infa.lt

Sahros Wagenknecht fenomenas turėtų išgąsdinti Vokietijos elitą, teigia „Spiked“ leidinio straipsnio autorius. Jos vadovaujama „Sąjunga“ oficialiai susiformavo tik sausio mėnesį, tačiau jau birželį ji laimėjo šešias vietas Europos Parlamente. O praėjusio savaitgalio rinkimuose Saksonijoje ir Tiuringijoje ji užėmė trečiąją vietą.

Regioniniai rinkimai Vokietijoje nedažnai sulaukia viso pasaulio dėmesio, tačiau dabar pagrindinės Vakarų partijos turi rimtą priežastį pasibaisėti sekmadienio rezultatais. Rytų Vokietijos Tiuringijos ir Saksonijos žemėse visos trys valdančiosios partijos – socialdemokratai (SPD), žalieji ir liberalai – yra spaudžiamos iš abiejų politinio spektro pusių.

Dešinioji populistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškovojo reikšmingą pergalę Tiuringijoje ir pirmą kartą istorijoje laimėjo vietos valdžios rinkimus. Ne mažiau stulbinanti buvo ir kitos atvirai populistinės partijos – Sahros Wagenknecht sąjungos, išaugusios iš Vokietijos kairiųjų pelenų, sėkmė.

Kai Sąjunga pirmą kartą pasirodė politinėje scenoje, elitas labai tikėjosi, kad ji suskaldys protestuojantį elektoratą ir numalšins bręstantį populistų maištą. Tačiau sekmadienio rinkimai išsklaidė šias iliuzijas.

Vietoj to Sąjunga išplėtė savo populistinę bazę. Rinkėjai, kurie negali pakęsti elito, bet nenori balsuoti už abejotiną AfD, rado sveikintiną galimybę išreikšti savo nusivylimą, rašo straipsnio autorius

„Sahros Wagenknecht sąjunga“ (BSW) buvo įforminta tik sausio mėnesį, tačiau iki birželio mėnesio ji jau laimėjo šešias vietas Europos Parlamente. Praėjusį savaitgalį Saksonijoje ir Tiuringijoje ji užėmė trečiąją vietą.

Dėl vadinamojo „sanitarinio kordono“, kurį pagrindinės partijos pastatė aplink AfD, iš niekur atsiradusi „Sąjunga“ neabejotinai taps lemiamu veiksniu derybose dėl koalicijos abiejose žemėse (nors CDU yra priešiška ne tik AfD, bet ir kairiesiems).

Bet kokiu atveju tai nepaprastas proveržis vos devynis mėnesius gyvuojančiai partijai.

BSW pavadinta jos įkūrėjos ir lyderės Saros Wagenknecht, buvusios kairiųjų partijos autoritetingos veikėjos, vardu. Ji pasitraukė pernai, nusivylusi darbininkų klasės išdavyste ir perėjimu prie „madingo kairuoliškumo“, kaip ji pati sakė, t. y. apsėdimo tapatybės politika, vartotojiška morale ir politiniu korektiškumu.

Savo ruožtu ji siūlo „kairįjį konservatizmą“ – pajamų perskirstymo ekonomikos ir tradiciškesnės socialinės politikos hibridą (bent jau atmetant madingąjį „wokizmą“).

Wagenknecht save pristato kaip „paprastų žmonių“ gynėją, atmetant „hipsterius“, kuriuos globoja šiuolaikinė kairė. Ją ir jos rinkėjus atstumia kairieji, kurie pamokslauja darbininkų klasei, užuot stengęsi pelnyti jos palankumą.

„Žmonės nemėgsta politikų, nurodinėjančių jiems, ką valgyti, kaip kalbėti ir ką galvoti, – sako ji. – Mes norime išklausyti žmones, turinčius tikrąsias pažiūras, o ne pamokslauti jiems apie tai, ką jie atmeta“.

„Rinkėjai, aiškina ji, yra nepatenkinti, kai turi „atgailauti“ dėl savo pažiūrų, jei jie yra titulinės tautos nariai ir prie viso to dar „heteroseksualūs“.

Wagenknecht nevengia erzinti šiuolaikinių kairiųjų. Per koronaviruso pandemiją ji pasisakė prieš „nesibaigiančius karantinus“. O šių metų pradžioje ji pasmerkė vyriausybės planus nustatyti lytį pagal savęs identifikavimą, tvirtindama, kad tai „būtų juokinga, jei nebūtų taip pavojinga“.

Wagenknecht buvo viena pirmųjų, kritikavusių Angelos Merkel migracijos politiką, dar 2017 m. sakydama, kad atviros sienos paverčia šalį islamo terorizmo veisykla.

Priešingai nei daugelis kairiųjų, kuriems labiau rūpi tariama islamofobijos problema, o ne reali ir mirtina radikalaus islamo grėsmė, Wagenknecht pasisako už „nulinę toleranciją“ islamizmui.

Tačiau dažniausi jos pykčio taikiniai yra žalieji. Kartą ji juos apibūdino išties nepamirštamai: „veidmainiškiausia, labiausiai atitrūkusi nuo gyvenimo, labiausiai apsimelavusi, nekompetentingiausia ir, kalbant apie padarytos žalos mastą, pavojingiausia partija visame Bundestage“.

Taip jau sutapo, kad Sąjunga buvo įkurta kaip tik tuo metu, kai dešimtys tūkstančių Vokietijos ūkininkų protestavo Berlyne prieš vyriausybės aplinkosaugos politiką. „Grynasis nulis“, kaip teisingai perspėjo Wagenknecht, paskatins Vokietijos deindustrializaciją ir skaudžiausiai smogs skurdžiausiems.

Nors dėl aštrios Wagenknecht kritikos ji įgijo daug priešų tarp savo buvusios partijos narių, jos žinia neabejotinai sulaukė atgarsio tarp rinkėjų. Charakteringa, kad Tiuringijoje labiausiai pralaimėjo kairieji. Laimėję 2019 m. rinkimus, šiemet jie nusmuko į ketvirtą vietą.

„Sąjungos“ sėkmę Rytų Vokietijoje pabrėžia keletas veiksnių. Pirma, net ir praėjus trims dešimtmečiams po suvienijimo, rytinės žemės tebėra gerokai skurdesnės nei vakarinės. Todėl čia yra didelė rinkėjų grupė, reikalaujanti kairiosios pakraipos pajamų perskirstymo programos, ir, atvirkščiai, skeptiškai vertinanti konservatyvią AfD ekonominę politiką.

Antra, Rytų rinkėjai yra daug mažiau lojalūs pagrindinėms partijoms, o tai atveria galimybes tokiems politiniams avantiūristams kaip Sahra Wagenknecht.

Trečia, „Ossi“ (žargonu vadinami rytų vokiečiai, priešingai nei vakarų vokiečiai „Wessi“) yra daug mažiau lojalūs pagrindinėms partijoms, yra alergiški politiniam korektiškumui – ypač tie, kurie yra pakankamai seni, kad dar prisimintų VDR ir jos tvarką.

Kaip sakė pati Wagenknecht: „Rytų vokiečiai šiandien ypač jautriai reaguoja į moralizavimą ir bandymus apriboti jų laisvę. Tai irgi yra VDR įgyto pasipriešinimo ir užsispyrimo palikimo dalis.“

Politinis elitas ir kairiųjų likučiai stengėsi ją pavaizduoti kaip „dešiniąją radikalę“, o jos partiją – kaip AfD avies kailyje. Tačiau Wagenknecht nori pasakyti, kad pasikeitė pati kairė, o ne ji. Atsižvelgiant į tai, kad ji visą savo suaugusiojo gyvenimą praleido kairėje, šie išpuoliai nepasiekia tikslo.

Nors BSW atsisako formalios koalicijos su AfD, ji neatmeta bendradarbiavimo, kai abiejų partijų interesai sutampa, pavyzdžiui, priešinantis migracijai ir ekologiniam skurdui. „Jei AfD sako, kad dangus yra mėlynas, nepanašu, kad BSW sakys, jog jis žalias“, – neseniai pateikė pavyzdį Wagenknecht.

Bene labiausiai prieštaringas BSW ir AfD susilietimo taškas yra jų nenoras remti Ukrainą. Dėl to Wagenknecht buvo vadinama Putino marionete.

Susidaro įspūdis, kad jos paini pozicija Rusijos ir Ukrainos konflikto atžvilgiu yra savigailos (ir naivaus tikėjimo, kad neatidėliotinos taikos derybos padės išvengti Ukrainos pavergimo), taip pat supaprastinto ir „ekonomistinio“ požiūrio į geopolitiką, kuris, deja, labai paplitęs tarp kairiųjų, pasekmė.

Wagenknecht nuomone, būtent JAV (o ne Rusija) yra pagrindinis karinio  konflikto veiksnys. Būtent Vašingtonas aukoja ukrainiečius vien dėl savo energetikos ir ginklų gamintojų interesų. Tas faktas, kad ukrainiečiai įnirtingai kovoja už savo laisvę, jai akivaizdžiai praslydo neužkliudęs dėmesio.

Vis dėlto, nepaisant visų BSW trūkumų ir apribojimų, jos sekmadienio sėkmė yra džiugi žinia. Dešiniojo populizmo iškilimas byloja ir apie kairiųjų nesėkmę, ir apie liberalcentristų partijų atmetimą.

„Sahros Wagenknecht Sąjunga“ įtikinamai atskleidė akivaizdžią Vokietijos kairiųjų išdavystę darbininkų klasei. Tikrieji kairieji, teigia autorius, privalo su tokiu pat užsidegimu, kaip ir „Sąjunga“, pasipriešinti mizoginiškam trans judėjimui, kovingiems islamistams, autoritariniams boikotams ir vadinamajai ‚atšaukimo kultūrai‘ bei skurdinančiai ‚žaliųjų‘ darbotvarkei.

Dar svarbiau, kad naujoji partija suteikė rinkėjams dar vieną nepasitenkinimo įkyriu „status quo“ išraišką ir parodė, kad antisisteminė energija anaiptol nėra „naujųjų dešiniųjų“ prerogatyva. Šis „kairysis konservatizmas“ įrodo, kad populizmas tik stiprėja.