infa.lt

Seneliai, mama ir anūkai

Pastaraisiais metais pasaulyje daugybė analitikų nagrinėja demografijos klausimus, skelbdami valdžiai nerimą keliančias prognozes apie gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Atrodytų lyg to ir siekiama – Pasaulio ekonomikos forume ne kartą buvo įgarsinta mintis, kad Žemėje žmonių per daug ir jų vis daugėja. Šiuo metu jau daugiau nei 8 milijardai.

Kam tada tas šaršalas?

Problema ta, kad jų daugėja ne ten kur reikia. Išsivysčiusiose šalyse jų sparčiai mažėja. Net Kinijoje, kuri pagal gyventojų skaičių užima antrą vietą po Indijos, ją aplenkusios praėjusiais metais.

Gyventojai – tai tikroji valstybių galia. Tai ir idėjos, ir darbo rankos, mokslas ir kariai. Tai ekonomika ir jos augimas, leidžiantis didinti valstybės išlaidas ir biurokratų armiją.

Tai ir rinka didžiajam verslui – kuo daugiau žmonių, tuo daugiau pirkėjų.

Didžiajam verslui nėra ką daryti tokiose mažose šalyse kaip Lietuva, Latvija, Estija – čia jis įkuria tik filialus, ir tai, tik tuo atveju, jei jam sudaromos šiltnamio sąlygos.

Jis orientuojasi į didžiąsias valstybes, būtent todėl visų svajonių šalis yra JAV rinka, su maždaug 350 mln gyventojų, turinčių gan didelę perkamąją (ir skolinimosi) galią, Kinija (pastaruoju metu patrauklumas kiek sumažėjo), ES su 450 mln ir t.t.

Ataskaitose skelbiamos gąsdinančios prognozės gyventojams – esą dėl sumažėjusio darbo rankų skaičiaus, mažės jų pensijos, socialinė apsauga ir didės pensinis amžius arba turės būti gerokai pakeltas darbo našumas, kurio iš principo nenusimato.

Neakcentuojama, kad sumažės verslų pelnai, teks mažinti biurokratų skaičių, valstybių išlaidas visokioms įmokoms į tarptautines organizacijas (kurios sudaro šimtus milijonų), išlaidas kariuomenei, o ir sumažės pačių kariškių skaičius.

Galų gale, gali būti prieita prie sprendimo naikinti tokias institucijas kaip Sodra – žmonės nemokės jokių Sodros įmokų, o savo pinigus kaups patys, taip panaikinant dar vieną pinigų perskirstymo grandį, ištaškančią gana didelę dalį mokesčių.

Iš tiesų, didžiausia žmonių skaičiaus valstybėse mažėjimo problema – tai ne žmonių problema, tai biurokratų armijos, paveldimo politinio elito ir didžiojo verslo problema, būtent todėl ir įvyko 2015 migrantų krizė, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel bandė spręsti darbo rankų trūkumą, tą pateikusi kaip humanitarinį aktą.

Tačiau kur dingo vokiškasis humanizmas, kai paaiškėjo, kad migrantai Vokietijoje (ir visur kitur) sudaro kur kas daugiau problemų, nei duoda apčiuopiamos naudos? – Jis dingo kaip nebuvęs.

Faktiškai vyksta kova už pajamų ir pelnų perskirstymą – vietiniai gyventojai daugelyje šalių nebenori dirbti už tuos atlyginimus, kuriuos siūlo verslas, bandantis tam pritraukti atvykėlius iš kitų šalių.

Bet juk akivaizdu, kad atvykęs iš, tarkime, besivystančios Indijos vairuotojas, niekada nedirbs taip, kaip vietinis gyventojas, pažįstantis geografiją, puikiai išmokęs taisykles ir mokantis kalbą.

Teko išklausyti pasakojimų apie iš Indijos atvykstančius būsimus vairuotojus, kuriuos verslas siunčia pagal susitarimus darbui Lietuvoje.

Per vairavimo kvalifikacijos patvirtinimo paskaitas jie žaidžia telefonais, visiškai nesupranta, kas jiems aiškinama (anglų kalba) ir iš anksto žino, kad egzaminus jie išlaikys, kadangi už juos jau sumokėta.

Tokie išleidžiami į kelią. Dalis dingsta be pėdsakų, palikę jiems patikėtus krovininius automobilius pakelėse.  Jų nauda ekonomikai daugiau nei abejotina, bet apie šį procesą sukasi pinigai, todėl jis sklandžiai sukasi toliau.

Galiausiai vėl grįžtame prie darbo rankų klausimo ir vėl atsiremiame į pinigų perskirstymą. Kol jis nebus sutvarkytas taip, kad mažiausiai uždirbantys nesijaustų išnaudojami – demografinė padėtis nesikeis.

Žmogus, nematantis sau ateities perspektyvos, negalintis susitaupyti automobiliui, būstui ar jo nuomai ir neužtikrintas dėl rytdienos – nenori rizikuoti užsikraudamas dar vieną išlaidų eilutę – vaiką.

Žinoma, vaikas ne tik išlaidos, bet ir didžiulis džiaugsmas šeimai, kai jis gimsta, tačiau iki jo gimimo būsima šeima to nežino – ji jame mato tik išlaidas ir rūpesčius.

Ir, kol valdžia ranka rankon su didžiuoju verslu daro viską, kad gimstamumas mažėtų, nesuprasdami, kad kasa duobę savo pačių ateičiai – jis ir toliau mažės.

O žmonės, – žmonės išgyvens, ir su mažesnėmis pensijomis ir net visai be pensijų, kai bus panaikinta Sodra (kad ji bus panaikinta – neabejoju, tai tik laiko klausimas), nebegalinti išpildyti savo funkcijų, bus atšauktos socialinės išmokos ir visa kita socialistinė mokėjimų sistema.

Tai bus žmonių atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimo pradžia, atsiimant ją iš valdininkų. Tai daugeliui padės pamatyti savo statusą valstybėje, ko labai nenori valdantieji.

Nepriklausantis nuo jų malonės žmogus – jiems nemalonumų šaltinis. Sunku kelti jam reikalavimus, bandant įteigti, kad jis kažką skolingas valstybei.

Dar sunkiau bus priversti jį eiti kariauti už didžiojo verslo investicijas ir interesus, ginamus isteblišmento, teigiant, kad tai karas už valstybę, o ne už jų kontroliuojamą oligarchinę-nomenklatūrinę santvarką.

Todėl niekur neafišuojama tikroji socialinių išmokų paskirtis. Pririšti prie jų žmogų, padaryti priklausomą, bijantį rytdienos. Ir jis bijo – nebegimdo vaikų.

Valstybė – tai ne teritorija, administruojama verslo ir politinio elito, tai ją kuriantys žmonės, turintys visišką teisę kurti joje jiems priimtiną santvarką ir gyvenimo sąlygas klestėti šeimai.

Tad, tik pinigų srautų perskirstymas išsivysčiusiose valstybėse, stabilus ir užtvirtintas Konstitucijoje, gali pakeisti situaciją.

Tik stabiliai užtikrinta šeimos ateities perspektyva gali grąžinti žmonių skaičiaus augimą.