyje „Kontinent“.

Prisiminiau laikus, kai žurnalistas buvo žmogus su užrašų knygute, kuris bėgiojo paskui faktus, o ne paskui dotacijas iš fondų su iškalbingais pavadinimais, pavyzdžiui, „Atvira visuomenė“?

Kai „objektyvumas“ nebuvo laikomas keiksmažodžiu, o „šaltinių tikrinimas“ nesusivedė į „o gal anoniminis pranešimas „X“ su katės avatara patvirtins mano naratyvą“? Deja, šie mieli artefaktai liko kažkur tarp juodai baltų juostų ir Walterio Cronkite’o sąžiningumo.

Ir štai, 2025 m. lapkritį, FCC (Federalinės ryšių komisijos) pirmininkas Brendan Carr imasi to, kas padorioje visuomenėje turėjo įvykti dar prieš dešimt metų: jis mandagiai, bet tvirtai prašo BBC, NPR ir PBS paaiškinti, kaip atsitiko, kad prezidento Trampo sausio 6 d. kalba buvo suredaguota taip, tarsi ją montavo stažuotojas, kuris asmeniškai nekenčia Trampo ir kartu Amerikos.

Ne tiesiog „sutrumpino dėl laiko“, bet iškirpo gabalus taip, kad prasmė buvo apversta aukštyn kojomis. Klasikinis žanras „kaip per penkias minutes „Adobe Premiere“ programoje paversti taikią protesto akciją raginimu smurtauti“.

Koks ryšys, paklausite jūs, yra tarp „sąžiningiausių“ NPR ir PBS, gyvenančių iš federalinių lėšų?

Federalinės ryšių komisijos (FCC) pirmininkas įtraukė PBS ir NPR į tyrimą, nes šie du kanalai transliuoja BBC programas Jungtinėse Valstijose.

Rezultatas nuspėjamas: BBC generalinis direktorius Timas Davie ir „BBC News“ naujienų vadovė Deborah Terness draugiškai atsistatydina (arba juos „atleidžia“).

Ofcom, britų ryšių paslaugų reguliavimo institucija, pabunda ir imasi griežtų priemonių. Donaldas Trampas tiesiog pateikia milijonų dolerių ieškinį dėl šmeižto. O Brendanas Karas tuo tarpu klausia BBC amerikiečių partnerių: „Vaikinai, ar jūs taip pat tai transliavote? Nes pas mus, žinote, yra tokia taisyklė – nemeluoti eteryje. Pasirodo, tai iki šiol yra neteisėta“.

Ir čia prasideda juokingiausia dalis.

Jei BBC, šventovė, britų visuomeninio transliavimo, „demokratijos ramstis“, buvo pagauta už rankos meluojant, tai ką tada sakyti apie kitus?

Kur yra FCC laiškai CBS, kuri taip sumontavo interviu. Kur yra užklausos CNN, kuri per pastaruosius metus išleido tiek „ekskliuzyvų“, kad net jų pačių faktų tikrintojai pavargo raudonuoti?

Kur, pagaliau, yra laiškas „The New York Times“ su prašymu paaiškinti, kodėl jų „anoniminiai šaltiniai žvalgyboje“ taip dažnai pasirodo esą tiesiog dar vieno stažuotojo išgalvotas dalykas?

Ach taip, pamiršau. Tai ne „naujienų iškraipymas“. Tai „naujoji žurnalistika“. Tai „kontekstas“. Tai „kova su dezinformacija“ (kai patys ją kuriate, tai, matyt, laikoma ironija). Tai „mes nemeluojame, mes tiesiog pateikiame informaciją tinkamu kampu“. Kampas, beje, visada yra 45 laipsnių į kairę. Sutapimas? Nemanu.

Kadaise žurnalistika buvo ketvirtoji valdžia. Dabar ji yra penktasis elementas. Tiksliau, penktoji kolona, kuri jau seniai nesivaržo. Būti šališku dar ne didžiausia bėda. Visi mes esame žmonės, visi turime savo „blakių“ galvoje.

Bet kai šališkumas perauga į atvirą fabrikavimą, kai ne tik renkatės faktus pagal tezę, bet ir pilnai juos išgalvojate – tai jau ne žurnalistika. Tai akredituota propaganda.

Ir liūdniausia, kad visuomenė tai priėmė. Mes pripratome. Mes jau nebesistebime, kai „labiausiai gerbiama leidykla“ išleidžia medžiagą, kuri po savaitės tyliai pašalinama iš svetainės su prierašu „atnaujinta“.

Mes jau nebereikalaujame atsistatydinimo. Mes tiesiog gūžtame pečiais: „Na taip, visi meluoja“. Ir šiuo metu žurnalistika miršta galutinai ne dėl politikų, ne dėl cenzūros, o dėl auditorijos abejingumo, kurią ji pati išmokė niekuo netikėti.

Taigi, ačiū, BBC. Ačiū, kad net ir savo nuosmukio metu išliekate ištikimi tradicijoms: jei jau meluoti, tai meluoti dideliu mastu, karališkai ir prisidengiant „visuomenės gerove”. Kiti, matyt, gali tęsti ta pačia dvasia. Kol kas nors dar nesumanys išsiųsti laiško. Nors tai jau kažkaip mažai tikėtina.

Žurnalistikos standartai? Jie nesugriuvo. Jie buvo kruopščiai išardyti į detales, parduoti už dotacijas ir pakeisti gražiais žodžiais apie „atsakomybę prieš demokratiją“. Demokratija, beje, išgyveno ir ne tokius dalykus. O žurnalistika – vargu.

O taip, „demokratija miršta tamsoje“, teigia „The Washington Post“, kuris pats palaidojo demokratiją po profesiniais griuvėsiais… O tamsa – tai šviesos nebuvimas, tiesos nebuvimas.