infa.lt

REUTERS

Ketindamas atkurti JAV hegemoniją tarptautiniuose reikaluose, Donaldas Trampas (Donald Trump) iš tikrųjų ją dar labiau pakirs, rašo amerikiečių „Foreign Affairs“ leidinys. Paniekinamas išrinktojo prezidento požiūris į pasaulio Pietus privers šias šalis glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje.

Apskritai per pastaruosius 20 metų iš įvykusių pasaulinės galios ir įtakos pokyčių akivaizdžiai laimėjo pasaulio Pietų šalys. Didėjanti besiformuojančios ekonomikos šalių įtaka, Kinijos kaip didžiosios galios iškilimas, įtampa tarp Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių Europoje bei sustiprėjusi didžiųjų galių konkurencija – visa tai suteikė pasaulio Pietų valstybėms naujų galimybių tarptautiniuose reikaluose.

Pasinaudodamos šiais pokyčiais, jos kuria naujas koalicijas, pavyzdžiui, BRICS (kurios pirmosios narės yra Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika), stiprina regioninius aljansus, pavyzdžiui, Afrikos Sąjungą, ir JT Generalinėje Asamblėjoje veikia daug ryžtingiau ir atkakliau.

Pasaulio Pietūs – didžiulė asociacija, kurią sudaro daugiausia pokolonijinės Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir Artimųjų Rytų valstybės – vis labiau pasirengę ir nori mesti iššūkį Vakarų dominavimui ir iš naujo derėtis dėl pasaulio tvarkos taisyklių – nuo Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos gynimo iki Izraelio patraukimo atsakomybėn Tarptautiniame baudžiamajame teisme.

Atrodo, kad užsienio politika, vykdoma su šūkiu „Pirmiausia – Amerika“, keltų pavojų visiems šiems laimėjimams.

Prezidento rinkimų kampanijos metu Donaldas Trampas žadėjo smogti besivystančioms šalims ten, kur labiausiai skauda, didindamas muitus, kurie slopina besivystančių šalių eksportuotojus, masiškai deportuodamas migrantus, kurių perlaidos yra labai svarbios daugelio pasaulio Pietų šalių ekonomikai, ir pasitraukdamas iš tarptautinių aplinkosaugos susitarimų, kurie teikia esminę paramą žmonėms, labiausiai nukentėjusiems nuo klimato kaitos.

D. Trampo siūloma ekonominė politika neabejotinai sukels infliaciją šalies viduje, o tai turės pražūtingų padarinių besivystančioms šalims, nes visame pasaulyje didės palūkanų normos, o kreditai brangs valstybėms, kurių ekonomika ir taip yra prislėgta skolų.

Jis labai nori, kad jo taikiklyje atsidurtų Kinija, o tokioje aplinkoje Pekinui bus sunkiau atlikti alternatyvios rinkos vaidmenį ir būti investicijų šaltiniu didžiajai daliai mūsų pasaulio.

Tačiau net jei D. Trampas laikysis savo pažadų (o jis gali ir nesilaikyti), pasaulio Pietūs išlieka palankia galimybe. D. Trumpas mažai domisi ne Vakarų pasauliu ir dažnai rodo jam panieką.

Paradoksalu, bet jo sugrįžimas į Baltuosius rūmus padės pasaulio Pietums siekti savo interesų. D. Trampo priešiškumas tam tikroms tarptautinėms normoms privers šias šalis veiksmingiau bendradarbiauti, o jo dalykiškas derybinis požiūris suteiks joms galios supriešinti didžiąsias valstybes.

O jei D. Trampas darys nuolaidų Rusijai, siekdamas ją atitolinti nuo Kinijos, tai bus aiškus ženklas, kad Jungtinės Valstijos dabar turi gerai išmanyti daugiapolį pasaulį. Būtent tokio požiūrio į geopolitiką šiandien laikosi pasaulio Pietūs.

Tiesą sakant, daugelis pasaulio Pietų šalių džiaugiasi, kad jos atsitraukia nuo Amerikos užsienio politikos tradicijos – liberaliojo internacionalizmo, dėl kurio pasaulis esą yra „saugus demokratijai“.

Tiesa, kad nuo pat šios tradicijos atsiradimo prezidento Vudro Vilsono laikais Amerika taikė vienokius standartus europiečiams ir visai kitokius visiems kitiems.

Kita vertus, D. Trampas skolinasi kitokią tradiciją. Tai požiūris tokių žmonių kaip prezidentas Williamas Taftas, kuris įgyvendino „dolerio diplomatiją“ be jokių didelių pretenzijų ir naudojosi Amerikos ekonomine įtaka, kad išplėstų savo galią užsienyje.

Abu metodai yra hegemonijos įtvirtinimo forma, bandymas sustiprinti Amerikos viršenybę pasaulio arenoje. Tačiau vienas požiūris prisidengia moralinio pranašumo skraiste, o kitas – ne.

Kai kurioms besivystančioms šalims D. Trampo amoralus pragmatizmas atrodys kaip gaivaus oro gūsis ir reali galimybė apginti savo interesus, kad ir kokie būtų Vašingtono deklaruojami tikslai.

Švytuoklė svyruoja

Pasaulio Pietūs yra talpi kategorija. Jai priklauso labai daug įvairių šalių, pasižyminčių skirtingu turtingumu, įtaka ir ambicijomis. Brazilijos ekonominį potencialą turinčios šalies interesai ir poreikiai gerokai skiriasi nuo skurdesnės šalies, pavyzdžiui, Nigerio, interesų ir poreikių.

Ne visos pasaulio Pietų šalys dirba ta pačia kryptimi. Pavyzdžiui, Indonezija vis dažniau atsisako stoti į Kinijos ir JAV varžybų pusę. O Argentina, vadovaujama D. Trampą žavinčio prezidento Javiero Malei, perorientavo savo užsienio politiką ir dabar lygiuojasi į Amerikos pozicijas.

Tuo tarpu Indija išlaikė pusiausvyrą tarp tradicinio solidarumo su pokolonijinėmis šalimis ir noro tapti svarbia karine veikėja, tradiciškai priklausančia Amerikos stovyklai. Šis užsienio politikos pokytis sustiprino jos, kaip atsvaros Kinijai, pozicijas pasaulyje.

Tačiau, nepaisant šios įvairovės, pasaulio Pietų šalys dešimtmečius sugebėjo sudaryti veiksmingas koalicijas, kad pakeistų tarptautines taisykles, skirtas galingų ir įtakingų valstybių interesams tenkinti. Kai kuriais atvejais šios šalys susivienijo, kad tarptautinės taisyklės taptų teisingesnės.

XX a. viduryje Pasaulio Pietų šalių koalicija, pasivadinusi Neprisijungusiųjų judėjimu, nusprendė panaikinti Vakarų imperinį palikimą, kovodama už suverenitetą, rasinę lygybę, ekonominį teisingumą ir kultūrinį išsilaisvinimą iš Vakarų įtakos.

Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio pasaulio Pietų šalys subūrė įvairias grupes ir sąjungas, įskaitant 77 grupę Jungtinėse Tautose, ir pasiekė reikšmingų pergalių. Dekolonizacija buvo įtvirtinta tarptautinėje teisėje, o nesikišimo į suverenių valstybių vidaus reikalus principas tapo visuotine norma.

Tokios organizacijos kaip OPEC naftos kartelis naudojo ekonominius svertus, kad įtvirtintų ne Vakarų šalių gamtinių išteklių kontrolę. Labai svarbu, kad pasaulio Pietų šalių parama pradėjo daryti įtaką branduolinio ginklo neplatinimo, prekybos, energetikos ir aplinkos apsaugos taisyklėms.

Teisingas perskirstymas buvo įtvirtintas tarptautinėje teisėje kaip kompensacija iš kolonializmo griuvėsių išaugusioms šalims.

Panagrinėkime pasaulinį ginklų neplatinimo režimą. XX a. septintajame dešimtmetyje Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga susitarė užkirsti kelią branduolinių ginklų ir branduolinių technologijų platinimui.

Tai papiktino daugelį pasaulio Pietų šalių, kurios siekė gauti prieigą prie taikių branduolinių technologijų ir baiminosi, kad dviejų supervalstybių susitarimas sustiprins jų, kaip branduolinių ginklų savininkių, pozicijas, todėl ateityje jų paprasčiausiai bus neįmanoma pašalinti.

Šios šalys susivienijo ir per daugelį metų trukusias atkaklias derybas pasiekė kompromisą su supervalstybėmis. 1968 m. pasirašytoje Branduolinio ginklo neplatinimo sutartyje valstybėms, kurios jau turėjo branduolinių ginklų, buvo suteiktos privilegijos.

Tačiau joje buvo nuostatų, raginančių galingąsias šalis nusiginkluoti, taip pat paskatų silpnesnėms šalims plėtoti taikią branduolinę energetiką.

Tačiau buvo ir išlygų. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinės Valstijos paniekinamai pavadino Pasaulinius Pietus pasenusiais ir ėmė reikalauti, kad visos šalys imtųsi vidaus reformų, kad atitiktų JAV vadovaujamą liberaliąją tvarką.

Pagal Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko struktūrinio koregavimo programas reikėjo panaikinti finansinį reguliavimą ir imtis griežtų taupymo priemonių. Be to, JAV eksteritorialiai taikė savo nacionalinius teisės aktus, ypač 1974 m. Prekybos įstatymo 301 straipsnį, verčiantį šalis atsisakyti protekcionistinių muitų ir subsidijų.

Tačiau globalizacija vystėsi netikėtais būdais. Ji suteikė naujų turtų daugeliui buvusių kolonijų, paskatino Kiniją tapti kylančia galia ir paskatino galingus tarptautinius judėjimus, pavyzdžiui, politinį islamą.

Tiesa, globalizacija kartu skatino demokratizaciją visame besivystančiame pasaulyje, tačiau šis rezultatas ne visada buvo naudingas Jungtinėms Valstijoms ir jų Vakarų sąjungininkėms.

Amerikos prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton) iš naujo atvėrė palankias galimybes pasaulio Pietums. Savo retorikoje apie vadinamąją liberaliąją tarptautinę tvarką jis apeliavo į idėją apie tarpusavyje susijusį pasaulį, kuriame gerovė galėtų būti paskirstoma tolygiau, be kita ko, išplečiant šį procesą į besivystančias šalis.

Bilas Klintonas kartais pažeisdavo šias normas, pavyzdžiui, kai 1999 m. apėjo JT Saugumo Tarybą ir pritarė NATO intervencijai į Jugoslaviją.

1996 m. priimtu Helmso-Bertono įstatymu buvo numatyta bausti užsienio bendrovės, vykdančios verslą su Kuba, nors jų pačių šalyse ir Pasaulio prekybos organizacijos požiūriu tokia veikla buvo visiškai teisėta ir pagrįsta.

Tačiau Klintono akcentuojama „taisyklėmis grindžiama pasaulio tvarka“ leido pasaulio Pietų šalims pasinaudoti tarptautinėmis institucijomis savo naudai. Pasaulio prekybos organizacija tapo platforma, kurioje besivystančios šalys galėjo diskutuoti ir derėtis dėl gerų sandorių, įskaitant teisinius ginčus su stipresnės ekonomikos šalimis.

Tai padėjo sukurti vienodas sąlygas tarptautinėje prekyboje.

1995 m. Pekine vykusioje Pasaulinėje moterų konferencijoje lyčių lygybės klausimai buvo iškelti į pirmą planą, o tai paskatino progresyvius pokyčius visame besivystančiame pasaulyje. Padidėjo tarptautinė parama lyčių lygybės iniciatyvoms, o vyriausybės ėmė reikliau rūpintis moterų teisėmis.

JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokole numatytas mechanizmas, pagal kurį besivystančios šalys gali gauti finansinę ir techninę paramą aplinkosaugos politikai ir reikalauti, kad pramoninės šalys būtų atsakingos už tai, kad neriboja anglies dioksido išmetimo.

Pasaulio bankas reformavo skurdo mažinimo ir tvaraus vystymosi programas visuose pasaulio Pietuose ir suteikė joms prioritetą. Nepaisant jų netobulumo, įteisintos tarptautinės normos leido besivystančioms šalims reikalauti, kad didžiosios valstybės būtų atskaitingos, ir per daugiašalius mechanizmus pasiekti reikšmingų nuolaidų.

Švytuoklė pasisuko po rugsėjo 11 d. išpuolių, kai JAV prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush) pareiškė: „Taisyklių nėra“. Šis pareiškimas pradėjo neriboto jėgos naudojimo Afganistane, Irake ir kitur erą, kuri tiesiogiai ir netiesiogiai lėmė milijonų žmonių žūtį visuose pasaulio Pietuose.

Jungtinės Valstijos savo slaptuose kalėjimuose kankino sulaikytuosius iš besivystančių šalių.

Daugelyje Vakarų šalių musulmonai ir jų religija apskritai pradėti nagrinėti su rasizmo elementais. Humanitarinė doktrina, vadinama „Atsakomybe ginti“, pagal kurią leidžiama įsikišti siekiant užkirsti kelią tokiems nusikaltimams kaip genocidas, palengvino invazijas ir nacionalinio suvereniteto pažeidimus, tarp jų ir 2011 m. NATO vadovaujamą išpuolį prieš Libiją.

Atrodo, kad ją labiau skatino strateginiai interesai, o ne rūpinimasis žmonių gerove. JAV prezidentas Barackas Obama pažeidė tarptautinę teisę, paversdamas Jemeną bandymų poligonu dronų kare ir panardindamas šią trapią valstybę į chaosą.

Toks intervencionizmas sukėlė nestabilumą ir išprovokavo masinę migraciją į Europą iš Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Tai buvo ypač akivaizdu per 2010-ųjų Sirijos pilietinį karą.

2008 m. finansų krizė pasuko švytuoklę priešinga kryptimi. Ji sudavė triuškinantį smūgį Vakarams, parodydama, kaip smarkiai supuvę liberalios tarptautinės tvarkos pamatai. Pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius Vakarams prireikė pasaulio Pietų.

G-20, prie vieno stalo subūręs kylančios ekonomikos šalis, tokias kaip Brazilija, Kinija, Indija ir Pietų Afrika, ir tradicines Vakarų galybes, pakeitė G-7 kaip pagrindinį pasaulio ekonomikos valdymo forumą.

Ne Vakarų šalys buvo įgaliotos rengti pasaulinius ekonomikos atkūrimo planus, pavyzdžiui, suderintas skatinimo priemones ir finansų valdymo reformas. Pavyzdžiui, vadovaujant G-20, buvo išplėstas atstovavimas Tarptautiniame valiutos fonde ir Pasaulio banke, kur besivystančios ekonomikos šalys įgijo daugiau balsų.

Tuo pat metu daugybė ne Vakarų institucijų, pavyzdžiui, Afrikos Sąjunga, BRICS, OPEC+ (išplėsta kartelio versija) ir Kinijos vadovaujamas Azijos infrastruktūros investicijų bankas, tapo svarbiomis ir veiksmingomis platformomis kolektyviniams pasaulio Pietų šalių veiksmams.

2017 m. į Baltuosius rūmus atėjus D. Trampui, Pasaulio Pietų pažanga sulėtėjo. Per COVID-19 pandemiją jis ignoravo Pasaulio sveikatos organizaciją, pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo ir nepaisė prekybos taisyklių vienašališkai nustatydamas muitus, nedalyvaujant Pasaulio prekybos organizacijai.

Visa tai turėjo pražūtingų pasekmių. Tarptautinės institucijos suteikė pasaulio Pietų šalims tam tikrą kuklią apsaugą – be jos silpnos valstybės tapo bejėgės prieš džiunglių įstatymus.

Pavyzdžiui, 2020 m. Donaldas Trampas paskelbė apie savo administracijos ketinimą pasitraukti iš Pasaulio sveikatos organizacijos, laikinai įšaldyti JAV finansavimą pagrindinėms programoms Afrikoje ir susilpninti pastangas kovoti su poliomielitu ir maliarija.

D. Trampo atsainus požiūris į tarptautines organizacijas susilpnino pasaulio Pietų įtakos tarptautiniam valdymui mastą. Šią atskirtį dar labiau padidino D. Trampo demonizuojami spalvotieji migrantai iš pasaulio Pietų šalių. Jis skatino ksenofobiją ir rasistinį priešiškumą, ir tokios nuotaikos pasiekė toli už Amerikos ribų.

Valdant prezidentui Joe Bidenui mažai kas pasikeitė. Jo pozicija prekybos klausimais iš esmės buvo tokia pati kaip ir D. Trampo. Iš pradžių J. Bidenas pakeitė kai kuriuos griežčiausius D. Trampo sprendimus dėl imigracijos, tačiau antroje prezidentavimo pusėje vėl prie jų grįžo.

Jis vėl pavertė JAV Paryžiaus susitarimo šalimi, tačiau jo priimti įstatymai, skirti kovai su klimato kaita, įskaitant Infliacijos mažinimo įstatymą, gali tapti protekcionizmo įrankiu.

Tokioje aplinkoje pasaulio Pietų šalims bus ne lengviau, o sunkiau pereiti prie žaliosios ekonomikos.

Nenuostabu, kad pastaraisiais metais daugelis besivystančių šalių atsigręžė į Kiniją. Per pusę amžiaus Kinija iš palyginti neturtingos šalies tapo daug galingesne ir klestinčia valstybe, o tai padeda jai kalbėti su pasaulio Pietų šalimis ir visuomenėmis.

Pekinas tapo pagrindiniu šių šalių finansuotoju ir rėmėju, keičiančiu paskolas ir investicijas į energiją, žaliavas ir prieigą prie uostų, o tai padeda sparčiai vystytis.

Pekinas pasinaudojo Vašingtono sau padarytomis žaizdomis, pavyzdžiui, pražūtinga invazija į Iraką 2003 m. ir D. Trampo panieka tarptautiniams susitarimams ir organizacijoms. Jis tapo svarbiu tokių daugiašalių organizacijų veikėju ir dažnai teigia atstovaujantis besivystančių šalių interesams.

Tačiau daugėja ženklų apie gresiančias problemas. Kinija stiprėja ir vis dažniau elgiasi su kitomis šalimis ne kaip su partnerėmis, o kaip didžioji galia. Daugelis jos veiksmus laiko neokolonializmo apraiškomis.

Tai apima drakoniškų sąlygų nustatymą prekybos ir investicijų sandoriuose ir valdingą diplomatiją Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje. Pietryčių Azijos žemyne Kinija iš partnerės virto ambicinga hegemone ir daro spaudimą tokioms šalims kaip Indonezija, Filipinai ir Vietnamas.

Net BRICS, kurios narių skaičius gerokai išsiplėtė ir neapsiriboja tik šalimis steigėjomis, susirūpinimą kelia tai, kad Kinija į šią grupę žiūri kaip į priemonę savo įtakai didinti, o ne kaip į bendrą platformą bendriems veiksmams, naudingiems besivystančioms šalims.

D. Trampui grįžus į Baltuosius rūmus, pasaulio Pietų šalims bus sunkiau išlaikyti pusiausvyrą tarp Kinijos ir JAV, nes jos prekybos protekcionizmas bus žalingas visoms besivystančioms šalims.

Hegemoniškos iliuzijos

D. Trampo kampanijos pažadai prekybos, klimato, migracijos ir mokesčių srityse dažnai laikomi bandymu atsiriboti nuo likusio pasaulio. Tačiau žvelgiant iš pasaulio Pietų perspektyvos, šie pažadai rodo priešingai: jie pranašauja bandymą įtvirtinti Amerikos hegemoniją.

Kai D. Trampas grasina pasitraukti iš tarptautinių susitarimų, jis paprastai teigia, kad Jungtinės Valstijos yra pajėgios viską padaryti pačios, o likęs pasaulis turėtų tiesiog laikytis, jei žino, kas jiems iš to išeina.

Kurdamas netikrumą dėl Amerikos pažadų patikimumo, D. Trampas skatina kitas šalis jungtis prie JAV, parodydamas, kad priešingu atveju jos bus pralaimėtojos. Jo siūlomas mokesčių ir muitų mažinimas skatins infliaciją, o tai lems didesnes palūkanų normas JAV.

Tokiomis aplinkybėmis skolinimosi kaina visame pasaulyje padidės, ypač daug skolų turinčioms šalims. Tai atbaidys investuotojus nuo besiformuojančių rinkų ir privers juos grįžti į JAV, kur yra daugiau pelningumo garantijų. Dėl to daugelyje besivystančių šalių nuvertės jų valiutos, pabrangs importas, padidės infliacija ir kartu sumažės našumas.

D. Trampo kampanijos pažadai jokiu būdu nereiškia savęs izoliavimo. Pasaulio Pietūs juos vertina kaip apskaičiuotą revizionizmo strategiją ir bandymą atgaivinti Amerikos viršenybę.

Jie mano, kad JAV ketina priversti kitas šalis įsiklausyti į save ir veikti išvien su Vašingtonu. Priešingu atveju jos bus labai pažeidžiamos didėjančio netikrumo akivaizdoje.

Pasaulio Pietų šalių lyderiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik ieškoti būdų, kaip apsaugoti savo šalis nuo D. Trampo politikos pasekmių. Šiandien daugelio besivystančių šalių gyventojai yra politiškai daug labiau susitelkę ir technologiškai pažangesni nei ankstesniais laikotarpiais. Jų reikalavimai yra garsesni ir sunkiau ignoruojami.

Daugumos pasaulio Pietų šalių vargšai ir vidurinioji klasė labai pasinaudojo globalizacijos suteiktomis palankiomis ekonominėmis galimybėmis, tačiau D. Trampas grasina jas sunaikinti. Jos tikisi, kad jų lyderiai atsilaikys.

Pavyzdžiui, daugelis šalių ir toliau ieškos alternatyvų JAV valiutai, eksperimentuodamos su mokėjimų ne doleriais sistemomis, skaitmeninėmis valiutomis ir vietinio nominalo prekybos mechanizmais, kad Baltieji rūmai negalėtų priversti konkurentų taikyti sankcijas ir kitus apribojimus.

Jos ieškos naujų kūrybiškų strategijų, kaip išsaugoti tarptautinius prekių srautus ir apeiti apribojimus, kuriuos jiems taikys būsimoji JAV administracija. Numatydamas tokius bandymus, D. Trampas lapkritį socialinėje žiniasklaidoje paskelbė grasinimą įvesti 100% muitus BRICS šalims, jei jos ir toliau sieks naudoti alternatyvią valiutą „vietoj galingojo JAV dolerio“.

Jei D. Trampas iš tiesų vykdys masinius deportavimus, tai pakenks JAV reputacijai didžiojoje pasaulio Pietų dalyje, nes savo veiksmais išrinktasis prezidentas patvirtins jų įsitikinimą, kad jis niekina ne Vakarų pasaulį.

Tai pagilins atotrūkį tarp Pasaulinės Šiaurės ir Pasaulinių Pietų tokiais klausimais kaip rasiniai ir kultūriniai skirtumai, padidins įtampą Vakarų diplomatiniuose santykiuose su Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalimis ir padidins nepasitenkinimą Vakarų šalimis, kurias Pasauliniai Pietūs ims laikyti rasinės hierarchijos įtvirtinimo šalininkėmis.

Tokie veiksmai gali padidinti įtampą JAV, padidinti atotrūkį tarp skirtingų visuomenės grupių rasiniais ir imigracijos klausimais ir dar labiau susilpninti Amerikos moralinį autoritetą pasaulyje.

Yra vienas klausimas, kuris skatina stiprų solidarumą tarp pasaulio Pietų šalių. Tai Palestinos klausimas. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublika pateikė ieškinį Tarptautiniam Teisingumo Teismui dėl Izraelio veiksmų Gazos ruože.

Daugelis pasaulio Pietų šalių tai laiko Vakarų dviveidiškumo apraiška, pabrėždamos, kad Vakarai gana tolerantiškai žiūri į Izraelio vykdomas palestiniečių ir libaniečių žudynes, tuo pat metu garsiai smerkdami Rusijos karinę invaziją, per kurią žūsta Ukrainos civiliai gyventojai.

Tokie dvigubi standartai sustiprina pasaulio Pietų skepticizmą dėl liberalios tarptautinės tvarkos nešališkumo.

Sunki palestiniečių padėtis taps židiniu, esamos pasaulio tvarkos nelygybės simboliu. Ir daugelis besivystančių šalių gyventojų manys, kad dekolonizacijos darbas dar nebaigtas.

Šis klausimas ir toliau atkreips dėmesį į nuolatinę įtampą tarp vakariečių ir likusio pasaulio. Kol D. Trampas teiks daugiau laisvės Izraeliui dėl jo ambicijų, besivystančios šalys ir toliau naudosis JT Generaline Asamblėja ir tarptautine teise, kad mestų iššūkį ne tik Izraeliui, bet ir JAV.

Klimato klausimu D. Trampo požiūris žada paskatinti tas interesų grupes pasaulio Pietuose, kurios nori plėtoti daug anglies dioksido išskiriančias pramonės šakas ir didinti iškastinio kuro gavybą.

Tai palaipsniui atims iš žaliojo perėjimo šalininkų galią ir įtaką. Anglies dioksido vartojančios interesų grupės priešinsis būtinoms reformoms, todėl perėjimas prie žaliosios ekonomikos visame pasaulyje taps brangesnis ir sulėtės jo tempas.

D. Trumpo abejingumas klimato kaitos veiksmams padrąsins miško kirtėjus, rančų augintojus ir kalnakasius visame pasaulyje, todėl toliau bus kertami miškai, plečiama aplinkai žalinga žemės ūkio veikla ir spartės klimato kaita.

Tokie veiksmai savo ruožtu kels grėsmę pasauliniam apsirūpinimo maistu saugumui, nes naikins ekosistemas ir mažins derlių pasaulio Pietuose ir Šiaurėje, teigia leidinys.

Tuo pat metu D. Trampo užsienio politika turės labai įdomių pasekmių. Užuot įtvirtinęs Amerikos viršenybę, Vašingtonas pamatys, kaip žemė slysta iš po kojų. Jei D. Trampas įvykdys savo rinkimų kampanijos pažadą ir sumažins įtampą su Rusija, kartu išlaikydamas spaudimą Kinijai, jis gali netyčia paspartinti slinktį daugiapolio pasaulio link.

Nutraukdamas priešiškumą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, D. Trampas netiesiogiai pripažįsta, kad Rusijos negalima palenkti ir, kad Maskvos siekis siekti regioninės hegemonijos yra teisėtas – nes Rusija turi teisę į savo įtakos sferą.

Tai patvirtins daugelio pasaulio Pietų šalių nuomonę, kurios jau seniai teigia, kad lemiamas veiksnys tarptautinėje sistemoje yra ne neginčijama Amerikos hegemonija, o labiau subalansuota tvarka, kurioje JAV turėtų vengti impulsyvios vienpolės užsienio politikos ir rinktis apskaičiuotą santūrumą.

Besivystančios šalys ir toliau žvelgs į Kiniją ir Rusiją kaip į svarbiausius galios ir valdžios centrus, naudodamosi visomis galimybėmis išsireikalauti nuolaidų ekonomikos, saugumo ir technologijų srityse per tokias platformas kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, Kinijos vadovaujama daugiašalė asociacija.

Susiskaldžiusioje pasaulio tvarkoje, kuriai būdinga konkurencija ir verslo pragmatizmas, D. Trampo politika lems didesnę įtaką pasaulio Pietums, o tai suteiks jiems daugiau galimybių supriešinti didžiąsias valstybes.

Be abejo, pasaulio Pietų šalims trūksta vienybės ir išteklių, kad jos galėtų nuslopinti aštriausius D. Trampo užsienio politikos briaunų kampus. Valdant D. Trampui JAV ir toliau turės neginčijamą įtaką, nustatydamos tarptautinę darbotvarkę ir formuodamos pasaulines taisykles.

Vašingtonas išlaikys galimybę naudoti ekonominę prievartą, diplomatinę izoliaciją ir net karinę jėgą, kad užgniaužtų rimtus besivystančių šalių bandymus mesti iššūkį Amerikos preferencijoms.

Tačiau didėjanti pasaulio Pietų įtaka ir augantis jų gyventojų geopolitinis sąmoningumas visiškai pakeitė pasaulinės galios dinamiką. D. Trampo ir jo įpėdinių vadovaujamai JAV vyriausybei bus vis sunkiau ignoruoti didėjantį politinį svorį tų valstybių, kurios anksčiau buvo priverstos likti nuošalyje.

D. Trampas, siekdamas įtvirtinti Amerikos hegemoniją, susidurs su pasauliu, kuris tapo ne toks nuolankus ir paklusnus, kaip jis mano.