infa.lt

Tiesiog į juos įsižiūrėkit – tai kabučių šalis. Stebitės tuo absurdu, kuris kas vakarą apgaubia vis tamsiau, tais „valstybių kūrėjais”, kalbančiais kriminaliniu žargonu ir jiems ranką spaudžiančia ir taip pat atatariančia „premjere” bei kitais „valstybės” veikėjais?

Šioje Vilniaus ponijos užgultoje šalyje jau beveik apie viską rašant reikia naudoti kabutes. Nes nieko tikro greit nebeliks, o viešumoje to jau seniai nebėra.

Nesistebėkit, panašią kartoninę „valstybę” jau turėjom, kada buvo LDK saulėlydis. Nei demokratinę, nei parlamentinę, net ne normaliai paveldimą monarchiją.

Turėjome tada, kaip ir dabar, politinio elito – bajorijos ir kelių oligarchų valdomą, mirštančią teritoriją. Seimokratiją su renkamu ir bejėgiu, visai dėl savo interesų besiriejančiai šutvei paklusniu „karaliumi”.

Tokia santvarka neišvengiamai privedė prie gėdos, kurios nepatyrė gal nei viena tauta. Mus net ne ginklu nukariavo, o tiesiog pasidalino kaip kokią maitą.

Dabar, kitomis istorinėmis aplinkybėmis, vėl turime tokią pat politinio elito, naujosios XXI a. “bajorijos“, kurios didžiąją dalį sudaro iš senosios komunistinės ir naujosios prichvatizacinės nomenklatūros susiformavusios grupuotės ir politinė grietinėlė, oligarchinę pseudovalstybę – partokratiją.

Tai imitacinis darinys, visi esminiai, jo likimą lemiantys sprendimai priimami už šalies ribų, kaip XVIII a. pabaigoje.  Iš esmės kolonija su teritorine savivalda bei šiokia tokia, ideologiškai ir politiškai vis griežčiau apibrėžiama kultūrine ir ūkine autonomija.

Jei geopolitiniams sprendimų priėmėjams pasikeitus situacijai prireiktų – ją irgi pasidalintų ar parduotų, naujajai bajorijai pritariant, o miegančiai tautos daugumai tylint ir net nepastebint. Mūsų ir vėl nebereikia nukariauti, galima tiesiog gana nebrangiai nusipirkti.

Naujoji nomenklatūra sau susikūrė žaislinę pseudodemokratiją, paremtą uždara bet kokiems naujiems visuomenės judesiams rinkimų sistema, partijomis pavadintų oligarchinių grupuočių valstybinio finansavimo mechanizmais, užvaldyta teisėsauga ir žiniasklaida, kur nuo žmonių niekas nebepriklauso.

Kas Lietuvoje beįvyktų ir kaip rinkėjai nebalsuotų, iš ekranų matome tuos pačius „elito” atstovų snukius, kurie atsakingi už šalyje susidariusią situaciją. Pas mus iš politikos neišeinama, iš jos išnešama.

Pagrindinė Lietuvos ateities ir valstybės išlikimo problema dabar yra prieštaravimas tarp šios “bajorijos“, galutinai naikinančios tautiškumą ir net imitacinio valstybingumo likučius, ir likusios visuomenės dalies.

Jo neišsprendus neįmanoma jokia šalies perspektyva, jokios esminės reformos, jokios permainos, jokia ateitis, išskyrus civilizacinę ir demografinę mirtį ir XVIII a. pasidalinimus.