infa.lt

Alexanderis Stubbas
Foto: Annegret Hilse, Reuters

Vakarų dominavimo era baigėsi „The Economist“ straipsnyje teigia Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas. Naujoji pasaulio tvarka bus grindžiama lygybės ir abipusės pagarbos principais. Ir jei Vakarai nenustos puoselėti žalingų iliuzijų, jie pralaimės.

Tarptautiniuose santykiuose būna momentų, kai suvokiame, kad pasaulis keičiasi, bet dar tiksliai nežinome, kur link jis eina. Tai akimirkos, kai senoji epocha miršta, o naujoji dar negimė.

Vieną iš jų išgyvename dabar. Era po Šaltojo karo baigėsi. Ji baigėsi su Rusijos karine invazija Ukrainoje. O dalykai, kurie turėjo mus vienyti – prekyba, technologijos, energetika, informacija ir valiuta – dabar mus skaldo.

Visuotinė tarpusavio priklausomybė savaime nelemia taikos. Rinkos ekonomika neužtikrino laisvosios prekybos. O laisvė ne visada reiškė liberalią demokratiją. Vakarai laimėjo Šaltąjį karą, bet nesugebėjo įtikinti likusio pasaulio pripažinti vertybių, kurias jie laiko universaliomis.

Daugeliu atžvilgių tai yra 1918 m., 1945 m. ar 1989 m. atitikmuo mūsų kartai. Tikėtina, kad artimiausi keleri metai nulems pasaulio tvarką, jėgų pusiausvyrą ir tai, kaip pasaulis vystysis likusį šimtmetį ar bent jau artimiausius dešimtmečius.

Galime suklysti, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai Tautų Lyga nesugebėjo suvaldyti aršios didžiųjų valstybių konkurencijos ir buvome įtraukti į naują pasaulinį karą.

Na, arba galime pasielgti daugiau ar mažiau teisingai, kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo įkurtos Jungtinės Tautos.

Juk jos padėjo išsaugoti taiką tarp dviejų Šaltojo karo supervalstybių – Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, nors tuo pat metu daugelis Rytų Europos šalių sumokėjo didelę kainą – sovietų represijas ir okupaciją.

Be to, milijonai žmonių Afrikoje, Azijoje ir kitur žuvo per tarpinius karus ir pilietinius konfliktus, kurie vyko prisidengus Šaltojo karo ideologija.

Daugelis žmonių, tarp jų ir aš, tikėjo, kad Šaltojo karo pabaiga reikš istorijos pabaigą. Ir kad po jo dauguma iš maždaug 200 pasaulio valstybių pasuks atvirų, demokratinių ir laisvų bendruomenių link. Tačiau taip neatsitiko.

Renkantis vieną ar kitą politinį kursą, pirmiausia reikia pripažinti tikrovę. Vakarų dominavimo epocha, kokią mes žinojome, baigėsi. Dabar kyla klausimas, kaip pasaulinė galia bus paskirstyta ateityje.

Esame liudininkai, kad keičiasi galios pusiausvyra tarp trijų šios globalios galios sferų: globalių Vakarų, globalių Rytų ir globalių Pietų.

Pasaulinius Vakarus sudaro apie 50 valstybių, daugiausia Šiaurės Amerikoje ir Europoje, taip pat Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Naujoji Zelandija.

Šios šalys yra daugiau ar mažiau demokratiškos ir iš tikrųjų yra labiau vieningos nei bet kada nuo Šaltojo karo laikų.

Jos nori išsaugoti dabartinę pasaulio tvarką, nes sukūrė ją palaikančias institucijas ir taisykles. Tačiau daugeliu atžvilgių šios institucijos neatspindi šiandienos geopolitinės tikrovės.

Pasaulinius Rytus sudaro 25 šalys, kurioms vadovauja Kinija. Jos pasekėjai yra Rusija, Iranas ir grupė šalių, kurios linkusios balsuoti kartu su jomis JT.

Ši grupė turi stiprų autoritarinį komponentą ir norėtų, kad Vakarams būtų „pakirpti sparnai“. Jos nariai trokšta pasaulinės tvarkos, kuri labiau atitiktų jų pačių valdymo sistemas.

Pasauliniai Pietūs, kuriuos sudaro apie 125 šalys, dėl savo įvairovės yra tarsi mišri grupė. Ją sudaro ir demokratinės, ir daugiau ar mažiau autoritarinės valstybės trijuose skirtinguose žemynuose.

Tokios šalys kaip Indija, Saudo Arabija, Nigerija, Pietų Afrika ir Brazilija įsitvirtino kaip kintančios valstybės besikeičiančioje galios pusiausvyroje.

Nors šis padalijimas į pasaulinės galios trikampį yra labai supaprastintas, jis padeda parodyti, kaip keičiasi pasaulis. Šiuos pokyčius lemia demografija, technologijos ir gamtiniai ištekliai.

Vakarai ir Rytai varžosi dėl pietiečių širdžių ir protų. Priežastis paprasta: jie supranta, kad būtent Pietūs nulems naujosios pasaulio tvarkos kryptį.

Vakarai klysta manydami, kad Pietūs į juos trauks tik dėl savo vertybių ar laisvės ir demokratijos kategorijų patrauklumo.

Taip pat būtų klaida Rytams manyti, kad dideli infrastruktūros projektai ir tiesioginis finansavimas suteikia jiems absoliučią įtaką Pietuose.

Galiausiai tai susiję tiek su vertybėmis, tiek su interesais. Pietiečiai mąstys ir rinksis, nes gali sau tai leisti. O Vakarai turi pradėti galvoti apie pasaulinę sistemą, kurioje taisyklės ir normos būtų ne tik priimamos, bet ir kuriamos Pietų šalių.

Pavyzdžiui, istorinė anomalija, kad JT Saugumo Taryboje nė vienos nuolatinės vietos neturi Afrikos, Lotynų Amerikos ar Azijos atstovai, išskyrus Kiniją.

Jei Vakarai nori įtikinti Pietus palaikyti tarptautines institucijas ir taisykles, jie turi suteikti šioms šalims balsą ten, kur jis svarbus.
Argumentai už vertybėmis grindžiamą realizmą

Vakarai gali rinktis. Jie gali ir toliau tikėti iliuzija, kad gali ir toliau dominuoti, kaip tai darė šimtmečius. Arba gali pripažinti pokyčių realybę ir pradėti atitinkamai elgtis, ypač Pietų šalių atžvilgiu.

Norėdami įgyti Pietų pasitikėjimą, Vakarai turės priimti tai, ką aš vadinu vertybėmis grįstu realizmu.

Viena vertus, jie turėtų remtis vertybėmis, kurias puoselėjo dešimtmečius, pavyzdžiui, demokratija, žmogaus teisėmis ir tarptautinėmis institucijomis.

Kita vertus, Vakarai turi suvokti, kad pasaulinių iššūkių, tokių kaip klimato kaita, imigracija ir ekonominis vystymasis, neįmanoma išspręsti vien su panašiai mąstančiomis valstybėmis.

Tai reiškia ne kompromisą mūsų vertybių atžvilgiu, bet pripažinimą, kad, siekdami pažangos, turėsime nusileisti kai kuriems savo interesams. Kartu tai reiškia, kad reikia gerbti kitų vertybes ir interesus siekiant pasaulinio bendradarbiavimo.

Užsienio politika – tai sprendimai, grindžiami vertybėmis ir interesais. Ar parduodate ginklus šaliai, kuri yra autoritarinė, bet kovoja su terorizmu?

Ar perkate savo saugumui reikalingus ginklus iš šalies, kuri kariauja neteisėtus karus? Ar teikiate pagalbą vystymuisi šaliai, kuri įkalina homoseksualus?

Vakarai dažnai kaltinami dvigubų standartų taikymu. Indijos užsienio reikalų ministras Subrahmanyamas Jaishankaras davė mums daug peno apmąstymams šiuo klausimu, pažymėdamas, kad „Europa turėtų nustoti galvoti, jog Europos problemos yra pasaulio problemos, o pasaulio problemos nėra Europos problemos“.

Iš tiesų Vakarams tikriausiai būtų naudinga elgtis su likusiu pasauliu kaip lygūs su lygiais.

Pietų šalys nenori rinktis tarp demokratijos ir autokratijos, tarp Vakarų ir Rytų. Jos vadovaujasi savo interesais ir nori lygybės ir abipusės pagarbos santykių.

Viena iš priežasčių, kodėl Rytai yra įtikinamesnė Pietų partnerė, yra susijusi su infrastruktūros gerinimo, finansinės pagalbos ir paramos vystymuisi programomis, kurias Kinija sistemingai įgyvendina visame pasaulyje.

Ši strategija pasirodė sėkminga, nors ir ne visai nepriekaištinga.

Jei Vakarai nori sulaukti didesnio supratimo iš Pietų, jie turi pradėti nuo vertybėmis pagrįsto realizmo. Tačiau jis turi būti derinamas su parama Pietų atstovavimui tarptautinėje arenoje.

Kitaip tariant, reikės perduoti realią valdžią tarptautinėse institucijose, kurios turėtų tapti daugiašalio ekonominio ir politinio bendradarbiavimo pagrindu.

Neapibrėžtumas yra tarptautinių santykių dalis. Svarbiausia suprasti, kodėl vyksta tam tikri pokyčiai ir kaip į juos reaguoti. Jei Vakarai toliau tęs sau įprastą politiką – tiesioginio ar netiesioginio dominavimo arba atviros arogancijos – jie pralaimės.

Tačiau jei jie supras, kad Pietūs bus svarbi kitos pasaulio tvarkos dalis, jie gali sugebėti sukurti vertybėmis ir interesais pagrįstus aljansus, galinčius padėti spręsti dideles pasaulines problemas.

Vertybėmis grindžiamas realizmas suteiks Vakarams pakankamai erdvės užsienio politikoje, kad jie galėtų tinkamai veikti šioje naujoje eroje.

infa.lt: problema ta, kad nėra jokių Vakarų, kaip savarankiškos ir bendros politikos vieneto. Yra JAV, kurios veda Vakarus ten, kur joms komfortiška.