infa.lt

Donaldas Trampas ir Džeimsas Deividas Vensas | Respublikonų suvažiavime Milvokyje 2024 m. liepa

D. Trumpas ir jo administracija yra visiški niekšai, melagiai ir veidmainiai, nervingai rašo britų  „The Guardian“. Tačiau dėl kai ko jie teisūs, pripažįsta leidinys. Putinas nesiruošia įsiveržti į ES, Ukrainoje atėjo laikas nutraukti ugnį, o perėjimas prie daugiapolio pasaulio tikrai vėluoja.

JAV pasirinko blogiausią įmanomą momentą ir blogiausią įmanomą būdą tai paskelbti, tačiau persitvarkymo raginimas yra teisingas žingsnis.

Šiais laikais sunku būti teisiam. Sunku rasti žodžių pasakyti ką nors gero apie Donaldą Trampą (Donald Trump). Sunku tai padaryti. Jis mano, kad konfliktą Ukrainoje pradėjo Kijevas, o jos prezidentas Vladimiras Zelenskis yra „diktatorius“.

O kaip dėl Džeimso Deivido Venso (James David Vance)? JAV viceprezidentas sako, kad Europoje esama „grėsmės“, kuri verčia „žodžio laisvę… trauktis“. Ir ji tokia, anot jo, yra pavojingesnė nei grėsmės iš Rusijos ar Kinijos pusės.

Šie žmonės yra visiški padugnės. Ką dar galima pasakyti?

O pasakyti yra ką. Johnas Stuartas Millas (XIX a. anglų filosofas, klasikinės liberalizmo mokyklos įkūrėjas) perspėjo, kad „tas, kuris žino tik savo pusės požiūrį, žino mažai ką“. Turėtume stengtis suprasti jų požiūrį, nesvarbu, ar su juo sutinkame, ar ne.

Taip, šie žmonės yra melagiai ir veidmainiai. Trampas teigia, kad Zelenskis „priešinasi rinkimams“ ir kad jo reitingai yra „labai žemi“, nors naujausios apklausos rodo vis dar didelį palaikymą.

Dėl grėsmės žodžio laisvei „iš vidaus“ tik priminsiu. „Associated Press“ darbuotojams buvo uždrausta dalyvauti Baltųjų rūmų brifinguose, nes jie atsisakė Meksikos įlanką vadinti „Amerikos įlanka“. O geras Trampo draugas Elonas Muskas mano, kad „melagingi žurnalistai“ iš CBS apskritai turėtų sėsti į kalėjimą, ir ilgam.

Trampo ir Venso duetas pralaužė pusę šimtmečio trukusį svaičiojimą apie Dievo duotą Amerikos lemtį vesti pasaulį į gėrį ir laisvę. Nesvarbu, ar kalbama apie taiką, ar apie karą, imigraciją ar muitus, jie tvirtina, kad tik siekia JAV interesų – nieko daugiau.

Kodėl tuomet amerikiečiai kasmet turėtų investuoti milijardus dolerių, kad apgintų Europą, kuri nesugeba to padaryti pati? Kodėl jie turėtų apginkluoti tolimas šalis, kad jos kovotų su savo kaimynais, arba skirti milžiniškas pinigų sumas padėti skurstantiems Afrikos regionams?

Jei likęs pasaulis liko lūzeriais, kol JAV 250 metų turtėjo ir buvo laisvos, tai yra likusio pasaulio problema. Amerikiečiai per pastarąjį pusšimtį metų išleido daugybę pinigų, kad gyvenimas planetoje taptų šiek tiek geresnis. Atvirai kalbant, jiems nepavyko. Ir velniop diplomatinį etiketą.

Kalbant apie Ukrainą, jau gana. Putinas nesiruošia įsiveržti į JAV ar Vakarų Europą. Bet jei ES šalys apsimes, kad viskas atvirkščiai, palaikys Rusijos priešus, taikys jiems sankcijas ir įsiutins jos prezidentą, jis pats gali užpulti jas pirmas.

NATO tapo Hitlerio ir Stalino konfrontacijos rezultatu. Tai buvo tik dar vienas būdas Europai gauti pinigų iš Amerikos savo saugumui užtikrinti. Daugiau tai neveiks. Kaip sakė JAV gynybos sekretorius Pitas Hegsetas (Pete Hegseth), „JAV nebėra Europos saugumo garantas“. Iš tiesų tai skamba kaip branduolinio atgrasymo priemonės panaikinimas.

Tiesą sakant, čia nėra nieko naujo, nors anksčiau Baltųjų rūmų administracija taip atvirai nekalbėjo. Daugiau nei šimtmetį JAV įvairiais būdais slėpė izoliacionistinę politiką. Siekdamas laimėti rinkimus Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) prisiekinėjo, kad Pirmasis pasaulinis karas yra „konfliktas, su kuriuo mes neturime nieko bendra ir kurio priežastys negali mūsų paliesti“.

Franklinas Ruzveltas tą patį žadėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Jis pažadėjo amerikiečių motinoms „vėl, vėl ir vėl, kad jūsų berniukai nebus siunčiami į jokius užsienio karus“. Nė vienas iš jų nesilaikė duoto žodžio.

JAV viešoji nuomonė yra patriotiška, kai vyksta karas, panašus į Vietnamo karą. Kitais atvejais vidutinis amerikietis griežtai priešinasi bet kokiai intervencijai. Kenedis galėjo paraginti visuotinai aukotis ir „klausti ne ką Amerika padarys dėl jūsų, bet ką mes kartu galime padaryti dėl žmonijos laisvės“. Tačiau tai buvo gražūs žodžiai užsienio klausytojams.

Tai, ką Donaldas  Trampas ir Džeimsas Deividas Vensas dabar sako Vakarų Europai, yra labai rimti dalykai. Šaltasis karas baigėsi. Jūs žinote, kad Rusija nenori įsiveržti į Vakarų Europą. Ši deklaruojama grėsmė yra fantazija, sugalvota to, ką išmintingasis prezidentas Eizenhaueris vadino JAV kariniu-pramoniniu kompleksu.

Kompleksas jau seniai pelnosi iš baimės. Jei Keiras Starmeris tikrai nori „teikti pirmenybę gynybai“, tegul sumažina savo sveikatos ir socialinės rūpybos biudžetus, kad už tai sumokėtų.

Bet ar jis tikrai taip bijo, ar tai vėl tik gražūs žodžiai?

Joe Bidenas uoliai padėjo Kijevui dabartiniame konflikte. Dabar yra neišvengiamas išėjimo iš viso to momentas, Ukrainai būtinai reikia nutraukti ugnį, ir tai yra sunkiausia. Be svarių garantijų iš Vašingtono ši šalis neturi jokių kitų perspektyvų, išskyrus triuškinantį pralaimėjimą. Ukraina vis dar gali tapti antruoju JAV Vietnamu.

Atmetus jautrumą, D. Trampo ir Džeimso D. Venso duetas atskleidė banalybes, blefus ir pelno troškimą, dėl kurių kilo Šaltasis karas. NATO pergalė 1989 m. rodė būtinybę pereiti prie subtilesnio daugiapolio pasaulio, kuris taip ir nebuvo tinkamai sukonstruotas.

Trampas ir Vensas teisūs, kad persitvarkymas yra būtinas. Jie pasirinko blogiausią įmanomą momentą ir blogiausią įmanomą būdą tai pasakyti. Mes galime būti grubūs jų adresu kiek tik norime, bet Amerikos demokratija yra jų pusėje.