infa.lt

Olandai nori sužinoti, kodėl už „Coca-Colą“, „Nutellą“ ir ledus jie moka daugiau nei vokiečiai.

BRUSELIS – Sunku patikėti, kad Europos Sąjungoje yra bendra rinka, kai olandai už „Coca-Cola“ buteliuką moka 70% daugiau nei vokiečiai, rašo „Politico” leidinys.

Nyderlandų ekonomikos ministras Micky Adriaansensas mano, kad olandų pirkėjai yra apgaudinėjami. Nepaisant taupumo reputacijos, olandai taip pat turi išleisti daugiau nei jų kaimynai vokiečiai už populiariausių prekės ženklų šokolado užtepėles ir ledus.

„Kartais matome, kad Vokietijoje ‚Coca-Cola‘ produktas yra 1 euru pigesnis nei Nyderlanduose, o tai yra dideli pinigai“, – sakė jis praėjusią savaitę interviu POLITICO.

Pernai Nyderlandų ekonomikos ministerijos atlikto tyrimo duomenimis, 1 litro talpos „Coca-Cola“ butelis Vokietijoje kainuoja 1,08 euro, o Nyderlanduose – 1,83 euro. Stiklainis „Nutella“ Vokietijos pirkėjams kainuoja 2,79 euro, o olandams – 3,02 euro. Ledų „Magnum“ dėžutė Vokietijoje kainavo 3,73 euro, o Nyderlanduose – 5,22 euro.

Taip yra ne tik olandams. Praėjusiais metais Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala nufilmavo save „X” socialinio tinklo laidoje, lygindamas 1,5 litro talpos „Coca-Cola“ butelio 1,49 euro kainą Vokietijoje su 1,33 euro kaina Čekijoje už mažesnę 1 litro pakuotę. Vokietijoje 750 g „Nutella“ indelis kainuoja 4,58 euro, o Čekijoje – 6,87 euro už 600 g.

Produktai skurdesnėse šalyse dažnai parduodami už mažesnę kainą, o iki šiol šios šalys gaudavo ir mažiau: mažesnes pakuotes arba prastesnės kokybės produktus, dėl kurių praėjusį dešimtmetį Vidurio Europos šalys karštai skundėsi ir laimėjo ES veiksmus prieš „dvejopos kokybės“ maisto produktų distribiutorius.

Dabar maisto kainos vėl grįžo į meniu po to, kai smarkiai išaugo po Rusijos invazijos į Ukrainą ir nerimo dėl „godumo infliacijos“, kai kainų kilimas viršijo infliaciją arba išliko aukštas, nors pagrindinės sąnaudos sumažėjo.

Adriaansensas įžvelgia įvairius skirtumus Europoje, kur maisto kainos yra mažesnės didesnėse šalyse, turinčiose didesnes rinkas, kurios gali išlaikyti kelis agresyviai sąnaudas mažinančius maisto prekių tinklus – prisiminkime Vokietijos „Lidl“ ir „Aldi“ arba Prancūzijos „Carrefour“ ir „Auchan“.

„Matome, kad ypač kai kalbame apie didesnes šalis, tokias kaip Vokietija ar Prancūzija, tokios šalys kaip Nyderlandai, kitos mažesnės šalys, yra nepalankioje padėtyje, kai kalbame apie kai kuriuos produktus“, – sakė jis.

Kova dėl maisto produktų dabar perkeliama į bendrąją didmeninės prekybos maisto produktų rinką arba į tai, kaip gamintojai siekia, kad vienoje šalyje parduodami produktai liktų toje šalyje.

Jų tikslas gali būti neleisti maisto produktų mažmenininkams pirkti produktų ten, kur jie pigesni, kad galėtų juos perparduoti turtingesnėse šalyse, kur prekės ženklai galėtų už juos imti daugiau.

Tai vadinama lygiagrečiąja prekyba. Gamintojai jos nemėgsta ir gali nuo jos atgrasyti naudodami etiketes, kurios nukreipia gaminį vienoms šalims, bet ne kitoms, arba naudodami skirtingo dydžio pakuotes kiekvienai rinkai. Kliūtys taip pat gali pasireikšti mandagiu elektroniniu laišku, nukreipiančiu didmeninį pirkėją į vietinį biurą savo šalyje, kuriame yra kitoks kainoraštis.

Adriaansensas atkreipia dėmesį į tai, kad Olandijos prekybos centrai apsiriboja pirkimu iš tam tikrų didmenininkų ir negali pirkti iš pigesnių tiekėjų Vokietijoje.

Europos Komisija pabrėžė, kad lygiagrečioji prekyba būtų naudingesnė, be kita ko, vartotojai sutaupytų iki 14 mlrd. eurų. Konkurencijos teisėsaugos institucijos ėmėsi griežtų priemonių, pavyzdžiui, nubaudė Belgijos alaus gamintoją AB InBev už tai, kad jis neleido pigesnio olandiško alaus parduoti Belgijoje, o „Mondelēz“ – už tai, kad trukdė parduoti šokoladą, sausainius ir kavą.

Nyderlandų ekonomikos ministras norėtų žengti dar toliau – jis teigia, kad ES draudimas diskriminuoti įmonių tarpusavio prekybą padėtų spręsti tokių teritorinių tiekimo apribojimų problemą.

Praėjusią savaitę vykusiame susitikime Adriaansens sulaukė aštuonių kitų šalių paramos naujoms taisyklėms, kuriomis siekiama užkirsti kelią prekybininkams ir pardavėjams trukdyti prekybos centrams apsirūpinti prekėmis ten, kur jos yra pigiausios.

Komisija pažadėjo surengti faktų nustatymo misiją, kad išsiaiškintų, ką būtų galima padaryti. Tačiau už konkurenciją atsakinga Komisijos narė Margretė Vestager (Margrethe Vestager) ministrams sakė, kad „teritorinio tiekimo ribojimo klausimas yra prieštaringas“.

„Viena vertus, mažmenininkai, kita vertus, tarptautiniai prekių ženklais pažymėtų produktų tiekėjai. Jie nesutaria dėl tos pačios analizės”, – sakė ji penktadienį Konkurencingumo tarybai.

Iš tiesų, Europos prekių ženklų asociacija teigė, kad kainodara nėra paprasta ir atspindi vietos taisykles bei pakuočių, transporto ir mokesčių sąnaudas. Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad mažmenininkai galiausiai nustato kainą, kurią moka vartotojai, ir naudojasi rinkos galia, leidžiančia jiems iš kai kurių klientų imti daugiau.

„Šalyse ir toliau galioja skirtingos taisyklės, kurias reikėtų įvertinti, taip pat skirtinga ekonominė padėtis, įskaitant vartotojų perkamąją galią“, – teigiama pareiškime.

Vien šių skirtumų atskleidimas ir kainų skelbimas gali turėti įtakos, sakė Londono universitetinio koledžo teisės profesorius Ioannis Lianos, anksčiau vadovavęs Graikijos konkurencijos institucijai.

„Tai didina politikos formuotojų susidomėjimą, vartotojai bus labiau informuoti“, – sakė jis. „Tačiau tai nesprendžia problemos. O problema yra ta, kad bendroji rinka turėtų veikti“.