infa.lt

Praėjo jau 81 metai nuo to dingusio „paprastų“ Lietuvos žmonių pasaulio. 29 600 dienų ir naktų. Ar kas nors iš mūsų valdžiažmogių, besimeldžiančių už kitų tautų tragedijas ir bučiuojančių vėliavas, atsimena tos dienos lietuvių mirtis ir kančias? Ar ne laikas prisiminti ir savo valstybės nekaltai nukankintuosius, kaip nors, kad ir labai prisivertus, pabučiuoti ir Lietuvos vėliavą?

Bet juk tai neapsimoka – naudingiau atsiminti kitus ir liaupsinti kitus. Mūsų žmonių atsiminti ir paminėti nevalia, nes esame visada, visur prieš visus kalti. Mes pasaulio atsiprašymų čempionai. Niekas prisiminti valdžiai savųjų neuždraudė, patys bailiai ir prisitaikėliai sau užsidraudė. Nes gali būti nenaudinga.

Yra Lietuvoje paminklų žūties ir kankynių vietose, kuriuos pastatė ne valdžia, o žmonės. Kur niekada taip ir nebuvo įžengusi drąsiosios Lietuvos kinkadrebių vadovų koja. Nes gali tekti kalbėti – ir ką pasakys? Juk gali koks žodis kam nors nepatikti! Ir kaip tada reikės toliau gyventi?

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų užpuolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais yra žiauriausia raudonųjų teroristinių gaujų, kažkodėl pavadintų „partizanais“, baudžiamoji akcija, virtusi gyvuliškomis skerdynėmis. Išžudyti žmonės, visas kaimas sudegintas. Kaniūkų tragedija prilygsta Pirčiupių žudynėms.

Tai buvo baudžiamoji akcija, skirta viso krašto gyventojų, besipriešinančių raudonosiomis gaujoms, įbauginimui. Buvo siekiama sunaikinti viską kas gyva – vyrus, moteris, vaikus, gyvulius, šunis ir kates, sudeginti visus namus ir ūkio pastatus. Sulyginti su žeme.

Kaimo kankiniai buvo ne tik šaudomi, sprogdinami. „Partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo viešai gyrėsi, kaip jo narsūs bendražygiai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu suskaldė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Kitas „partizanas“ Pavelas Bagrianskis Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip baudėjai prisigėrę smaginosi po „kovinės operacijos“.

„Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

Žudynėse dalyvavo „Keršytojo“ būrio „kovotojas“ Michailas Brancovskis. Kartu su juo teroristų būryje „partizanavo“ ir dalyvavo jo žmona – Fania Jocheles Brancovskaja. Šiame būryje buvo 106 nariai – 1 lietuvis, 5 rusai ir 100 žydų.

Abu šie narsūs sutuoktiniai, bendražygiai, 1944 m. liepą už didžiulius nuopelnus buvo apdovanoti sovietiniais „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliais.

„Partizanų“ dokumentuose Fania Brancovskaja apibūdinama kaip aktyviai dalyvavusi diversinėse akcijose bei „kovos uždaviniuose“. Savo dalyvavimo gaujoje, įvykdžiusioje Kaniūkų kaimo gyventojų skerdynes, net pati F. Jocheles–Brancovskaja neslepia savo prisiminimuose.

Izraelio dokumentalistams tą faktą ji yra paliudijusi sukurtame filme „Keršytojai“ („The avangers“). Fanią Brancovskąją „išdavė“ ir jos bendražygė R. Margolis – atsiminimų knygoje „Nemnogo sveta vo mrake“, Vilnius, 2006, p. 411.

Nepriklausomybės aušroje net tuomet dar nespėję Lietuvos išduoti konservatoriai reikalavo ištirti raudonųjų teroristinių gaujų vykdytus nusikaltimus ir Lietuvos gyventojų žudynes.

Buvo pradėtas prokuratūros tyrimas, siekiant nustatyti kaltininkus ir patraukti juos atsakomybėn. Tačiau pagrindinių įtariamųjų, organizavusių žudynes, neleido apklausti Izraelio valstybė. O po kiek laiko, pasigirdus iš toli kažkokio labai galingo padaro baubimui, tyrimas buvo nutrauktas.

Tania Brancovskaja buvo apklausta kaip „specialioji liudytoja“. Nežinantiems, ką reiškia šis teisinis terminas, pasakysiu, jog specialusis liudytojas baudžiamajame procese duoda parodymus ne apie kito asmens, o apie savo paties padarytą baudžiamąją veiką, tačiau duomenų nepakanka jį nuteisti.

Tuo viskas ir pasakyta – jei kitų liudininkų neleista apklausti, tai ir „duomenų nuteisimui nebuvo“.

Štai tos Kaniūkų herojų pavardės, kurias iš įvairių bylų ar atsiminimų surankiojo Lietuvos tyrėjai:

Paulas Bagrianskis, Albertas Barauskas, Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Lejzeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Jakobas Preneris, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kowalskis, Aba Kovneris, Chaimas Lazaras, Stefanas Michnikas, Shlomo Morelis, Jakovas Preneris, Avraša Raselis, Janklis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Michailas Trušinas, Dovydas Teperis, Peisach Volbe, Moisiejus Rubinsonas, Wolińska, Israelis Weisas, Zalmanas Wolozni (Wyłożny), Leiba Zajacas…

Ir, žinoma, organizatorius – Genrikas Zimanas. Likimo ironija – tai tas pats G.Zimanas, kuris 1985 m. tapo Tarybinio antisionistinio komiteto nariu. Na, bet sugrįžkime į mūsų nuostabiąją, labai nepriklausomybišką dabartį, kur niekada negyvenome taip gerai.

Į politinio teatro avansceną įžengus KGB bendradarbiams, Fanios Brancovskajos žygdarbiai neliko nepastebėti laikinųjų „nepriklausomos“ Lietuvos teritorijos administratorių.

2017 metais, vasario 16-sios proga (kaip makabriška!) TSKP platformininkė, kolaborantė D.Grybauskaitė įvertino riterišką Fanios Brancovskajos veiklą. Ji buvo apdovanota Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Šiuo „apdovanojimu“ buvo paniekintas visų Lietuvos laisvės kovotojų atminimas, visos Lietuvių Tautos priimta Konstitucija. Ciniškai pasityčiota iš sveiko proto ir visuomenės. Į 2017 m. D.Grybauskaitei įteikto tautininkų laiško klausimus dėl Fanios Brancovskajos apdovanojimo, atsakymų negauta.

Į 2024 metais, Kaniukų žudynių 80-mečio dienomis Gitanui Nausėdai, Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Ingridai Šimonytei, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio  okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti  komisijos pirmininkui Emanueliui Zingeriui, LR Seimo nariams adresuotą Lietuvos sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos pareiškimą net nebuvo teiktasi atsakyti.

Ar ne laikas būtų tiesos akimirkai? Ar ne laikas būtų tinkamai įvertinti visus? Taip, tie metai buvo sunkūs, tragiški ir kruvini. Buvo keršto ir siautėjimo iš visų pusių, nes vyko pasaulinis karas, kur šventųjų nėra.

Tada nebuvo Lietuvos valstybės, ji buvo okupuota. Holokaustą suplanavo ir vykdė okupacinė hitlerinės Vokietijos valdžia. Taip, ji rado savo darbams lietuvių tautos nusikaltėlių ir išgamų, asmeniškai vykdžiusių žudynes. Bet nei lietuvių tauta, nei valstybė, kurios tada nebebuvo, dėl to nėra kaltos.

Lygiai taip pat, tada nebuvo ir Izraelio valstybės. Lietuvių tautos genocidą suplanavo ir vykdė okupacinė TSRS valdžia ir NKVD. Joje buvo žydų tautybės nusikaltėlių ir išgamų, kurie dirbo represinėse struktūrose ir asmeniškai planavo bei vykdė žudymus. Bet nei žydų tauta, nei Izraelio valstybė, kurios tada taip pat nebuvo, nėra kaltos.

Ką turi padaryti po tokių tragiškų istorijos įvykių save gerbianti, išdidi ir teisinga tauta? Taip, nubausti savo išgamas ir juos pasmerkti. Taip, atsiprašyti tų, prieš kuriuos padarė nusikaltimus tautos nusikaltėliai. Atlikti atgailą. Ir kitiems atleisti.

Mes, lietuviai, esame didžiausi gelbėtojai. Pasaulio Teisuolių garbės vardą suteikia Izraelio valstybė kitų valstybių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Tokių žmonių, rizikavusių savo ir savo šeimos gyvybe gelbėjant žydus, milijonui gyventojų pasaulyje daugiausia yra Nyderlanduose ir Lietuvoje.

Ar tiesioginiai mūsų tautos žudikai liko nenubausti? Ar mes ne vieną, o begalę kartų jų nepasmerkėm, nepasibaisėjom jų „darbais“, neįamžinom aukų atminimo? Kiek kartų atsiprašėme ir atlikome atgailą? Ir argi visiems JUMS dar neatleidom?

O kiek kartų JŪS nubaudėt savo išgamas ir nusikaltėlius, ar nors vieną žudiką atidavėt mūsų valstybės teisingumui? Ar nors kartą pasmerkėte tai, ką padarė JŪSŲ tautos žmonės? Ar atsiprašėte nors kaip nors? Nors kartą? Ar atlikote atgailą, ar atleidot kitiems?

Buvo N.Alperovičiaus, kuris sakė: „Lietuvos žydų bendruomenė niekada nekaltino lietuvių tautos žudynėmis, tik pačius žudikus“, vadovaujama bendruomenė. Kuris kartu su A.Brazausku dėkojo lietuviams, gelbėjusiems žydus nuo nacių. Tada mes gerbėme vienas kitą ir supratome ir kitų, ir savo kaltes.

Ir yra F.Kukliansky, kurios bendruomenės pastate yra įrengta memorialinė lenta Abba Kovneriui, dalyvavusiam išžudant ir sudeginant Kaniūkų kaimą. Atėjusios vadovauti teismo sprendimu, nepasidalinus gautų pinigų, žydams protestuojant prieš ją Vilniuje, priešais Lietuvos žydų bendruomenės pastatą.

Žmonės sako paprastai: patys muša, patys rėkia. F.Kunkliansky metodai savo veikimo būdu 100% atkartoja LGBTQ „bendruomenės“ veikimo schemą. Kuo daugiau skųstis, kuo garsiau aimanuoti, vaidinti auką dėl kiekvienos smulkmenėlės, priešingos nuomonės, bet kokios niekam pasaulyje neįdomios detalės. Kad tik tave pastebėtų, kad tik imtų ginti!

Didžioji Izraelio politika ir sprendimų priėmėjai turi tiek tikrai didelių savo valstybės problemų ir sunkiai sprendžiamų klausimų, jog ten paprasčiausiai nėra laiko šioms Lietuvos nesąmonėms nagrinėti. Ir jie, ir įtakingos Amerikos žydų bendruomenės tiesiog pasitiki saviškiais ir patiki tuo, ką jiems pakiša. Ir tikslas pasiektas.

Argi mums dar nenusibodo žemintis, šliaužioti ant pilvo, plakti uodegytėmis į žemę ir būti per amžių amžius kaltais tiems, kurie taip pat buvo ir yra kalti? Ar ne laikas baigti pataikavus personažams, kurie savo tautos tragediją pavertė niekada nesibaigiančiu politiniu verslu ir moraline tironija?

Kankinti ir žudyti Lietuvos piliečius, dalyvauti teroristinio būrio akcijose? Gal tai bent jau ne mažesnis nusikaltimas už Margaritos Drobiazko pačiuožinėjimą baleto pasakoje neįgaliems vaikučiams? Ar ne laikas G.Nausėdai atšaukti D.Gybauskaitės dekretą dėl F.Brancovskajos apdovanojimo?

O gal dieną naktį loti ant R.Žemaitaičio valstybei yra svarbiau? Ar nesibaigiantis ujimas, vyriausybės griovimas yra galutinis G.Nausėdos, kaip atnaujinto modelio konservatorių ruporo, veiklos tikslas?

Pasaulio slinkčių laikmečiu didžiausias pavojus mažai valstybei yra vidinė nesantaika, skirtingų tautybių gyventojų kiršinimas, panieka kitoms tautoms ir kultūroms, piliečių tarpusavio supriešinimas.

Nejaugi nejuntate kasdien didėjančios, specialiai kurstomos tarpusavio neapykantos, kuri tragedijos atveju vėl virstų brolžudyste?

Didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui šiuo metu yra Lietuvos valdžia. Klaiku stebėti, kaip piliečių santarvę naikina, istorinę atmintį ir elementarų teisingumą tragedijų aukoms niekina konstitucijos „garantas“, visa baili pataikūnų valdžia ir prisitaikėliškas „elitas“.

Visa tai jau praėjome, bet nei kiek nepasimokėme. Taip, zombiais paverstą visuomenę, suskaldytą ir supriešintą valstybę valdyti lengviau. Bet lengviau ir prarasti.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas „Lietuva Pirmiausia“ puslapyje.