infa.lt

I pasaulinio karo metais vykdytas Europos žydų genocidas, vadinamas Holokaustu – ne tik žydų, tačiau ir viso pasaulio tragedija, deja, neaplenkusi ir mūsų Lietuvos. Vokiečių kariuomenei panaudojus blitzkriego taktiką, Lietuva buvo užimta per 3–4 dienas, paliekant labai nedaug laiko Lietuvos žydams pasitraukti. Šiuo siaubingu laikotarpiu buvo išžudyti tūkstančiai mūsų bendrapiliečių, o dalis Lietuvos žmonių tapo okupantų pakalikais ir susitepė bendrapiliečių krauju.

Sovietinės, o dabar ir putinistinės propagandos meistrai sumaniai naudojasi šiuo istorijos laikotarpiu, nuolat menkindami mūsų tautą. Lietuviai dažnai linksniuojami kaip nacių sąjungininkai, fašistai. Kremliaus propaganda yra netgi teigusi, kad tokia „fašistų tauta“ neturi moralinės teisės turėti savo valstybę.

Paskutiniu metu ypač puolami Lietuvos Nepriklausomybės kovų veikėjai, ieškoma būdų prikabinti vokiečių kolaborantų etiketes 1944–1953 metų partizaninio karo vadams. Šių faktų akivaizdoje holokausto tema yra ypač aktuali ir svarbi Lietuvos valstybės istorinei atminčiai. Visuomenei reikalingos diskusijos ir svarstymai.

Kol Lietuva buvo laisva ir suvereni šalis, žydai joje nebuvo persekiojami. Žydai parėmė Lietuvos Nepriklausomybę sunkiais Nepriklausomybės karo metais, stojo tarnauti savanoriais, aukojo pinigus, puikiai organizavo logistiką Lietuvos kariuomenėje. Lietuva buvo pirma šalis pasaulyje, pradėjusi nacionalsocialistinių pažiūrų veikėjų persekiojimą Klaipėdos krašte.

Nelaimės prasidėjo Nepriklausomybės sutemų laikotarpiu. Lietuvos valstybingumui silpstant, priimant vieną ultimatumą po kito, galų gale 1940 m. praradus nepriklausomybę ir vieniems okupantams pradėjus pamečiui keisti kitus, nebeturėjome jokių svertų apginti vienus savo piliečius nuo skriaudos, o kitus – sudrausminti, užkirsti kelią jų nusikaltimui. Tai buvo lietuvių tautos tragedija ir sukilėlių idealų pamynimas.

Lietuviai tikėjosi atgauti bent dalį laisvės 1941 metų birželį–liepos pradžioje, bet Laikinajai vyriausybei nebuvo lemta išgyventi, jos vietoj naciai surado labiau sukalbamus talkininkus, dalis kurių su okupantais dalyvavo žmogaus vardo nevertose egzekucijose. Lietuvoje įsigalėjo niekada nematytas genocidas ir prievarta, žmonės buvo palikti patys spręsti išgyvenimo klausimą. Niūriose tamsybėse, siekdami išlikti,

Lietuvos žmonės pasirinkdavo įvairias strategijas, apie kurias ir buvau užsiminęs savo straipsnyje. Tuo laikotarpiu galima rasti pasigėrėjimo vertų istorijų, kai šeimos, rizikuodamos ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo kaimynus, o kartais ir visai nepažįstamus žmones, be tėvų likusius vaikus, bet buvo ir tokių, kurie buvo linkę aukoti savo bendrapiliečius siekdami išlikti bet kokiomis sąlygomis.

Apie tai savo knygoje „Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil“ (liet. „Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“) detaliai pasakoja Hana Arent (Hannah Arendt). Mano vakar dienos straipsnis jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš žydų tautą, kuriai visada jaučiau pagarbą, bet buvo kalbama apie holokaustą ir jo pavidalus ypač sudėtingomis sąlygomis.

Tauta be valstybės – vergų tauta. Lietuvos istoriją Sovietų Sąjungoje rašė režimo kontroliuojami žmonės, suplakdami į vieną krūvą niekšus ir didvyrius, kolaborantus ir laisvės kovotojus, stengdamiesi pakirsti žmonių tikėjimą Lietuvos valstybe, pačia jos idėja. Tačiau vergas, kovojantis dėl laisvės, atgauna laisvojo žmogaus garbę. 1947 m. žydams pavyko sunkioje kovoje iškovoti ir apginti Izraelio valstybę.

1990–1991 metais ir Lietuvos gyventojai atgavo savo valstybingumą ir, gavę progą laisvai tirti praeitį, skyrė daug dėmesio  genocido ir rezistencijos tyrimams. Buvo viešinami dokumentai, atskleistos klastotės ir tautų diskreditavimo modeliai, skelbiamos publikacijos. Tačiau darbas dar nebaigtas, yra daug neatsakytų klausimų, vis dar gajūs neleistini stereotipai ir etikečių klijavimas. Visuomenė tebėra pasimetusi ir atsiribojusi.

Norėdami ateityje išvengti panašių nelaimių kaip didžiausią vertybę turėtume saugoti ir ginti savo laisvę ir Nepriklausomybę ir laikytis kartu tarptautinėje laisvųjų žmonių bendruomenėje. Turime pasimokyti iš istorijos: jei anuomet, vos pajautus agresoriaus kėslus, būtume su ginklu rankose stoję ginti savo šalies, daug kas būtų susiklostę kitaip.

Mano nuomone, Tarptautinė Holokausto diena yra tinkamas laikas apie tai kalbėti ne tik pagerbiant aukas, bet ir analizuojant šio reiškinio priežastis ir apraiškas. Šia intencija Tarptautinę Holokausto aukų minėjimo dieną mano, kaip politikoje naujo žmogaus, padarytas pareiškimas, deja, davė visiškai priešingą rezultatą.

Deja, žmonėms neįsigilinus į reiškinio esmę ir nesupratus jo sudėtingumo, pateiktas tekstas sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir tarptautinę audrą, įskaudino ir nuvylė daugelį man brangių žmonių. Pripažįstu, kad keli neatsargiai parinkti žodžiai ir apibendrinimai nebuvo tikslūs ir tinkami šios dienos kontekste bei sukėlė pagrindo interpretacijoms ir spekuliacijoms, kurių tikrai nesiekiau ir norėčiau išvengti.

Turiu atsiprašyti visų žmonių, kurie pasijuto įžeisti, savo kolegų, partijos vadovybės ir narių, draugiškų šalių diplomatų ir piliečių, kad šios interpretacijos sujaukė Tarptautinei Holokausto dienai būdingą rimtį.

Prašomas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir frakcijos vadovybės, prisiimdamas politinę atsakomybę, nenorėdamas, kad dėl šio mano pareiškimo būtų apsunkinta labai svarbi Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos veikla bei sekdamas vakarietiška politine tradicija, apsisprendžiau žengti garbingą žingsnį ir pasitraukti iš šios komisijos pirmininko pareigų.

Tikiuosi, kad šis žingsnis padės nuimti nereikalingas įtampas tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais ir leis tolesnei diskusijai plėtotis konstruktyvesne linkme. Tikiu, kad dirbdami toliau kartu sustiprinsime laisvųjų žmonių istorinę atmintį kalbėdami ne visada lengvomis temomis. Juk tam ir esame, kad telktume, analizuotume ir kurtume bendrą ateitį.

Noriu padėkoti komisijos nariams, partneriams ir piliečiams, kurie šiuo sunkiu COVID-19 pandemijos laikotarpiu dirbo kartu su komisija Lietuvos laisvės kovotojų ir valstybės istorinės atminties srityje, sudėtingomis sąlygomis minėjo trisdešimtąsias laisvės gynėjų dienos metines. Liko daug tik pradėtų darbų. Linkiu naujajam komisijos pirmininkui sėkmės darbe, pažadėdamas, jei reikės, savo paramą istorinės kompetencijos srityje.