infa.lt

Kai į mūsų namus atsėlino vėžys, tada aš dar neįtariau, koks gyvenimo ‘Dakaras’ mūsų laukia. Kai man padavė tyrimų lapelį su nuosprendžiu ,vėžys, nuo tada mes ir pradėjome suktis pragaro ratuose. Aš kaltinau viską…likimą, neteisybę, ligas. Ir vis galvojau. Kodėl mūsų šeimai vėžys, o kažkoks kasdien girtas Glušpetris voliojasi sveikas.

Pusmetį tylėjo išjungtas mano telefonas. Nieko nepajėgiau įsileisti pro duris. Prisiminiau, kaip gražiai mano artimiausias žmogus kažkada raižydavo medį, kaip dalyvaudavo tautodailininkų parodose, kaip sodo gale, baigęs pradalgę, iš upės pakrantės parnešdavo man žemuogių, o kiekvieną rudenį tėviškės miškuose ieškodavo baravykų. Kokia brangi dabar tapo šių prarastų galimybių vertė…

Suvokiau, kad vėžio diagnozė nepermaldaujama, neatšaukiama ir jos pakeisti negali niekas. Nei artimųjų skausmas, nei ligoninės palatas lankančio kunigo balsas. Staiga pamačiau, kaip onkologijos palatose skausmo iškankintas jaunas vyras šaukia žmoną, senukas sūnų, močiutė …Dievą. Aš nė nesapnavau, kad mūsų laukia toks pats likimas. Kad gydant šią sunkią ligą per 17 metų mums teks pakeisti ne tik daugybę gydymo įstaigų, palatų ir daktarų, bet ir gyvenimo tikslus bei prasmę.

Esame paprasti, biedni žmonės, todėl labai bijojome to, apie ką buvome girdėję ir skaitę. Kad mūsų medicina biedno žmogaus nemato, negirdi ir iš esmės net negydo. Kad medicinos paslaugų mašinos ,ratukai’ pradeda suktis tik juos gerai patepus. Buvo tekę girdėti apie kai kurių daktarų emocinį kurtumą, kai net privalomi veiksmai jiems būna sunkus lažas. Teko girdėti ir apie arogantiškas seseles ir praktiškas slaugutes, kurios naktimis dirba tik savo kamaraitėse. Teko girdėti ir smagų anekdotą apie daktarus. Prieš vizitaciją kalbasi du gydytojai.’ Ką darom su šituo…ar gydom, ar tegu gyvena’…

Tačiau savojo’ Dakaro’ trasoje tokių medikų mums sutikti neteko. Sunkiame savo kelyje mes sutikome ne vieną garbingą gydytoją, kuris į pagalbą ligoniui atskuba aukščiausiu pasirengimo lygiu už tai nelaukdamas jokio atpildo. Po pirmos operacijos mano vyras neteko dviejų trečdalių skrandžio, vėliau jam buvo pašalintos gerklos ir balso stygos, po kitų chirurginių intervencijų jis neteko limfmazgių ir seilių liaukų, dar vėliau jam buvo pašalinta didelė dalis plaučių. Po ilgalaikio spindulinio gydymo ir chemoterapijos jam visiškai susilenkė stemplė ir iškrito paskutiniai dantys.

Žmogus negalėjo nei valgyti, nei kalbėti. Grėsė lėta mirtis iš bado… Galutinai sutriko ne tik ligonio kramtymo funkcija, bet žmogui nepadėdavo ir balso aparatas, kurį didelių pastangų dėka buvome įsigiję. Trintas, per zondą supilamas maistas jį pykindavo, o alkis tapo jam įprasta būsena.

Matydama nekalbančio, nevalgančio ir nuolat nervų graužiamo vyro lėtą mirtį aš buvau atsidūrusi Sveikatos ministerijoje, ligonių kasose, ekspertų komisijose, kitose medicinos valdininkų įstaigose, nešiodama jiems gydytojų konsiliumų išvadas, kad žmogui būtinas dantų protezavimas skubos tvarka. Biurokratų kabinetuose aš jausdavausi lyg maža, įkyri, nieko verta muselė. Daugumos pareigūnų akyse aš išskaitydavau tą patį garsiai neištartą priekaištą. ‘Ko jūs norit. Jis gi serga vėžiu. Kokių dar protezų jam reikia. Jis gi vis tiek ilgai netrauks’…

Po rašinio spaudoje į mano pagalbos šauksmą atsiliepė viena privati odontologijos klinika ir ligoniui protezai buvo pagaminti… per tris dienas. Ir tarnavo jie žmogui…keturiolika metų. Tokia buvo mūsų sunkaus ‘Dakaro’ trasa. Sunki artimo žmogaus liga per 17 metų privertė mane ne tik mušti nemigo naktų rekordus, bet ir rimtai pasigilinti į man tokį svetimą ir nelengvą medicinos mokslą, į vaistų, tyrimų ir paslaugų įkainius, o kovojant su biurokratų terorizmu, teko pramokti ir pacientų teisių apsaugos Įstatymus. Nes tik žinojimu ginkluotas žmogus tvirčiau kovoja ir rečiau pralaimi. Gydėmės Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto ligoninėje. Čia dirba kilniam mediko darbui tikrai pasišventę gydytojai.

Aš netikėjau, kad čia sutiksime medikų, kurie į pagalbą ligoniui atskubės su tokiu nepaprastu pasiaukojimu. Išvydę tokį daktarą palatoje ligoniai keičiasi tiesiog akyse. Rytas, 8 valanda. Vėžio Instituto 9 aukšte prasideda nauja diena. Mano vyras jau ant operacinio stalo. Atlaikė jis …10 operacijų. Operacinėje visi šurmuliuoja, sveikinasi. Po kelių minučių čia stoja tyla. Pasklinda kvapai, raištelių šiurenimas. Lyg gerai išmokta malda prasideda paruošiamieji darbai. Kūnas apraizgomas vamzdeliais , atliekama nejautra. Čia negali būti jokios klaidos dozuojant vaistus. Ant stalo gulinčiam žmogui jau tas pats, kur kas vyksta ar vyks. Su kokiomis mintimis čia užmiega ligonis, šito nesužinos niekas.

Kvėpavimą palaikantis aparatas skleidžia vienintelę ir tą pačią muziką. Visas dėmesys čia skiriamas ligonio širdies dainai. Akylai stebimas bet koks odos spalvos ar temperatūros pasikeitimas. Chirurgai tiksliai matuoja kiekvieną perpjautą kūno centimetrą. Vyksta kova už gyvybę. Lėtai slenka valandos. O sekundė kainuoja gyvenimą. Ant chirurgų veidų atsiranda šalto skysčio lašai. Jų rankų judesiai išugdyti iki tobulybės. Už gydytojų , chirurgų daromus stebuklus nulenkti galvą per maža.

Būna dienų, kai chirurgai jaučiasi ne ką geriau už savo ligonį. Tuomet labai reikalinga tampa …Dievo malonė. Juk stebuklus daro Dievas, gydytojai tik gydo. Vilniaus Vėžio Institute už 9 aukšto durų verda mums neįsivaizduojamas gyvenimas. Palatoje laukiau iš operacinės atvežamo mano ligonio. Staiga pamačiau jį. Įšoperuotą, bejėgį, pajungtus aparatus ir vis silpnėjančią jo širdies darbo kreivę. Atsistoju. Nuo nemigos ir įtampos gerokai silpna, svaigsta galva, kažkur skauda, temsta akyse. Pasirodo, žmogaus organizmo pajėgumai turi ribas.

Onkologijos ligoninėje po palatas dūzgia sesutės. Viena slaugytoja mane bando guosti. ,Laikykitės…Jūsų laukia sunki kelionė per kopas…Stiprybės’…Vieną akimirką pamaniau, kad angelas atėjo pasiimti mano sielos. Tramdau ašaras. Išbėgu žemyn mineralinio. Jaučiuosi lyg būčiau ištrūkusi iš kokio Irkutsko lagerio. Pagaliau iš reanimacijos į palatą atveža mano ligonį. Tiksliau sakant,išbalusį, paliegusį, kruvinomis drenomis apnarstytą jo kūną. Šaltais delnais paglostau jo karštą galvą.

Slenka valandos. Atsidūrusi gydytojo kabinete aš nesugebu suformuluoti klausimo. Kodėl jam mažai padeda nuskausminamieji ir visai negelbsti migdomieji. Nebyliu tapęs ligonis į visus klausimus atsakinėja tik nervingais gestais, kurių aš niekaip negaliu suprasti. Viskas, kas vyksta, gali išvaryti iš proto. Dabar, kai aš rašau šias eilutes, Vėžio Institute jau kiti žmonės stebi ten vykstančias kovas už gyvybę. O aš noriu tik padėkoti. Visiems Vilniaus, Kauno, Prienų, Birštono medikams už Henrikui suteiktus gyvenimo viršvalandžius. Ačiū profesoriams, gydytojams, slaugytojoms už jūsų ištvermę ir pasiaukojimą. Ačiū už tai, kad į sunkią kasdienybę įdedate savo širdį. Mano atmintyje jūsų chalatai liks patys balčiausi. Ačiū medikams už tai, kad per 17 kovos su vėžiu metų padarėte viską, kas įmanoma. 17 metų sukęsis ratu mirties malūnsparnis nusileido… Birštone, prie mūsų lango…Ačiū visiems už atjautą ir užuojautas.

A.S.