infa.lt

freegreatpicture.com nuotrauka

Vokietijos federalinė audito tarnyba (Bundesrechnungshof) atmetė vyriausybės vandenilio strategiją. Nei pasiūlos, nei paklausos rezultatai toli gražu neatitinka ambicingų politinių tikslų. Vokietija susiduria su dar viena subsidijų griūtimi, rašo Tomas Kolbe, remdamasis Vokietijos Audito komiteto išvadomis.

Berlynas yra pagirių būsenoje. Besitęsianti sekonomikos nuosmukis negailestingai atskleidžia vadinamosios žaliosios transformacijos iliuzijas.

Po elektromobilių baterijų gamybos žlugimo – prisiminkite subsidijų žlugimą, pavyzdžiui, „Northvolt“ atveju – pramonės pasitraukimą iš „žaliosiojo plieno“ gamybos ir energetikos perėjimo nesėkmę dėl vėjo ir saulės energijos, kurios tapo begalinėmis subsidijų duobėmis, dabar smarkiai kritikuojamas kitas didelis projektas: vandenilio strategija.

Audito biuras išeina iš šešėlio

Naujausiame pranešime Federalinis audito biuras išnagrinėjo Vokietijos vandenilio ekonomiką – tai politinis menas aukščiausiu lygiu. Nuo 2020 m. šis sektorius buvo užtvindytas subsidijomis.

Vien 2024 ir 2025 m. buvo skirta daugiau nei 7 mlrd. eurų finansavimo. Tai gausus tepalas varikliui, kuris nuo pat pirmos dienos šaudo irspjaudosi, ir vis dar atsisako užsivesti.

Privatūs investuotojai, viliojami garantijomis ir valstybės remiamomis kainomis, kasmet prideda daugiau nei 3 mlrd. eurų. Ir koks rezultatas po penkerių metų nuolatinio finansavimo?

Žlugdantis. Dabartinė žaliojo vandenilio gamyba siekia vos 0,16 gigavato. Dar 0,2 gigavato yra statoma.

Kitaip tariant: praktiškai neegzistuojanti rinka jau dabar kasmet sunaudoja apie 8 mlrd. eurų – viešųjų ir privačių – tarsi juodoji skylė.

Kaip visada būna, kai valstybė bando centralizuotai valdyti sudėtingus ekonomikos sektorius: vandenilis Vokietijoje tampa subsidijų kapinėmis, o sąskaitą turės apmokėti mokesčių mokėtojai. Audito rūmai tai aptakiai vadina „finansine rizika mokesčių mokėtojams“, tačiau tai reiškia būtent tai.

Centrinis planavimas vėl žlugo

Taip, netgi Audito rūmai, būdami valstybės aparato dalis, laikosi ideologinio Briuselio plano. Tačiau verdiktas yra stebėtinai aiškus. Auditoriai kelia du pagrindinius klausimus:

Ar Vokietija, taikydama šią strategiją, vis dar gali pasiekti savo dabar konstituciškai įtvirtintą tikslą – klimato neutralumą iki 2045 m.?

Ar visa tai yra ekonomiškai perspektyvu?

Vienas iš pagrindinių kritikos punktų: Energetikos ministerija atsisakė reikalavimo, kad naujos dujomis kūrenamos elektrinės būtų pritaikytos vandeniliui. Be to, trūksta svarbaus paklausos stimulo.

Tuo pačiu metu planuojamas vandenilio pagrindinis tinklas apibūdinamas kaip pernelyg ambicingas. Pasiūla ir paklausa visiškai nesutampa.

Vertimas: nėra reikšmingos laisvosios rinkos paklausos pernelyg brangiam ekologiškam produktui.

Kas galėjo tai numanyti? Centrinis planavimas vėl žlugo ir sudegė.

Apibendrinant, Audito rūmai mato nuolatinio valstybės finansavimo pavojų – su toli siekiančiais rizikos veiksniais Vokietijos pramonei ir, kaip visada, su neįkainojamomis išlaidomis mokesčių mokėtojams.

Paprastai tariant: mes esame liudininkai dar vienos nišos žaliojo kapitalizmui gimimui. Per brangus ekologiškas produktas yra dirbtinai skatinamas gamybai, nors realios rinkos nėra. Verslas pasitraukia, palikdamas žiaurų viešą verdiktą Vokietijos energetikos politikai: tiesiog „F“.

Įspūdingas papeikimas

Šios kritikos sprogstamasis pobūdis glūdi jos šaltinyje: Federalinė audito tarnyba – institucija, kuri paprastai yra atlaidi politiniam netikusiam valdymui. Tai, kad jos analizė yra tokia aštri, rodo politikos nesėkmės mastą, mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą ir pernelyg didelę skolą, prisiimtą siekiant politinių (ne ekonominių) tikslų.

O didėjant valstybės skolai, Audito rūmams teks dar daugiau darbo. Vien šiais metais naujos grynosios paskolos, įskaitant vadinamąsias „specialiąsias lėšas“, kurios yra tiesiog pervadintos skolomis, sudaro apie 4,7% BVP, kuris toliau mažėja.

Jei vyriausybė išsilaikys, ekonomika išliks silpna, o kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) liks savo poste, Vokietijos bendra valstybės skola iki kadencijos pabaigos galėtų siekti apie 80% BVP.

Galimybės tolesniems žaliųjų subsidijų eksperimentams sparčiai mažėja.

Nėra pramonės, nėra gamybos masto

Subsidijų trūkumas nėra vienintelė problema. Svarbus vandenilio plėtros stabdys yra Vokietijos pramonės žlugimas, kurį sukėlė tos pačios žaliosios transformacijos politika. Briuselis ir Berlynas neatsižvelgė į investicijų nutekėjimą dėl sparčiai augančių energijos sąnaudų.

Vandenilio gamybos masto didinimas reikalauja pramonės paklausos, bet ta paklausa nyksta.

Politika klupinėja nuo subsidijos prie subsidijos, vedama desperatiško noro išlaikyti ankstesnius žaliuosius projektus, kurie veda į pražūtį. Tai baisus reginys – kiekvienam mokesčių mokėtojui, priverstam tai finansuoti.

Verslas jau paskelbė savo verdiktą. Po to, kai „ArcelorMittal“ atsisakė 1,3 mlrd. eurų subsidijos vandeniliu pagrįsto ekologiško plieno gamybai, kiti pasekė jo pavyzdžiu: „HH2E“ Thierbacho mieste, „Forsight Group“, „RWE“ – pasitraukė iš vieno didžiausių vandenilio projektų šalyje.

Niekas nenori liesti šios subsidijos lavono, nesvarbu, kiek naujų paskolų Klingbeil ir jo draugai jam skirtų.

Apie autorių: Tomas Kolbe, gimęs 1978 m. Neuse, Vokietijoje, yra ekonomistas. Jis daugiau nei 25 metus dirba žurnalistu ir žiniasklaidos prodiuseriu įvairių pramonės šakų ir verslo asociacijų klientams. Kaip publicistas, jis daugiausia dėmesio skiria ekonominiams procesams ir stebi geopolitinius įvykius iš kapitalo rinkų perspektyvos.