infa.lt

Europos Sąjungą finansuoja jos valstybės narės. Bent jau taip numatyta steigimo sutartyse. Tačiau praktikoje ES valdininkai jau seniai eina kitais keliais, rašo vokiečių ekonomistas Thomas Kolbe.

Europos finansinės architektūros pagrindas – aiškus atsakomybės ir įsipareigojimų atskyrimas: Europos Sąjungos veikimo sutarties (ESVS) 125 straipsnis, vadinamasis „gelbėjimo draudimo straipsnis“.

Jame aiškiai nurodyta, kad nei Sąjunga, nei atskiros valstybės narės negali prisiimti kitų valstybių skolų. Šios nuostatos tikslas – užkirsti kelią „nemokšos“ efektui (moralinei rizikai) kitų valstybių narių sąskaita: kiekviena valstybė yra atsakinga už savo įsipareigojimus.

Vis dėlto ši sąlyga neatmeta politinės paramos, jei tai nereiškia kitų valstybių esamų skolų prisiėmimo. Žymus šios praktikos pavyzdys buvo Graikijos gelbėjimo programos per valstybės skolos krizę prieš pusantro dešimtmečio.

ES sutarties 310 straipsnis toliau reglamentuoja ES biudžetą: pajamos ir išlaidos turi būti subalansuotos kiekvienais metais, o biudžetas gali būti finansuojamas tik iš nuosavų išteklių, pvz., valstybių narių įnašų, muitų ar patvirtintų pajamų. ES Komisijai draudžiama imti nepriklausomas paskolas, viršijančias patvirtintą sistemą.

Kartu šios taisyklės sudaro ES finansinės politikos teisinį pagrindą: jokios automatinės atsakomybės, jokios autonomiškos ES skolos ir tik pilnai padengtos išlaidos.

Šis modelis buvo sąmoningai pasirinktas siekiant užkirsti kelią viršvalstybinės institucijos atsiradimui Briuselyje ir apginti valstybių narių nacionalinę veiklos sritį nuo besiplečiančios Briuselio biurokratijos.

Teorija ir praktika

Tai yra teorija. Praktikoje ES nuolat didino savo, kaip skolininko, vaidmenį obligacijų rinkoje. Tai prasidėjo 1976 m., kai buvo išleista pirmoji Europos bendrijos obligacija (European Community Bond), skirta paremti Italiją ir Airiją naftos krizės metu.

1980-aisiais ir 1990-aisiais buvo išleistos dar kelios obligacijos Prancūzijai, Graikijai ir Portugalijai – visada siekiant parodyti kolektyvinį solidarumą ir sušvelninti fiskalines įtampas.

2008–2010 m. finansų krizė tapo lemiamu posūkiu: įsteigus Europos finansinio stabilizavimo mechanizmą (EFSM) ir 2012 m. – Europos stabilumo mechanizmą (ESM), ES pradėjo sąmoningai remti pernelyg įsiskolinusias valstybes nares išleidžiant obligacijas.

2010 m. Europos Centrinis Bankas (ECB) paskelbė, kad atviroje rinkoje pirks euro valstybių obligacijas, siekdamas užkirsti kelią pinigų sąjungos žlugimui – visada glaudžiai bendradarbiaudamas su ES institucijomis.

COVID metai 2020 m. atnešė naują dimensiją: pirmą kartą ES išleido socialines obligacijas pagal „SURE“ fondą. Tuo pačiu metu buvo pradėta programa „Next Generation EU“, pagal kurią skirta apie 800 mlrd. eurų pagalbos nuo krizės.

Nuo 2025 m. Sąjunga vis labiau remiasi vadinamosiomis „tvariomis obligacijomis“ (žaliosiomis obligacijomis) ir planuoja išleisti trumpalaikois iždo vekselius, siekdama pagerinti likvidumo valdymą.

ES ir ECB dabar veikia kartu, integruodami vis naujas finansavimo priemones į kapitalo rinkas. Signalas rinkai yra aiškus: esame pasirengę patenkinti augančią euro obligacijų paklausą.

O kaip užstatas yra ne tik Europos mokesčių mokėtojai, bet ir ECB praktiškai neribotas likvidumas. Kas gi galėtų nutikti blogo?

Rinkos paklausa

2025 m. antrąjį pusmetį Europos Komisija planuoja išleisti iki 70 mlrd. eurų vertės ES obligacijų per šešis aukcionus, kurių terminai svyruoja nuo trejų iki trisdešimties metų. Jau 2025 m. kovą Komisija pasiekė didžiausią obligacijų emisijos padidėjimą pasaulyje, kurio bendra vertė siekė 30,62 mlrd. dolerių; vien trys emisijos sudarė 13,7 mlrd. eurų.

Paklausa yra didelė dėl dvigubo valstybių narių ir ECB palaikymo: 2024 m. spalį išleistos septynerių metų obligacijos buvo perpirktos 17 kartų. Ypatingas dėmesys skiriamas žaliosioms obligacijoms: pagal programą „NextGenerationEU“ planuojama išleisti iki 250 mlrd. eurų, iš kurių 48,91 mlrd. eurų jau išleista.

Šių obligacijų palūkanos šiuo metu yra apie 40 bazinių punktų didesnės už Vokietijos obligacijų palūkanas, todėl jos yra patrauklios investuotojams.

Quo Vadis ES?

Europos Sąjunga neabejotinai juda link savarankiškos valstybės formos. Jos griežtos ideologinės direktyvos ir Komisijos atstovų apodiktinis tonas valstybių narių atžvilgiu neseniai pasiekė kulminaciją, kai Komisija vienašališkai derėjosi dėl ES ir JAV prekybos muitų susitarimo.

Nepriklausomai nuo susitarimo rezultato, tai siunčia aiškų signalą: sprendimų priėmimo galia ir politinė kompetencija akivaizdžiai persikelia iš nacionalinių sostinių į Briuselį, kur vis daugiau sprendimų priima centralizuota biurokratija.

Grįžimas prie nacionalinės autonomijos ir Komisijos, apsiribojančios pagrindinėmis funkcijomis, atrodo neįmanomas. Tai atsispindi Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen ES biudžeto projekte 2028–2034 m., kuris numatomas apie 2 trilijonus eurų – tai 40% daugiau nei ankstesniu laikotarpiu.

Briuselio fiskalinė megalomaniška ambicija turi vienintelį tikslą: sudaryti sąlygas ES savarankiškai finansuoti savo veiklą, pasinaudojant valstybių narių fiskaliniais apribojimais.

650 mlrd. eurų skola, kurią formaliai turi padengti valstybės narės, kabo kaip Damoklo kardas virš vykstančių derybų – tai nuolatinis spaudimas, leidžiantis Komisijai veiksmingai įgyvendinti savo finansavimo planus obligacijų rinkoje.

Išskyrus Vengriją ir Čekiją, vyrauja bendras sutarimas, kad Briuselio finansavimas vis labiau bus gaunamas iš obligacijų rinkos – nė vienas nacionalinis biudžetas negalėtų padengti papildomų mokesčių. Todėl Komisijos planai yra tyliai patvirtinami.

ECB kaip paskutinės instancijos skolintojas

Viskas rodo, kad bendro finansavimo modelis daro ES vis labiau nepriklausomą nuo nacionalinių biudžetų. Instituciniai apribojimai, tokie kaip atskirų valstybių narių nuomonė, yra veiksmingai apeinami, kaip ir Komisijos pirminis draudimas skolintis.

Žingsnis po žingsnio Sąjunga iš taisyklių ribojamos konfederacijos virsta centralizuotai valdomu finansiniu veikėju, vis labiau sprendžiančiu dėl savo išteklių ir prioritetų.

Jei skola kada nors taptų nekontroliuojama, kaip tai tapo įprasta ES, Europos centrinis bankas būtų pasirengęs tapti paskutinės instancijos skolintoju. Tai veiks tol, kol kapitalo rinkos išlaikys pasitikėjimą ES kreditingumu, ypač Vokietijos mokumo gebėjimais.

Jei rinkos pasitikėjimas žlugtų, ECB būtų priverstas įsikišti taip, kad 2010 m. skolos krizė atrodytų niekiu. Tuomet euras taptų istorija. ES žemgia ant plono ledo.

Apie autorių: Thomas Kolbe, vokiečių ekonomistas, daugiau nei 25 metus dirbo žurnalistu ir žiniasklaidos prodiuseriu įvairių pramonės šakų ir verslo asociacijų klientams. Kaip publicistas, jis daugiausia dėmesio skiria ekonominiams procesams ir stebi geopolitinius įvykius iš kapitalo rinkų perspektyvos. Jo publikacijos atspindi filosofiją, kuri sutelkia dėmesį į individą ir jo teisę į savarankiškumą.