infa.lt

Šiuolaikinėje visuomenėje seksualinis artumas ir šeimyninis gyvenimas tampa vis mažiau trokštami, rašo britų „UnHerd“ leidinys. O politinių pažiūrų skirtumas tarp vyrų ir moterų šiandien yra penkis kartus didesnis nei prieš 25 metus. Lyčių karas kelia grėsmę pačiai civilizacijai, konstatuoja straipsnio autorius.

Eroso epocha artėja prie pabaigos.

Per visą istoriją žmonijos civilizacijos varomoji jėga buvo laimingas vyro ir moters lytinis aktas ir jo produktas – vaikai. Pats Froidas šeimos poreikį laikė prigimtiniu: „Erosas ir Anankė [meilė ir būtinybė], – rašė jis savo veikale „Nepasitenkinimas kultūra“, – buvo žmonijos civilizacijos protėviai“.

Tačiau šiandien mes siekiame visuomenės, kurioje seksualinis intymumas ir šeimyninis gyvenimas yra pakirsti pačiuose esminiuose lygmenyse. Pasekmės jau akivaizdžios – pasikeitė pasimatymų modeliai, sumažėjo santuokų, šeimyninio gyvenimo ir vaikų gimstamumo rodikliai.

Ir ne tik Vakarai kenčia nuo šios blogybės: dauguma pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose gimstamumo rodikliai yra gerokai žemesni už populiacijos atsikūrimo lygį. Laukiama, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius sumažės 61 šalyje.

Iš dalies šio lyčių karo šaknys yra ekonominės. Padėtį sunkina didelės pragyvenimo išlaidos – didėjančios būsto kainos, palyginti su pajamomis, brangstanti energija ir maisto produktų krepšelis.

Blėstant viltims apie stabilią karjerą ir nekilnojamojo turto nuosavybę, daugelis jaunų žmonių renkasi su santuoka ir šeima nesuderinamą gyvenimo būdą – daugeliu atžvilgių priverstinį.

Ryškiausiai tai pasireiškė Vakaruose, kur užmirštama ne tik šeima, bet ir heteroseksualūs santykiai. Tačiau Rytų Azijoje vyrų ir moterų santykių dezintegracija savaip pažengė dar toliau.

Pavyzdžiui, Japonijoje, kuri yra viso žemyno demografinių tendencijų pranašas, net ketvirtadalis dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių jaunuolių yra nekalti. Be to, japonai net turi specialų epitetą pasyviai, aseksualiai jaunų vyrų kartai – „žolėdžiai“.

Tas pats palietė ir Kiniją: šalyje, kadaise garsėjusioje šeimyniniu gyvenimu, yra ne mažiau kaip 200 milijonų vienišų suaugusiųjų. Kadaise tai buvo beveik neįsivaizduojama, tačiau 17-36 metų amžiaus vienišų kinų dalis pasiekė beveik 70 proc.

Santuoka ir vaikų gimdymas, pripažino vienas kinų Z kartos (gimusių 1997-2012 m., vykstant visuotinei visuomenės skaitmenizacijai) atstovas, tapo „beveik gyvenimo streso sinonimu mums, jauniems žmonėms“.

Ir ši demografinė krizė neišvengiamai tampa politine. Negalime žinoti visų dabartinio lyčių karo politinių pasekmių tokiose uždarose visuomenėse kaip Kinija ir Rusija, kur pilietinis gyvenimas griežtai kontroliuojamas.

Tačiau JAV vis labiau ryškėja naujos pasidalijimo linijos. Akivaizdu, kad moterys, ypač vienišos, tapo „progresyvios“ politikos varikliu. Tas pats pasakytina ir apie Kanadą, kur, 2020 m. apklausų duomenimis, moterys balsavo už liberalus santykiu du prie vieno, o vyrai pirmenybę teikė konservatoriams.

Pats savaime „lyčių atotrūkis“ politikoje nėra naujiena, tačiau, remiantis naujausia Gallupo instituto apklausa, dabar jis yra penkis kartus didesnis nei 2000 m. Apklausos duomenimis, 1999-2013 m. maždaug 30 proc. 18-29 metų amžiaus moterų save laikė liberaliomis.

Iki 2023 m. ši dalis išaugo iki 40 proc. Dar svarbiau tai, kad Gallupo institutas nustatė ypač ryškius pokyčius liberalizmo link elitinėse aukštosiose mokyklose.

Koks kontrastas vyrams, kurie vis labiau linksta į dešinę – ypač darbininkų klasės atstovai! Sekdami jaunaisiais amerikiečiais, kurie vis dažniau palaiko Donaldą Trampą (Donald Trump), jaunesni nei 30 metų Europos vyrai taip pat vis labiau „dešinėja“.

Pietų Korėjos jaunimo poslinkis į dešinę buvo toks galingas, kad į prezidentus išrinko atvirai „antifeministiškai“ nusiteikusį vyrą.

„Postseksualinė“ Vakarų visuomenė pasirodys esanti mažai patraukli. Pirma, seksualinių santykių žlugimas kenkia tradiciniam turto kaupimo šeimose akcentavimui. Ne veltui 77% namų savininkų JAV yra susituokusios poros, nes jie gali bendrai leisti lėšas.

Tačiau visuomenėje, kurioje šis tradicinis akcentas išnyksta, valstybės paramos poreikis gali tapti nepakeliamas.

Užuot stiprinus jaunų šeimų perspektyvas, vis dažniau raginama didinti nuomos subsidijas ar net tiesioginę paramą. Neseniai Atlantoje vykusiame mitinge, kuriame dalyvavo dešimt tūkstančių šalininkų, Kamala Harris pažadėjo „pažaboti“ korporacijų nuomotojus ir apriboti „nesąžiningą“ nuomos kainų didinimą.

Anksčiau, dar prieš J. Bidenui pasitraukiant iš rinkimų kampanijos, K. Harris „X“ tinkle (buvusiame „Twitter“) pasidalijo savo tvirtu įsitikinimu, kad „kiekvienas amerikietis nusipelno įperkamo būsto“.

Tai susiję su Bideno administracijos raginimu apriboti nuomos mokesčio didinimą 5% nuomotojams, turintiems 50 ir daugiau būstų, nes priešingu atveju jie praras federalines mokesčių lengvatas.

Ji taip pat ragino išplėsti pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūros programą visiems Amerikos gyventojams ir iš esmės pakeisti ja darbdavio draudimą, tačiau vėliau šios nepopuliarios idėjos atsisakė.

Daugeliui jų šeimos solidarumas jau net mintyse nebėra pagrindinis paramos šaltinis. Vietoj žadėtos „pažangos“ lyčių karas ir šeimyniškumo žlugimas tik paspartins visuomenės nuosmukį.

Mūsų laukia savotiški naujieji viduramžiai, kai, kai kuriais skaičiavimais, iki 15% gyventojų gyveno celibate ir, kai klasikinės šeimos vertybės užleido vietą teologiniams ginčams. Kaip pastebėjo apžvalgininkas Richardas Reevesas, „negalima pakeisti dvylikos tūkstantmečių socialinės tvarkos, nepatiriant šalutinio kultūrinio poveikio“.

Atrodo, kad ateitis priklauso tiems, kurie kaip nors įveiks visišką atsiskyrimą ir „vienatvės epidemiją“, kaip teigė JAV generalinis chirurgas. Jau 2020 m. 28% visų JAV namų ūkių sudarė vieniši žmonės, o 1940 m. jų buvo tik 8 proc. Praėjus dar trims metams Pew centras nustatė, kad 10% amerikiečių neturi ir niekada neturėjo artimų draugų.

Ir tai ne tik Amerikos tragedija. Japonija, Taivanas, Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas ir dabar Kinija – vystosi panašiai. Laukiama, kad iki 2040 m. Japonijoje vienišių dalis pasieks 40 proc. Įvairiais skaičiavimais, jau dabar Japonijoje kiekvieną savaitę vieniši miršta iki keturių tūkstančių žmonių.

Seksualinių santykių pokyčiai, žinoma, yra neišvengiami ir tam tikra prasme išlaisvinantys individą. Tačiau plačiąja prasme lyčių karas yra kritinis iššūkis pačiai civilizacijai.

Kaip pažymima svarbiame Singapūre atliktame tyrime, šeima ne tik išlaiko visuomenę, bet ir yra „pagrindinis piliečių emocinės, ekonominės ir finansinės paramos šaltinis“ bei geriausias būdas „apsaugoti visą visuomenę nuo neigiamo konkurencinės ekonomikos poveikio“.

Neturėdami tvirtų šeimos ryšių, apleisti asmenys bus priversti ieškoti paguodos materialiniuose malonumuose, valstybės paramoje ir virtualiuose pasauliuose.

Jei seksualinių santykių nuosmukis bus nekontroliuojamas, jis žada itin niūrią ateitį – distopiją, kurioje daugės tik pagyvenusių žmonių, o šeimos su vaikais retės ir patirs vis didesnį spaudimą. Amerikos, Prancūzijos, Japonijos ar Skandinavijos šalių vyriausybės dar nerado veiksmingo būdo, kaip sustabdyti šį procesą.

Galbūt tai dvasingumo klausimas – vien ekonominių paskatų nepakanka. Turime iš naujo atrasti romantišką meilę ir pripažinti, kad palikuonių auklėjimas yra didelė vertybė. Galbūt Froidas atskleidė neišvaizdžią šeimos gyvenimo pusę, bet net ir jis suprato, kad ji yra kiekvienos sėkmingos civilizacijos pagrindas.

Straipsnio autorius, Džoelis Kotkinas, yra Chapmano universiteto miestų ateities tyrėjas ir knygos „Neofeodalizmo atėjimas: įspėjimas pasaulinei viduriniajai klasei“ (The Coming of Neofeudalism: A Warning to the Global Middle Class) autorius.