infa.lt

Šitą įrašą parašyti paskatino diskusija su draugu, kuris pasakojo apie savo pokalbį su medike, dirbusia „plandemijos“ metu. (Apie tai žemiau)

Dauguma žmonių renkasi lengviausią kelią savo gyvenime – nepaisant savo visų baigtų mokslų ir tėvų diegtų vertybių.

Ir toli gražu ne visada tas lengviausias kelias būna teisingas net teisės požiūriu, nekalbant apie moralinius kriterijus. Tai mes matome visur – politikoje, medicinoje, teisėje, moksle ir net valstybių politiniame kurse.

Nors įstatymuose kai kurie dalykai apibrėžti kaip neteisėti, tačiau juos taikant pagal principą „lygūs ir lygesni“, iškreipiama pagrindinė – teisingumo – nuostata.

Apie moralinius kriterijus kalbėti yra sudėtingiau, nes tai, kas teisinga, o kas ne – mes dažniausiai vertiname savo pojūčiais ir tėvelių įdiegtomis vertybėmis, kurios ir yra priimamų įstatymų pagrindas (nekalbant apie jų laikymąsi).

Tačiau, kurioje vietoje yra politikų, balsuojančių prieš savo rinkėjų interesus, moralė? – Čia prasideda lengvesnio kelio startas. Kelio, kuris nekelia konflikto su partijos kolegomis, o rinkėjai toli, jų balsas kartais pasiekia per socialinius tinklus, tačiau jį galima užblokuoti.

O žiniasklaida rinkėjo balso girdėti nenori, nes jis pagarsintas sutrukdys gauti „viešinimo užsakymus“ iš valdžios.

Žvelgiant moralės požiūriu, politikas turėtų (bent teoriškai) kalbėtis su savo rinkėjais ir vykdyti jų valią. Juk būtent tam jis buvo išrinktas, būtent tai žadėjo iki rinkimų.

Tačiau toks kelias lemia konfliktą su partijos vadovybe, kuri, savo ruožtu – irgi eina lengvesniu keliu, įsipareigojusi savo sponsoriams, o kai kuriais atvejais net iš baimės, kad bus paviešintos jų nuodėmės. (G.Palucko pavyzdį apie nuodėmių paviešinimą galima laikyti parodomuoju)

Valstybės suverenitetas su tokiais žmonėmis valdžioje – neįmanomas iš principo. O su suverenitetu prarandama ir ekonominė gerovė.

Lengviausias kelias – tai kova už asmeninį išlikimą konkrečioje pozicijoje, ir esant šioje pozicijoje tenka sutikti su su sparnuotu išsireiškimu – „moralė ne šio pasaulio dimensija“.

Tačiau moralė yra šio pasaulio egzistavimo pagrindas. Ir tik jos pagrindu išleisti įstatymai dar geba išlaikyti jame bent kažkokią tvarką.

Grįžtu prie pokalbio su savo draugu – jis papasakojo kalbėjęs su viena medike, kuri „plandemijos“ laikotarpiu gyveno taip gerai, kaip niekada iki tol. Atlyginimai buvo kosminiai ir niekas iš jų nenorėjo, kad ji pasibaigtų.

Jų negąsdino faktas, kad ligoninėse žmonės mirė masiškai, nes nebuvo jokio gydymo. Antibiotikus naudoti buvo draudžiama, esą jie nepadeda. Medikai (nevadinu jų gydytojais) elgėsi pagal instrukcijas ir tai juos tenkino.

Hipokrato priesaikos laikymasis buvo pamirštas, kaip ir tikrasis mediko pašaukimas – gelbėti gyvybę ir sveikatą.

Jie save teisino tuo, kad sulaužę instrukciją būtų išmesti iš darbo, o tai, ką jie atsisakė daryti ar padarė kitaip, padarytų kiti. Padidėję atlyginimai jiems kompensavo sąžinės priekaištus (jeigu jie buvo).

Jie nuėjo lengvesniu keliu. Kuris nesiūlė konfliktų, nervų gadinimo ir baimės prarasti darbą, tačiau siūlė didesnį atlyginimą.

Jie turėjo pasiteisinimą – taip liepė valdžia. Nenoromis prisimenu Niurnbergo teismo kaltinamųjų pasiteisinimus. Jiems irgi valdžia liepė.

Galime prisiminti ir Konstitucinio teismo verdiktą, įtvirtinusį, kad „šeima neutrali lyties požiūriu“.

KT irgi nuėjo lengviausiu keliu, tuo pademonstruodamas, kad tapo tik politinių užsakymų vykdytoju, paneigęs savo ankstesnius pasisakymus šia ir kitomis temomis.

Pateikiu tik šiuos kelis pavyzdžius, liudijančius, kad lengviausias kelias – tai kelias į susinaikinimą mažai tautai, kuriai kryptį diktuoja galingesnės valstybės.

Į susinaikinimą eiti – lengva. Rasime dar kas ir pastūmės, pridėdamas pagreičio.

Tačiau, norint eiti mums žūtbūtinai reikalinga kryptimi – lengvo kelio variantų tiesiog nėra. Viskas prasideda mumyse ir nuo mūsų. Kad galėtume pradėti reikalauti iš kitų, pirmiausia turime pareikalauti iš savęs.

Patiems būti tokiais, kokiais būti norėtume reikalauti iš kitų – drąsiais, nepriklausomais, teisingais, atvirais, sąžiningais.

Piktintis kitais lengva – tai lengvas kelias išlieti emocijas ir pasijusti teisiais, kokiais norime būti.

Būtent todėl tokie labai populiarūs Facebooke demaskuojantys reportažai ir tekstai. Nes tai ta informacija, kuriai priimti nereikia jokių pastangų. Ji miela sielai, nes ten kalbama apie kitus. Kitus, kurie blogi.

Kai mes norime keisti valdžią – mums reikia pradėti keisti save – daugelis tvirtina, kad valdžia Tai mes, o mūsų išrinktieji turi vykdyti mūsų pageidavimus.

Tokia logika (o ji visiškai teisinga) remiantis, mums reikia eiti sunkiu keliu – pradėti nuo savęs, savo aplinkos, nes valdžia ateina iš mūsų tarpo.

Šis kelias sunkus tik pradžioje, kartais finansiškai, kai dėl ypač radikalių pareiškimų galima prarasti darbą. Tačiau būti teisingam – nereiškia būti ypač radikaliam.

Viską galima pasakyti visiškai ramiai ir net pagarbiai, tačiau nuo to jūsų pasisakymas netaps blogesniu.

Pradžioj atrodys, kad likai visiškai vienas, visų atstumtas, tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas – žmonės mato ir moka teisingai įvertinti teisingą elgesį, net jei patys tuo momentu negali taip elgtis.Kartais negali net uždėti patiktuko jiems patinkančiam įrašui. Bijo.

Baimė irgi laikinas dalykas, jei daugėja panašiai mąstančių ir panašiai kalbančių, kai ateina supratimas, kad žodžio laisvė – tai ne privilegija, o teisė.

Teisė, kurią bandoma apriboti, nes ji gniuždo valdančiųjų privilegiją kalbėti savo „tiesą“. Kurios prisiklausėme „plandemijos“ ir dabar vykstančio karo Ukrainoje metu.

Kai nustosime bijoti mums kabinamų etikečių, kai suprasime, kad jos – tai priemonė užčiaupti mus per mūsų baimę – būsime jau pasiruošę aiškiai ir nesislėpdami pareikšti savo teises į tiesą ir teisingumą.

Būsime pasiruošę pareikšti savo teisę gyventi Lietuvos valstybėje, o ne tame, ką jau ir valstybe pavadinti sunku.

Lengvo kelio nėra, tačiau ir sunkus ne toks sunkus, kai supranti kad nori gyventi kitaip, ir kad sprendimą turi priimti tu pats.

Nes tu valdžia. Pirmiausia – pats sau.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.