infa.lt

Airijos vyriausybė paskelbė, kad atsisako planų iš esmės atnaujinti galiojančius Airijos įstatymus dėl neapykantos kalbos, nes siūlomiems teisės aktams nepakanka paramos, praneša „Brownstone Institute“ leidinys.

Pažymėtina, kad 2023 m. balandžio mėnesį šie teisės aktai jau buvo priimti Airijos parlamento žemesniuosiuose rūmuose didžiule balsų persvara (114 už, 10 prieš), tačiau, paaiškėjus problemiškesnėms jų nuostatoms, jie ėmė strigti Senate. Įstatymų projektai įgijo tarptautinę „šlovę“, kai juos užsipuolė „X“ generalinis direktorius Elonas Muskas.

Žodžio laisvės gynėjai visame pasaulyje turėtų nusiraminti, kad regresyvus teisės aktas, turintis skaudžių pasekmių žodžio laisvei, dabar yra užmirštas, nors mažiau nei prieš dvejus metus buvo beveik „užtikrintas“.

Juk šie teisės aktai jau buvo patogiai priimti žemesniuosiuose parlamento rūmuose, jiems pritarė visos pagrindinės politinės partijos, o iš pradžių jiems priešinosi tik saujelė žurnalistų, politikų ir politinių aktyvistų.

Airijos vyriausybė savo reputaciją pastatė ant kortos dėl šio neapykantos kalbos įstatymo priėmimo, todėl ji nebūtų jo atsiėmusi paskutinę minutę, jei nebūtų patyrusi didelio politinio spaudimo.

Airijos įstatymuose jau daugiau kaip 30 metų galioja neapykantos kalbos įstatymas: 1989 m. priimtas Neapykantos kurstymo uždraudimo įstatymas. Tačiau šiame teisės akte baudžiamojo persekiojimo barjeras buvo gana aukštas, nes buvo reikalaujama įrodyti, kad asmuo sąmoningai ir (arba) tyčia kursto neapykantą.

Todėl per 30 metų buvo priimta tik keletas apkaltinamųjų nuosprendžių.

Vyriausybė siekė ištaisyti šią padėtį ir 2022 m. parengė Baudžiamojo teisingumo (smurto ar neapykantos kurstymo ir neapykantos nusikaltimų) įstatymo projektą, kuriuo Airijoje būtų nustatytas griežtesnis ir platesnis neapykantos kalbos režimas.

Jei jis būtų buvęs priimtas, Neapykantos ir neapykantos nusikaltimų įstatymo projektas būtų sukėlęs šias teisines pasekmes:

1989 m. teisės aktuose nuo neapykantos kalbos buvo saugomos šios kategorijos: rasė, religija, odos spalva, tautybė, priklausymas keliaujančiai bendruomenei arba seksualinė orientacija.

2022 m. įstatymo projekte šis saugomų požymių sąrašas buvo išplėstas, įtraukiant lytį, lyties požymį, negalią ir kilmę. Taigi, jei šis įstatymas būtų priimtas, pagrindas pateikti kaltinimus dėl neapykantos kalbos būtų išplėstas gerokai labiau.

1989 m. teisės aktuose numatyta, kad policija (Gardaí) gali konfiskuoti fizinius daiktus asmens namuose per kratos ir sulaikymo operaciją, jei „pagrįstai“ įtaria, kad šiuose daiktuose yra įžeidžiančios medžiagos, kuri buvo skirta paskelbti.

Atnaujintais teisės aktais Gardaí būtų suteikta teisė priversti piliečius perduoti slaptažodžius arba šifravimo raktus, kad būtų galima pasiekti jų privačiai saugomus duomenis.

Pagal 1989 m. teisės aktus Gardaí gali konfiskuoti fizinę medžiagą per kratos ir sulaikymo operaciją, o pagal naujuosius teisės aktus Gardaí aiškiai leidžiama konfiskuoti elektroninius duomenis, tačiau taip pat juos saugoti ir kopijuoti tiek laiko, kiek reikia tyrimui.

Pagal 1989 m. teisės aktus neapykantos kalbos nusikaltimu kaltinamam asmeniui leidžiama išvengti baudžiamojo persekiojimo įrodžius, kad jis iš tikrųjų neketino kurstyti neapykantos ir nežinojo, kad atitinkama medžiaga buvo „grasinanti, užgauli ar įžeidžianti“.

2002 m. teisės aktai būtų palengvinę baudžiamojo persekiojimo užtikrinimą, nes leistų nuteisti asmenį tuo atveju, jei jis „neatsargiai“ vertino, ar jo veiksmai gali kurstyti neapykantą.

2002 m. Neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų įstatymo projekte būtų nustatytos griežtesnės bausmės už neapykantos kalbos nusikaltimus. Nustatyta bausmė yra iki dvejų metų kalėjimo, o pagal persvarstytą projektą – iki penkerių metų kalėjimo.

Nepaisant to, kad vyriausybės naujasis neapykantos kalbos įstatymas buvo atmestas, Airijos teisingumo ministrė Helen McEntee tvirtai tvirtina, kad ji priims kitą šio įstatymo projekto versiją, kurioje bus kalbama apie „neapykantos nusikaltimus“, o ne apie „neapykantos kalbą“, ir užsiminė, kad peržiūrėtame įstatymo projekte išliks išplėstas saugomų požymių sąrašas, įskaitant „gender“.

Be to, 1989 m. Neapykantos kurstymo įstatyme, kuris tebėra šalies įstatymas, yra labai problemiškų elementų, įskaitant teisę atlikti kratą privačioje nuosavybėje remiantis „pagrįstu įtarimu“, kad asmuo turi įžeidžiančios medžiagos, skirtos paskelbti.

Tad kova už žodžio laisvę Airijoje dar toli gražu nesibaigė. Vis dėlto, tai buvo tarsi Dovydo ir Galijoto situacija: neapykantos ir neapykantos nusikaltimų įstatymo projektą parėmė visos pagrindinės politinės partijos, o žemieji parlamento rūmai jį jau priėmė didele persvara – 114 balsų už, 10 prieš.

Tik nedaugelis pagrindinių Airijos žurnalistų pasisakė prieš Neapykantos nusikaltimų įstatymą. Airijos pilietinių laisvių taryba kartu su daugeliu kitų nevyriausybinių organizacijų pasisakė už jį ir išreiškė „nusivylimą“, kad teisingumo ministras atsisakė visų jo elementų, susijusių su neapykantos kalba.

Taigi tai tikrai yra pergalė, kuria žodžio laisvės gynėjai turėtų džiaugtis ir iš kurios turėtų pasimokyti. Nedidelė, bet galinga balsų ir organizacijų koalicija, įskaitant senatorių Michael McDowell, Free Speech Ireland, Elono Musko ir ADF International, sugebėjo sukelti pakankamą triukšmą dėl Neapykantos nusikaltimų įstatymo projekto, kad jis žlugtų.

Viso pasaulio žodžio laisvės gynėjams vertėtų pasimokyti iš šios nelengvos pergalės.