infa.lt

Facebook nuotr.

Noamas Chomskis (Masačiusetso technologijų instituto lingvistikos profesorius, filosofas, psichologas, politinis publicistas ir aktyvistas) pateikė 10 visuomenės sąmonės valdymo metodų, kuriuos taiko tiek žiniasklaida, tiek politikai, tiek valdžios struktūros.
(Ačiū Vidmantas Veselga už priminimą).

Štai tie metodai:

1. Dėmesio nukreipimas
Vienas pagrindinių kontrolės įrankių – tai dėmesio nukreipimas nuo svarbių klausimų ir realių problemų. Tai pasiekiama perkraunant informacinę erdvę mažai reikšmingomis, tačiau ryškiomis naujienomis: skandalais, šou, gandais, sensacijomis.
Žmonės pasineria į turinį, nesusijusį su jų tikruoju gyvenimu, ir praranda gebėjimą analizuoti,kas vyksta politikoje, ekonomikoje, moksle.

2. „Problema – reakcija – sprendimas“ metodas
Sukuriama dirbtinė problema, kuri kelia nerimą visuomenėje. Žmonės, susirūpinę įvykiais, pradeda reikalauti veiksmų. Valdžia, savo ruožtu, pasiūlo jau paruoštą „sprendimą“, kuris anksčiau būtų sulaukęs pasipriešinimo, tačiau dabar priimamas su pritarimu.
Pavyzdžiai – kova su terorizmu, sustiprintas kontrolės užtikrinimas, teisių apribojimas siekiant užtikrinti saugumą.

3. Laipsniškumas
Nepopuliarūs sprendimai įgyvendinami ne iš karto, o palaipsniui, per ilgesnį laiką. Tai padeda išvengti staigios reakcijos ir leidžia visuomenei pamažu priprasti prie pokyčių, kurie būtų nepriimtini, jei būtų įgyvendinti vienu metu. Tokiu būdu vyko privatizacija, socialinių garantijų mažinimas, nelygybės augimas.

4. Pasekmių atidėjimas
Kad žmonės sutiktų su nepagrindiniais sprendimais, jiems siūloma juos įgyvendinti ateityje – tariamai „laikinai“ arba „priverstinai“. Ateities aukos suvokiamos mažiau skausmingai nei dabartinės.Be to, visada yra viltis, kad aplinkybės pasikeis ir priemonės nebus reikalingos. Tai padeda „prastumti“ reikiamą sprendimą be atviro pasipriešinimo.

5. Visuomenės infantilizacija
Kreipimasis į visuomenę remiasi stiliumi, kuris panašus į bendravimą su mokiniais ar žmonėmis su ribotais sugebėjimais. Paprastos frazės, ryškūs vaizdai, primityvūs šūkiai. Visa tai mažina kritinį mąstymą ir sukelia pasitikėjimą –juk kreipiamasi „geranoriškai“.
Tačiau iš tikrųjų tai yra priemonė sukurti rūpesčio iliuziją ir tuo pačiu supaprastinti sudėtingas temas.

6. Emocijų įsitraukimas
Vietoj racionalaus analizės – emocijos. Pyktis, baimė, užuojauta. Taip lengviau manipuliuoti masėmis. Žmonės, esantys emocinio susijaudinimo būsenoje, blogiau analizuoja informaciją ir dažniau daro nesaikingus veiksmus. Už stipraus emocinio fono dažnai slepiasi tikrieji politikos tikslai.

7. Išsilavinimo lygio mažinimas
Silpnas išsilavinimas – tai patogi dirva manipuliacijoms. Jei žmonės neturi prieigos prie kokybiškų žinių, jie negali atpažinti, kaip jais manipuliuojama.
Kuo mažesnis masinio išsilavinimo lygis, tuo lengviau įtikinti visuomenę priimti norimas idėjas ir primesti elgseną. Nežinojimas sukuria ribas, kurias ne taip lengva įveikti.

8. Vidutinybės propagavimas
Atsigręžimas į primityvų, vulgarišką ir banalų – dar vienas valdymo būdas. Žmonės įtikina, kad būti neišmanančiu – tai normalu, o kritinis mąstymas – nemadingas. Žemos kokybės pramoginis turinys užpildo erdvę, išstūmęs sudėtingas ir gilias temas. Kuo daugiau masinės kultūros, orientuotos į paviršutinišką suvokimą, tuo mažiau žmonės domisi analize ir pažinimu.

9. Kaltės kultivavimas
Visuomenei įteigiama idėja, kad kiekvienas žmogus yra kaltas dėl savo nesėkmių: per mažai stengėsi, blogai dirbo, mažai mokėsi. Toks požiūris blokuoja protesto nuotaikas ir mažina visuomenės pasipriešinimo lygį. Vietoje to, kad klaustų apie sistemos teisingumą, žmogus pradeda kaltinti save – ir lieka pasyvus.

10. Žinių apie žmogų panaudojimas
Šiuolaikiniai mokslai – biologija, psichologija, neurofiziologija – suteikia didžiulį žinių bagažą apie elgesio, motyvacijos, reakcijų mechanizmus. Šios žinios aktyviai naudojamos valdyti masėms.Tuo tarpu paprastas žmogus neturi nei laiko, nei išteklių, kad suprastų save, o tie, kurie valdo, turi prieigą prie visų institucijų, tyrinėjančių elgesio ekonomiką ir neuropsichologiją. Tai sukuria nelygias sąlygas ir stiprina kontrolę.

P.S. O dabar pagal kiekvieną punktą pateiksiu pavyzdžius Lietuvoje:

1. Celebričių skyrybos – vedybos sulaukia milijoną kartų daugiau dėmesio, nei reikalavimai paviešinti Krašto apsaugos ministerijos audito išvadas;

2. Plandemijos metu žmogaus teisių ribojimai buvo pridengiami “kova su mirtinu virusu”. Buvo toleruojami net raginimai “šaudyti neskiepytus”.
Dabar gi visas savo kliauzes valdžia pridenginėja karu. Štai eksministras D.Kreivys, atsakydamas į klausimą dėl didelių elektros kainų, “pirstelėjo” neregėtu intelektu: “jūs ką, nežinote, kad dabar vyksta karas????”. Jau supratau, kad dabar dėl visko bus kaltas nebe virusas, o karas. Ir dėl sviesto kainų ir dėl infliacijos ir dėl skolų didinimo ir dėl žlungančių verslų ir dėl eilių pas gydytojus.

3-4. Mokesčiai didinami ne iš karto, bet palaipsniui: štai šiemet tą ar aną mokestį padidinsime vienu procentu, kitais metais dviem, o dar vėliau – ir visais penkiais. Arba: iš pradžių suteiksime mokestines lengvatas tiems ar aniems, bet paskui tuos ar anuos pavadinsime “gyvulių ūkiu” ir visas lengvatas panaikinsime.

5. Rinkiminiai šūkiai – tobulas visuomenės infantilizacijos pavyzdys. “Valstybė, kuri veikia” – toks buvo socialdemokratų rinkiminis šūkis. Infantilas šiuo atveju supras: “anksčiau valstybė neveikė, todėl sviestas buvo brangus, dabar valstybė veiks, tai sviestas atpigs”.

6. Vietoje racionalios analizės – emocijos. Pabandykite ką nors racionaliau paklausti apie karą Ukrainoje, pavyzdžiui : “kokios to karo perspektyvos?”, “kiek dar žmonių turėtų žūti dėl Krymo atsiėmimo”, “kas yra didžiausi to karo naudos gavėjai” ar pan ir iš karto sulauksite infantilų emocinio sprogimo: “tu ką, palaikai Putiną???”, “tau ką, negaila Ukrainos žmonių?” ir pan. Ir čia tik optimistiniu variantu. Kur kas liūdnesnis variantas yra visiškai valdžios ir teisėsaugos toleruojami pasiūlymai šaudyti tuos, kurie užduoda “nepatogius” klausimus.

7. Švietimo sistema tarsi aptarnauja pačią save – jos tikslas integruotis į bendrą politinę sistemą ir ugdyti tai sistemai reikalingus sisteminius sraigtelius. Žmogaus toje sistemoje nėra – yra tik funkcijos ir “teisinga” ideologija. Dėl funkcijų – viskas ok, visuomenei reikalingi įvairių sričių specialistai. Bet kad tas specialistas galėtų dar būti mąstančia būtybe -to švietimo sistema pakęsti negalėtų. Jai reikia, kad funkcinis specialistais, apart savo profesinių žinių, iš sistemos gautų ir “teisingą” ideologiją. Juk neveltui iš universitetų šalinami dėstytojai, kurie “neteisingai” mąsto ar dalyvauja “neteisingose” TV laidose, kai tuo tarpu rampų šviesoje blyksi VU profesorė, kuri rimtu veidu tikina, kad mitingas prieš NT mokestį yra nedemokratinis….

8. Viešojoje ir informacinėje erdvėje – tikras vidutinybių tūsas. Atrodo, situacija susidarė tokia, kad “kuo durnesnis, tuo protingesnis”.

9. Populiariausias vadžios naratyvas – dėl visko kalti patys. Pavyzdžiui, “nemoki daryti verslo, nedaryk”, “uždirbi per daug – atiduok” ir pan.

10. Gyvenimas iliuzinėje tikrovėje, kurią sukuria masių valdymo metodus išmanantys komunikacijos specialistai, be kurių neapsiena nė vienas „sisteminis” politikas.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.