infa.lt

BBC

Latvijos KGB pastatas, visuomenėje vadinamas „kampiniu namu”.

Latvijos istorikai pradėjo studijuoti KGB kartotekas, kad galėtų ateityje paskelbti visą tarybinį saugumo agentūrinį tinklą vardais-pavardėmis. Latvijoje manoma, jog tokiu būdu bus atkurtas istorinis teisingumas, praneša BBC.

Tačiau spec-tarnybos, pasak tyrinėtojų, atsisako išduoti bildukus. Pasak vienos iš versijų, tarybinis agentūros tinklas dirba Latvijoje iki pat šiandien, o pavardžių publikacija gali turėti labiausia neprognozuojamas pasekmes.

Pavojingi maišai

Tarybinių informatorių, aktyvių 1990-ųjų pradžioje vardai, saugomi neišpakuoti nuo nepriklausomybės atgavimo laikų, – štai jau 25 metus. Visą šį laiką politikai negali nuspręsti, ką daryti su skandalingaisiais „KGB maišais“: ar sudeginti, ar paviešinti.

Pasak vietinių istorikų, tokia situacija negalėjo susiklostyti nė vienoje potarybinėje šalyje. Sekant tų laikų praktika, aktyvių agentų kartotekos arba buvo išvežtos į Maskvą – kaip pavyzdžiui, iš Lietuvos ir Estijos, – arba bildukai, visiškai legaliais pagrindais, perėjo dirbti į nepriklausomų valstybių saugumo tarnybas, kurios aiškiai nesirengia nieko viešinti. Pasak istoriko Ritvars Jansons, pastarojo scenarijaus keliu nuėjo, pavyzdžiui Baltarusija.

Latvijoje – pasak oficialios versijos – kartotekos guli kaip neliečiamas krovinys, ir niekas tiksliai nežino kokios ten yra pavardės. Tiksliai žinoma, jog tarp jų negali būti veikiančių politikų ir, pavyzdžiui, teisėjų.

Buvusiems informatoriams egzistuoja draudimas užimti tam tikras valstybines pareigas. Tokio ryšio faktą nustato saugumo Konstitucijos (Satversme) apsaugos biuras (KAB) (kontržvalgyba – ten saugoma kartoteka) pagal atitinkamos organizacijos užklausą.

Tačiau, buvusių bildukų tarpe gali atsirasti aukštų pareigūnų giminaičių ir renkamų asmenų, stambių verslininkų (kurie, pavyzdžiui lobizmo svertais įtakoja politiką), visuomeniniai ir kultūros veikėjai, mokslininkai – bendrai paėmus, beveik bet kas.

O turint omenyje, kad kalba eina apie pačius šviežiausius agentūrinio tinklo kadrus, nesunku įsivaizduoti, jog dauguma šių žmonių kaip ir anksčiau gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą ir kol kas nepasiekė pensijinio amžiaus.

Daugelio nuomone, tai neteisinga. „Šie žmonės neturi įtakoti procesų – psichologiškai daugeliui tai nepriimtina. Jie turi pasitraukti į šoną kartu su partine nomenklatūra“, – sako BBC vienas nacionalistinės partijos „Nacionalinė sąjunga“ įkūrėjų, Seimo deputatas Imants Paradnieks.

„Jeigu mes patvirtinome Konstitucijos preambulę, kur pasakyta, jog totalitariniai režimai buvo nusikalstami, reiškia, sekant tuo ir reikia veikti. Negalima tiesiog priiminėti tuščių frazių. Aš palaikau sąrašo paviešinimą”, – sako istorikas Karlis Kangeris.

Politinis baubas

Ypač didelį palaikymą šiai idėjai skiria ta visuomenės dalis, kurios giminaičiai kažkokiu būdu yra nukentėję nuo KGB veiklos. Dėl šios priežasties politikai kelią „čekistų“ klausimą prieš kiekvienus rinkimus, gąsdindami vieni kitus garsiais demaskavimais. O po to ginčijasi dėl to, kas geriau – paviešinti ar sudeginti. Tačiau pasekoje – viskas lieka kaip buvę, todėl, kad persvara išlieka viešumo priešininkų pusėje. Jų argumentai nesikeičia štai jau ketvirtį amžiaus. Iš to galima daryti kai kurias išvadas.

„Maišai tegu guli ten, kur guli. Aš nebalsuosiu už jų atidarymą, – sako premjero politinės grupės parlamentinės frakcijos „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ (VŽS) vadovas Augusts Brigmanis. – Žmonės, kurių pavardės tuose sąrašuose jau mirę. Ir kas? Sūnus turės atsakyti už tėvą? Yra pagyvenę žmonės. Jiems reikės teistis ar kaip? Deputatai jau teisėsi. O eiliniam žmogui aiškintis nėra taip paprasta”. Pasak jo, tokios nuomonės prisilaiko dauguma VŽS frakcijos politikų.

Opozicinės frakcijos „Nuo Latvijos širdies“ vadovė Inguna Sudraba taip pat pasisako prieš „KGB maišų“ atidarymą. „Ten randasi ne visa informacija, buvo galimybė daryti korekcijas. Be to, yra inteligencija, jos vardai ten irgi gali būti. Šie žmonės kartais net nežinojo, kad pateko į sąrašus – tai buvo tiesiog susiję su kažkokiomis komandiruotėmis“, – aiškina ji.

Labai ilgai KGB pastatas stovėjęs tuščias, neseniai suremontuotas. Dabar į pastato rūsius vedžiojamos ekskursijos

Buvę spec-tarnybų darbuotojai pripažįsta, jog „KGB maišuose“ iš tiesų gali būti daug šiukšlių.

„Aš negaliu pasakyti, kokiu lygmeniu kartoteka atitinka tikrovę. Ir patys darbuotojai, ir vadovybė seniai išvežė vertingiausius įrašus iš vietos registro. O maišų perdavimo metu buvo galimybė kažką iš jų išimti, ir kažką padėti“, – sako buvęs KAB vadovas Lainis Kamaldins.

Pasak jo, falsifikacija galėjo būti vykdoma ir tarybiniais laikais: kiekvienas karininkas turėjo žmonių skaičiaus verbavimo planą, ir kartais tas planas buvo vykdomas nieko neįtariančių žmonių sąskaita.

Dar vienas niuansas: ar sąžininga publikuoti pavardes informatorių, jeigu pastarieji dirbo ne laisva valia, o būdami priversti?

„Pradedant Chruščiovo laikais šis bendradarbiavimas galėjo būti pagrįstas šantažu – pavyzdžiui, grasinant kriminaline atsakomybe už homoseksualizmą. Papildomai, žmogus galėjo bendradarbiauti su KGB, norėdamas gauti galimybę važiuoti į užsienio komandiruotes arba likti universitete, kai grėsė atleidimas. Bet kuriuo atveju, tai nebuvo savanoriškas bendradarbiavimas. Tie, kurie ateidavo laisva valia, nebuvo ypač vertinami. Agentai buvo reikalingi konkrečioje aplinkoje, kurioje KGB turėjo savų interesų. Jeigu tai uždara kūrybinė bendruomenė, tai buvo reikalingas žmogus jos viduje, kadangi pašaliniu žmogumi iš išorės niekada taip pasitikima nebus“, – pasakoja istorikas ir parlamento deputatas Ritvars Jansons.

Nesantaikos komisija

Tačiau pagunda ištraukti iš maišų visas pavardes pernelyg didelė ir, pasekoje politikai priėmė kompromisinį sprendimą. Įstatymu buvo priimta norma apie mokslinio tyrimo Komisijos sukūrimą LSSR KGB klausimu.

Istorikai vadovaujami Karlis Kangeris turi patikrinti visas 4 300 pavardžių ir išsiaiškinti, kas iš jų iš tiesų buvo agentu, o kas į „maišus“ pateko atsitiktinai. Po to komisija turi pateikti vyriausybei argumentus vienu iš dviejų klausimų naudai: ar publikuoti pavardes su paaiškinimais, ar nepublikuoti nieko.

„Mes už tai, kad viskas būtų ištirta” Tačiau mes nenorime pakenkti. Buvo atvejis, kai į „maišus“ pateko žmogus, kuris dėl šios priežasties buvo priverstas atsisakyti dalyvauti rinkimuose. O vėliau paaiškėjo, kad jo vardas į kartoteką pateko tik todėl, kad kažkas turėjo įvykdyti verbavimo planą“, – sako Seimo deputatas nuo valdančiosios „Vienybės“ Andrejus Judinas.

Lyg ir viskas logiška. Tačiau realiai pasirodė, jog pasiekti maišų negali ne tik plačioji visuomenė, bet ir istorikai, įstatymo lygmeniu įgalioti tą padaryti.

Po masės biurokratinių kliūčių pereitais metais, komisija vis tik pradėjo darbą. Prieš keletą dienų buvo pateiktas antrasis tyrimų tomas. Tačiau viskas, ką istorikai kol kas tegali papasakoti, siejama su 1940-1950 metais ir neturi nieko bendro su pavardėmis tų žmonių, kurie bendradarbiavo su KGB 1990-ųjų pradžioje.

Netikėtai tyrėjų kelyje kliūtis ėmė statyti kontržvalgyba.

„Dokumentai, kurie perduoti totalitarizmo pasekmių dokumentavimo Centrui (kontržvalgybos struktūra – Konstitucijos apsaugos Biuras), tai yra, taip vadinami „KGB maišai“, mums neprieinami. Mums jų neduoda – tame visas alogiškumas. Anksčiau jie buvo prieinami tyrimams, tačiau 2014-aisiais įstatyme buvo pridėtos pataisos , po kurių dokumentai tapo nebeprieinami. Kad atsirastų prieiga, reikėtų pakeisti vieną straipsnį įstatyme. Mes neseniai aptarėme šį klausimą su seimo pirmininke, ir pasak jos, niekas nesiruošia to įstatymo atverti. Mes buvome ir kultūros Ministerijoje, ir parlamente, tikimės pasiekti ir prezidentą”, – tvirtina Karlis Kangeris.

Tai patvirtina Seimo deputatas istorikas Ritvars Jansons, „Mokslininkams būtina susipažinti su kartoteka – kitu atveju jie negali įvykdyti įstatymo normos ir parašyti išvados vyriausybei apie dokumentų publikaciją. Tačiau komisija neturi prieigos prie „KGB maišų“. Satversme apsaugos Biuras (kur saugomi maišai) – režimo įstaiga, ten mokslo-tyrimo darbai nevykdomi“, – sako jis.

Išnešti maišus iš KAB pastato draudžia tas pats įstatymas, persiųsti juos kažkur elektroninių ryšio priemonių pagalba irgi negalima.

Perskaitė ir pamiršo

Tai labai stebina deputatus, priiminėjusius tas pačias pataisas, kurios lyg ir uždarė mokslininkams prieigą atstatyti istorinį teisingumą, ką daryti dabar juos įpareigojo kita to paties įstatymo norma, priimta tu pačių pataisų rėmuose.

„Kaip jie gali studijuoti šiuos dokumentus neturėdami prieigos!? Mes neturėjome tokio tikslo. Aš nesuprantu, kodėl atsirado tokia interpretacija. Aš stebiuosi. Manau, kad tai yra neteisingas įstatymo suvokimas”, – kalba Latvijos Seimo deputatas Andrejus Judinas.

Šią koliziją jis sulygina su situacija, kada vykdyti įstatymą trukdo sargas, kuris staiga tampa vyriausiuoju sprendžiant aktualų klausimą. Sargo vaidmenyje kaip ir atsidūrė kontržvalgyba.

KAB’e irgi stebimasi: esą, mokslininkai labai laukiami. Tačiau jei neateina. „Istorikų komisija turi prieigą, bet su sąlyga: tam, kad galėtų būti KAB patalpose, žmogus turi laikytis saugumo taisyklių – užpildyti anketą apie valstybės paslaptį. KAB niekada nesakė, kad mokslininkai negali pas juos ateiti. Atvirkščiai, mes jų labai laukiame. Tačiau jei iki šiol to nepadarė“, – sako KAB atstovė Iveta Maura.

Pasak Karlis Kanegeris, visų biurokratinių reikalavimų pildymas reikš, jog medžiagą galima skaityti, tačiau negalima cituoti dėl dokumentų slaptumo reikalavimų.

„Tam, kad galima būtų ten dirbti, reikia tapti „neetatiniu darbuotoju“. Iš tyrinėjimo požiūrio taško tai neleistina, kadangi tokiu atveju tų dokumentų negalima bus publikuoti. Mes norime, kad šie dokumentai būtų atviri tyrinėjimui“, – tvirtina Kangeris.

Iveta Maura sutinka: taip, duomenų apie fizinius asmenis platinti negalima. Iškyla logiškas klausimas: kaip gi istorikai gali įvertinti kiekvieną iš 4300 pavardžių ir pateikti vyriausybei ataskaitą apie tai, kur tikri, o kur netikri agentai, jeigu jie negali cituoti šių agentų pavardžių?

Dar labiau nesuprantama, kas tokiu atveju neša atsakomybę už įstatymo nesilaikymą, įpareigojančio istorikus paruošti tokią ataskaitą. Ir jau visiškai neaišku, kaip po visko skelbti šias pavardes visai visuomenei, jeigu jų jokiu būdu negalima publikuoti ir išnešti iš KAB pastato.

„Matomai, kažkokia apibendrinta forma, kaip analizę ar tendenciją – kaip ir iki šiol. Jie juk ir kitus tyrimus panašiai darė“, – sako Iveta Maura.

Tarybiniai agentai dirba NATO šalyje

Tyrinėtojai ir ekspertai mano, jog kontržvalgyba turi savų priežasčių, kad priešintųsi pilnaverčio tyrimo vykdymui.

„KAB, kiek aš atsimenu visada prieštaravo „KGB maišų“ turinio viešinimui. Ten yra ir grynai profesionalus interesas: paskelbiant tai, ką mes žinome, parodys kas pas mus yra. O kažkas gali turėti abejonių: išsisaugojo informacija apie konkretų žmogų ar ne. Kitaip tariant, tai susiję su profesionalių užduočių sprendimais“, – sako buvęs Konstitucijos apsaugos Biuro vadovas Lainis Kamaldins.

Ryšium su vidine padėtimi Latvijos saugumo tarnybose, Ritvars Jansons prisimena dokumentą, iš kurio seka, jog mažiausiai dalis tarybinio KGB agentūros tinklo galėjo pereiti dirbti į Latvijos VRM ar spec-tarnybas – nežiūrint į tai, jog plačiajai visuomenei šis faktas visiškai nežinomas.

„Dokumentas buvo paskelbtas tarp paskutinio Latvijos SSR KGB vadovo Edmunds Johansons memuarų priedų. Kalba eina apie tai, jog LSSR KGB ruošiasi tapti Latvijos saugumo tarnyba ir panaudoti agentus valstybės saugumo interesams. 1990 metais Edmunds Johansons jau buvo konsultaciniu nariu Latvijos Respublikos vyriausybėje. KGB teikė informaciją vyriausybei, pavyzdžiui, apie ekonominius nusikaltimus. Man atrodo, kartu su visu tuo Johansonas turėjo planą, kaip pasinaudoti agentūriniu tinklu Latvijos Respublikos valstybinės tarnybos interesams, todėl jis ir išliko“, – sako Ritvars Jansons.

Pasak Latvijos universiteto profesoriaus Ojārs Skudros, tarybinių bildukų buvimas Latvijos veikiančių agentų tarpe galėjo pasitarnauti priežastimi to, jog latvių politikai keletą kartų stabdė pavardžių publikavimą tiesiog paskutinėje stadijoje.

„Matomai kažkuri žmonių dalis ir po šiai dienai bendradarbiauja su Latvijos spec-tarnybomis“, – sako jis.

Pasak Lainis Kamaldins, toks variantas pilnai galimas.

„Viskas priklauso nuo šio agentūros tinklo veikimo krypties. Jeigu šie agentai dirbo organizuoto nusikalstamumo kryptyje – tai kodėl gi ne. Latvijos spec-tarnyboms reikėjo spręsti tuos pačius klausimus, kuriuos sprendė KGB ir, iš dalies VRM. Kažkoks organizuotas viso agentūros tinklo perėjimas buvo neįmanomas, kadangi tai buvo susiję su atskirais žmonėmis“, – sako jis.

Teoriškai, kažkas iš šio agentūros tinklo gali būti aktyvus iki šiol, be to, būdamas bet kurioje pasaulio šalyje, įskaitant, pavyzdžiui, Rusiją. „Jie gali būti visur“, – papildo Kamaldins.

O tai, savo ruožtu reiškia, jog kovoje už istorinio teisingumo atstatymą Latvija gali paskelbti ne tik tarybinių bildukų pavardes, kurie skundė ideologiškai nepatikimus elementus, tačiau ir vardus tų, kurie jau 1990-aisiais pranešdavo apie organizuotą nusikalstamumą ir, gali būti, praneša iki šiol.

Visos pavardės bus paskelbtos su istorikų komentarais apie tai, kiek realūs buvo agentai ir kuo būtent jie užsiimdavo. Tiesa, istorikams niekas nepasakys, kiek aktyvūs jie yra iki šiol.

Pasak Karlis Kangeris, komisijoje jau tvyro įsitikinimas tuo, jog reikia publikuoti visas pavardes. „Mes išstudijuosime ir galėsime tai argumentuoti“, – kalba jis. O remdamasi komisijos išvadomis sprendimą turės priimti vyriausybė.

Dauguma deputatų šiandien linksta prie to, kad atverti „KGB maišą“ reikalinga – kartu su tyrinėtojų komentarais.

„Blogiau, kai šis klausimas kabo, kaip Damoklo kardas – į jį kartą ir visiems laikams reikia atsakyti. Ir ne tik paviešinant, bet ir išstudijuojant visus atvejus bei jų įtaką, o taip pat atleidus tuos dalykus kurie mums trukdo gyventi“, – sako Seimo deputatas Imants Paradnieks.

Gerbiami skaitytojai, jeigu jums patiko tai, kas pateikiama infa.lt – jūs galite paremti tinklapį SMS žinute.