infa.lt

Psichologų atliktas tyrimas parodė, kad kolektyvinė neapykanta, nukreipta į abstrakčias grupes ar institucijas, skirtingai nei asmeninė neapykanta, nukreipta į atskirus žmones (pvz., gimines ar kaimynus), suteikia stiprią motyvaciją ir prasmę gyvenimui. Manau, kad tai vienas svarbiausių psichologinių tyrimų per pastaruosius dešimtmečius, remiantis šaltiniais skelbiama „Algis Džiugys“ tinklaraštyje.

Tai duoda peno tam tikroms mintims. Neapykanta konkrečiam asmeniui atima laiką ir jėgas, todėl yra energetiškai nuostolinga. Tačiau jei grupė žmonių kažko neapkenčia, tai tuo galima pasinaudoti ir iš to ne tik pasipelnyti, bet ir pasisemti jėgų savo egzistencijai.

Turbūt per pastaruosius metus daugelis pastebėjote, kad yra tokių žmonių, kurie negali ramiai gyventi jei aplinkui netvyro neapykanta. Jų gyvenimas netenka prasmės jei nėra galimybės neapkęsti nors kažko. Tai tokie „energetiniai vampyrai“, kurie semiasi jėgų iš kitų žmonių neapykantos kam nors.

Jiems nebūtina patiems neapkęsti, jiems pakanka kitus žmones įtikinti, kad yra priešas ir būtina jo neapkęsti. Jie maitinasi ne iš paties neapykantos objekto, o iš tos energijos, kurią neapykantoje generuoja kiti žmonės.

Jie nuolatos ieško grėsmių ir priešų, skatina neapykantą, o karas jiems suteikia gyvenimo pilnatvę. Jie provokuoja grėsmes ir neapykantos sukeltoje isterikozėje* jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Jei jums atrodo, kad tokių žmonių yra, tai tas nebūtinai yra jūsų pačių išsigalvojimas.

Taigi, labai trumpai apie tyrimus, kurie atskleidė kaip kolektyvinė neapykanta tampa akstinu veikti, sumažina grėsmės baimę ir net suteikia prasmę gyvenimui.

Prestižiniame psichologijos mokslo žurnale paskelbtame straipsnyje „Neapykanta ir gyvenimo prasmė: kaip kolektyvinė, bet ne asmeninė, neapykanta sumažina grėsmę ir sustiprina gyvenimo prasmės pojūtį” analizuojamas paradoksalus reiškinys – kaip neapykanta kolektyvinėms grupėms ar institucijoms (pvz., politinėms partijoms, ideologijoms) gali padėti žmonėms rasti gyvenimo prasmę ir sumažinti grėsmės jausmą [1]. Tyrimo pagrindinės išvados:

1. Kolektyvinė / asmeninė neapykanta:

Kolektyvinė neapykanta, nukreipta į abstrakčias grupes ar institucijas, stiprina žmonių gyvenimo prasmės jausmą.

Priešingai, asmeninė neapykanta, nukreipta į atskirus žmones (pvz., gimines, pažįstamus ar kaimynus), tokio poveikio gyvenimo prasmei neturi.

2. Grėsmės mažinimas ir motyvacija:

Kolektyvinė neapykanta padeda sumažinti grėsmės pojūtį, kylantį dėl egzistencinio neužtikrintumo ar socialinių iššūkių. Tai taip pat skatina motyvaciją siekti tikslų, nes nurodo aiškų „priešą“, kurio atžvilgiu žmonės pasijunta vieningi.

3. Prasmės šaltinis:

Neapykanta kolektyviniams subjektams yra psichologinis mechanizmas, leidžiantis žmonėms pajusti priklausomybę grupei ir išlaikyti identitetą, net jei tai pagrįsta negatyviomis emocijomis.

4. Moralinis ir socialinis aspektas:

Tyrimas atskleidžia, kad tokia neapykanta gali sukelti destruktyvias socialines pasekmes, pvz., konfliktus ar visuomenės susiskaldymą, tačiau ji taip pat gali būti traktuojama kaip psichologinė priemonė kovoti su egzistenciniu neužtikrintumu.

Šaltiniai:

* Isterikozė – arba kitaip masinė isteriška psichozė, tai liguista visuomenės (sociumo) būsena, pasižyminti sutrikusiu tikrovės supratimu, kuri visuomenei primetama sąlyginai taikiais ir teisėtais propagandiniais metodais per žiniasklaidą ir socialinius tinklus.

Isterikozės vienas svarbiausių tikslų yra skubus ir radikalus visuomeninės nuomonės arba vyraujančios ideologijos pakeitimas valdančiai grupuotei norima linkme ir tam procesui oponuojančios nuomonės sunaikinimas dar jos užuomazgose, tačiau nesinaudojant jėgos struktūromis ir taip išlaikant vykstančių procesų taikumo, teisėtumo ir legitimumo iliuziją.

Dažniausiai isterikozės užsakovas yra vyriausybės, nes isterikozės uždavinių pasiekimui reikia ne tik propagandinių žiniasklaidos ir socialinių tinklų resursų, bet taip pat ir didelių administracinių pajėgumų.

Isterikozės vienas svarbiausių požymių yra kliedesingos tikrovės primetimas visuomenei isteriškais propagandiniais metodais tiesiogiai veikiant į minios instinktus ir žmonių jausmus bei baimes.

Isterikozės vienas svarbiausių metodų yra neapykanta ir priešo arba kito valdžios pasirinkto objekto demonizavimas. Valdančios grupuotės dažnai sukelia isterikozę, siekdamos pridengti savo tikruosius tikslus arba nuslėpti savo kaltę dėl susidariusios padėties. Isterikozė plačiai naudojama informaciniame ir psichologiniame kare.