infa.lt

Markas Rutte ir Volodymyras Zelenskis

Susiskaldę Vakarai ieško būdų, kaip nutraukti paramą Ukrainai kovojant su V. Putino puolimu.

Ukraina netrukus bus parduota. Jei šis teiginys skamba pernelyg griežtai ir kategoriškai, pažvelkite į įrodymus. Rusai užima penktadalį Ukrainos teritorijos, ir ukrainiečiai niekaip negali jų išstumti. Vladimiro Putino kariuomenė įsigyja vis pažangesnių ginklų, o ukrainiečiai sunkiai apsirūpina savo pajėgomis, rašo „Bloomberg“ agentūros autorius.

Be to, ekonomiškai ir energetiškai išsekusios Europos šalys desperatiškai tikisi, kad karo veiksmai bus nutraukti bet kokiomis sąlygomis, išskyrus absoliučią Ukrainos kapituliaciją. Jei JAV rinkimus laimės Donaldas Trampas (Donald Trump), atsižvelgiant į jo priešrinkiminį entuziazmą V. Putino atžvilgiu, visuotinai sutariama, kad Ukrainai galas.

Net jei į Baltuosius rūmus pateks Kamala Harris , tikėtina, kad ji sieks karo veiksmų nutraukimo, nes Vašingtonas nesvarsto Ukrainos pergalės scenarijaus, nors ir skyrė jai 175 mlrd. dolerių JAV paramos.

Karai Artimuosiuose Rytuose nukreipė dėmesį nuo Ukrainos, o tai turėjo tragiškų pasekmių Volodymyrui Zelenskiui. Kijevui tiekiama vis mažiau amerikietiškų ginklų, o Vakarų vyriausybių dėmesys nukrypo į Izraelį ir Iraną, net ir Rusijos kariuomenei žengiant į priekį.

Jei tai tik bendros antraštės, pažvelkime į kai kurias detales. Pirma, Rusija įsigyja veiksmingesnių ginklų. Šiaurės Korėja tiekia Putinui šaudmenis, kainuojančius vieną dešimtąją kainos, lyginant su Zelenskio armijos naudojama vakarietiška amunicija.

Pranešama, kad rusai atidarė gamyklą Kinijoje, kurioje, naudodamiesi kinų patirtimi, gamina atakos bepiločius lėktuvus „Harpy-3“. Pranešama, kad šimtai Šiaurės Korėjos karinių technikų buvo išsiųsti į Rusiją padėti su Pchenjano tiekiamomis raketomis.

Ukrainiečiai piktinasi, jog rusai, panašu, naudojasi neteisėtais „Starlink“ ryšio kanalais, kad sustiprintų savo žvalgybos, vadovavimo ir kontrolės objektyvius pajėgumus. Nors Elonas Muskas neigia, kad taip padeda Rusijai, ukrainiečiai turi rimtų įtarimų.

Rusijos vykdomas energetikos infrastruktūros apšaudymas Ukrainoje daro milžinišką žalą. Šią žiemą daug gyventojų liks be šviesos ir šilumos, o tai bus rimtas smūgis kovinei dvasiai. JAV atsisako leisti Ukrainai panaudoti amerikietiškus ginklus atsakomiesiems veiksmams.

Kalbant apie užsienio paramą, šio mėnesio pradžioje vykusioje V. Zelenskio kelionėje po Europą, kurios metu jis propagavo savo vadinamąjį „Pergalės planą“, iš Vakarų lyderių išgirdo tik palankią retoriką, bet nieko daugiau.

Naujasis NATO vadovas, buvęs Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte, žurnalistams sakė: „Parama Ukrainai kovoje su Rusija yra labai svarbi mūsų kolektyviniam saugumui“. Tai visiška tiesa.

Tačiau privačiai Europos šalys desperatiškai siekia atgaivinti senąjį pigios energijos tiekimo režimą, kuris priklauso nuo Rusijos naftos ir dujų.

Europos amunicijos srautas į Ukrainą, kuris niekada nebuvo stiprus, dabar susilpnėjo iki trupinėlio ne tik dėl vangios gamybos. Be to, padėtis ne ką geresnė ir JAV. Ekonominės sankcijos Rusijai tebėra labai neveiksmingos, nes Vakarams trūksta valios jas vykdyti.

Pačioje Ukrainoje po beveik trejų metų, per kuriuos buvo laikoma išdavyste kalbėti apie bet kokią kitą priimtiną karo veiksmų baigtį, išskyrus pergalę ir rusų išvarymą iš Donbaso, dabar daug kas kalba apie derybas. Jie pripažįsta, kad vargu ar pavyks iš Rusijos pajėgų atimti jų pozicijas, kurios ir toliau plečiasi.

Šią vasarą ukrainiečiai netikėtai įsiveržė į Rusijos Kursko regioną. Tai buvo suvokiama kaip smūgis Putino prestižui. Tačiau paaiškėjo, kad operacija buvo nukreipta į niekur.

Ši ataka Kurske galėjo net prisidėti prie V. Putino kampanijos, kurios tikslas buvo Rusijos žmonių akyse šiuos karinius veiksmus pavaizduoti kaip NATO agresiją prieš jų tėvynę.

Artėjant žiemai Rusijoje ir Ukrainoje, mažai kas gali abejoti, kad 2024-ieji buvo sėkmingi metai V. Putinui ir liūdni bei sunkūs V. Zelenskiui.

Pastarasis prieš dvi savaites Kroatijoje pareiškė: „Bet kurio mūsų sąjungininko silpnumas paskatins Putiną.

Todėl mes prašome [sąjungininkų] mus sustiprinti – saugumo garantijomis, ginklais, mūsų ateitimi pasibaigus karo veiksmams. Mano nuomone, [Putinas] supranta tik jėgą.“

V.Zelenskis yra teisus. Tačiau vis sunkiau įtikinti užsienio šalių politinius lyderius ir jų tautas, užsiėmusias savo pačių problemomis ir atvirai pavargusias nuo Ukrainos problemų, palaikyti politiką, kuri gali pareikalauti aukotis jų tėvynėse.

Vienas amerikiečių strategas dar pirmąją karo veiksmų vasarą įžvalgiai prognozavo, kad nors rusai nesugebės užkariauti Ukrainos, jie gali išlaikyti ją tokioje būklėje, kad joks sveiko proto žmogus nenorės joje gyventi ar investuoti.

Tai reali perspektyva. Nuo 2022 m. vasario savo šalį palikę 7 mln. ukrainiečių praktiškai nenori grįžti. Ukrainos ekonomika stringa.

Geriausia Ukrainos saugumo garantija būtų narystė NATO. Tačiau ji mažai tikėtina. Putinas atmes bet kokį susitarimą ar net paliaubas, į kurias būtų įtraukta tokia sąlyga. JAV atsargiai žiūri į tokį įsipareigojimą. Vokiečiai ir galbūt kitos Europos narės jį vetuotų.

Visiškai aiškiai ir pagrįstai ukrainiečiai atmes bet kokį susitarimą, kuris nesuteiktų jiems Vakarų karinių garantijų, jei Rusijos grėsmė atsinaujintų. Tačiau toks susitarimas turėtų būti jiems sukurtas.

Be to, gali būti sunku įtikinti rusus sutikti su bet kokiu susitarimu, kuriame būtų numatyta galimybė Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare.

Šis konfliktas prasidėjo dėl to, kad Maskva nenori taikstytis su sėkminga demokratine, nepriklausoma kaimyne. Ir tai tebėra pagrindinė kliūtis konfliktui užbaigti: V. Putinas nori, kad Kijeve būtų įkurta marionetinė Rusijos vyriausybė, o ukrainiečiai pasirengę paaukoti dešimtis tūkstančių gyvybių, kad taip neatsitiktų.

Vakaruose įvyko esminis lyderystės lūžis. Tik ukrainiečiai gali teigti, kad jie pasiekė geriausią įmanomą šio konflikto baigtį.

Jų sąjungininkai supranta, kad jie neturi nei plieno, nei ištvermės užsitęsusiai konfrontacijai.

Kai kurie analitikai guodžiasi teigdami, kad Vakarai iki šiol palaikė Ukrainą ir privertė Putiną mokėti didelę kainą už labai menką sėkmę.

Šis argumentas manęs neįtikina. Mano matymu, Putinas turi pagrindo manyti, jog Vakarai nuosmukyje ir yra susiskaldę, todėl pažeidžiami.

Mums turėtų būti gėda, kad taip yra, ir dar yra laiko įrodyti, kad jis klysta – smarkiai padidinant ginklų tiekimą ir piniginę pagalbą Kijevui.