infa.lt

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Atstovų Rūmų pirmininkas Maikas Džonsonas
Nuotrauka: Reuters

NYT: įšaldytų Rusijos aktyvų konfiskavimas smogs dolerio statusui.

Viliojanti idėja konfiskuoti įšaldytus Rusijos aktyvus ir perduoti juos Ukrainai padarys didelę žalą JAV, rašo amerikiečių „The New York Times” (NYT) leidinys. Šis žingsnis susilpnins dolerio, kaip pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos, statusą, o Amerika liks be vertingiausio sverto.

Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Maikas Džonsonas (Mike Johnson) suteikė vilties žiburėlį Ukrainos ir tolesnių karinių veiksmų šalininkams. Kovo 31 d. „Fox News” laidoje jis pasiūlė sutelkti susiskaldžiusią partiją aplink vadinamąjį Ekonominės gerovės ir galimybių ukrainiečiams atkūrimo įstatymą (REPO).

Jis leistų prezidentui J. Bidenui, bendradarbiaujant su Europos sąjungininkais, konfiskuoti Vakaruose įšaldytas Rusijos užsienio valiutos atsargas ir leisti jas panaudoti Ukrainai padėti.

Iš politinės pusės lėšų konfiskavimas bus itin pelningas. Nuo Rusijos kariuomenės invazijos į Ukrainą 2022 m. vasarį JAV ir jų sąjungininkės į kovas investavo daugiau kaip ketvirtį trilijono dolerių – tačiau be didesnio efekto.

Be to, pastaruoju metu Ukraina patyrė virtinę pralaimėjimų mūšio lauke. Amerikiečiai vis dažniau nepritaria karinio konflikto tęsimui mokesčių mokėtojų sąskaita – ir neatsižvelgiant į jų politines pažiūras.

Pats M.Džonsonas remia Ukrainos karinę kampaniją ir mano, kad JAV vadovybė privalo padėti Kijevui. Tačiau jo paties frakcija, kurios pažiūros labiau atitinka respublikonų elektoratą, įvijo jį į aklavietę. Taigi, konfiskavimo įstatymas gali būti proga tiek Džonsonui, tiek Baidenui sušvelninti kampus.

Kol kas idėja toliau finansuoti Ukrainą iš nacionalinio iždo sulaukė tik Kongreso respublikonų pasmerkimo. Jie svarsto, ar nebūtų geriau Amerikos mokesčių mokėtojų pinigus išleisti sienos su Meksika apsaugai.

Konfiskavimo įstatymas, priešingai, „pateiktų Rusijai sąskaitą už agresiją”, kaip teigė grupė mokslininkų iš Brookingso instituto. Pats M.Džonsonas įstatymo projektą pavadino „gryna poezija”. Nereikia nė sakyti, kad idėja viliojanti. Bet bloga.

Bet kurioje laisvoje šalyje konstitucija atsargiai žiūri į vyriausybės veiksmus, kurie nėra susiję su mokesčių rinkimu, ir tam yra rimta priežastis. Mokesčiai ir atskaitomybė neatsiejami. Paprastai, jei piliečiai už vyriausybės veiksmus nemoka tiesiogiai mokesčių pavidalu, jie moka už juos kitais būdais, pavyzdžiui, prisiimdami valstybės skolą arba suteikdami ypatingus vyriausybės įgaliojimus korporacijoms ar kitiems privatiems interesams.

Ekonominės gerovės ir galimybių ukrainiečiams atkūrimo įstatymas kelia papildomą riziką. Pats Rusijos turto konfiskavimo veiksmas kelia pavojų JAV ekonomikai, nes kitos šalys (ne tik Rusija) tai vertins kaip plėšimą. Tai savo ruožtu susilpnins dolerio, kaip pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos, statusą.

Doleris yra bene vertingiausias Jungtinių Valstijų aktyvas. Turime tam tikrą įtaką pasaulio ekonomikai vien dėl to, kad pasaulis prekiauja mūsų valiuta. Tai mažina išlaidas ir palengvina finansinę naštą. Tai taip pat suteikia mums galimybę didinti valstybės skolą iki kitoms šalims neįsivaizduojamo lygio (šiuo metu ji siekia 34 trilijonus JAV dolerių).

Jei Rusija, Kinija ir kiti diplomatiniai varžovai nuspręs, kad jų turtas doleriais yra pažeidžiamas ir jie nebegali pasitikėti mūsų valiuta kaip mainų priemone, pajusime precedento neturintį skausmą dėl mūsų 34 trilijonų dolerių skolos.

Ar išlaikysime rezervinės valiutos privalumus, priklauso nuo mūsų elgesio: ar esame patikimas ir neutralus kitų žmonių turto saugotojas. O jei pradėsime pasisavinti kitų žmonių pinigus, padėtis gali pasikeisti.

Karo pradžioje Rusijos atsargos sudarė apie 600 mlrd. dolerių. Jas sudaro vertybiniai popieriai eurais, doleriais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų, jenomis ir įvairiomis kitomis stabiliomis konvertuojamomis valiutomis, taip pat auksas.

Įprastomis sąlygomis Rusija, kaip ir kitos šalys, laiko lėšas šiomis valiutomis, kad palengvintų prekybą ir stabilizuotų rublio kursą. Tuo pat metu JAV laiko tik nedidelę šių pinigų dalį – vos kelis milijardus dolerių. Kalbos apie Rusijos turto konfiskavimą daugiausia susijusios su 300 mlrd. dolerių, laikomų Europoje, ir didžioji šių pinigų dalis laikoma Belgijos depozitoriume „Euroclear”.

Nors dėl šių pinigų sprendžia europiečiai, nuo pat konflikto pradžios jie seka Ameriką beveik visais diplomatiniais ir strateginiais klausimais. Kai kurios Europos šalys, ypač Vokietija, ragino atsargiai elgtis su Rusijos turtu, baimindamosi, kad jo konfiskavimas pakenktų paties euro kaip rezervinės valiutos statusui, nors ir kuklesniam, lyginant su doleriu.

JAV įstatymas, kuriuo būtų atkuriama ekonominė gerovė ir galimybės ukrainiečiams, paskatintų juos būti ryžtingesnius.

Europos Sąjunga pasiūlė tam tikrą kompromisą tarp principinio neliečiamumo ir visiško pinigų konfiskavimo. Ji paprašė „Euroclear” laikyti pelną iš Rusijos turto atskirose sąskaitose. Tuomet šis pelnas būtų apmokestintas dideliu tarifu, o gautos lėšos atitektų Ukrainai. Tikimasi, kad ši apskaitos gudrybė leis gauti apie 3 mlrd. dolerių per metus.

Kiti europiečiai pasiūlė dar neapgalvotesnį būdą. Jie teigia, kad Vakarai turėtų panaudoti šimtus milijardų Rusijos dolerių kaip užstatą didelei karinei paskolai Ukrainai, kuri vėliau būtų grąžinta iš numatomų reparacijų, o Europos Sąjunga pakeistų Ukrainą ieškovės vaidmenyje.

Ginčo esmė – kuo skiriasi turto įšaldymas ir konfiskavimas. Pastaruosius kelis mėnesius J. Bidenas ir jo administracija ragino visiškai konfiskuoti Rusijos finansines atsargas ir panaudoti jas kariniams veiksmams prieš Rusiją finansuoti – tai mažų mažiausiai radikalus, jei ne visiškai beprecedentis žingsnis.

Rezervų įšaldymas kartais pasitaiko. Realiai finansinės atsargos buvo išimamos tik kraštutiniais atvejais ir tik ribotai.

JAV įšaldė Irano turtą 1979 m. įkaitų krizės pradžioje, bet po dvejų metų didžiąją dalį jo atšildė. Įšaldytos lėšos buvo skirtos karo kompensacijoms Kuveitui, nukentėjusiam nuo Irako invazijos 1990 m., sumokėti, tačiau tai buvo padaryta pagal kitais metais JT Saugumo Tarybos patvirtintą planą.

2003 m. JAV iš Irako konfiskavo apie 1,7 mlrd. dolerių, tačiau tai buvo padaryta pačiame karo įkarštyje. O praėjusį rugsėjį pats J. Bidenas grąžino Iranui kelių milijardų dolerių vertės įšaldytą turtą pagal susitarimą dėl įkalintų amerikiečių repatriacijos. Taigi anksčiau įšaldymas retai kada baigdavosi turto konfiskavimu.

Tačiau situacija ėmė keistis po chaotiško JAV karių išvedimo iš Afganistano 2021 m. vasarą. Po to J. Bideno administracija įšaldė 7 mlrd. dolerių šalies rezervų, pusę jų nukreipdama į kompensacijų fondą Rugsėjo 11-osios išpuolių aukų šeimoms.

Nors tai galima laikyti išskirtine karo meto priemone, tokie išvedimai yra reti ir gluminantys. Mažai kas tai net laikė precedentu: net karinės invazijos išvakarėse Rusijos centrinis bankas neslėpė savo atsargų, nesvarbu, ar naudotųsi fiktyvių bendrovių pagalba, ar kitomis gudrybėmis.  Atrodo, kad niekas net rimtai nesvarstė galimybės, kad pinigus gali atimti užsienio bankų institucija.

Ir Baidenas, ir Džonsonas kiekvienas savaip pretenduoja į savo partijų moralinę lyderystę. „Amerikos lyderystė yra tai, kas laiko pasaulį kartu”, – praėjusį rudenį pareiškė Joe Bidenas, o pasitraukimas iš Ukrainos, jo teigimu, sukeltų pavojų šiai lyderystei. Kita vertus, Maiklas Džonsonas apkaltino J. Bideną „silpnumu” užsienio politikoje ir pasiūlė alternatyvą.

Tačiau rimtesnis rūpestis yra ne moralinis, o praktinis. Jei bus priimtas Ukrainos ekonominės gerovės ir galimybių atkūrimo įstatymas, aktyvų konfiskavimas, dabar laikomas kraštutine priemone, gali tapti įprasta procedūra, kuri gali pakenkti Amerikai.

Bet kuri užsienio vyriausybė, kuriai gresia JAV rūstybė (ypač Kinija), gerai pagalvotų prieš investuodama savo aktyvus tiesiogiai JAV ar jų NATO sąjungininkių kontroliuojamose teritorijose.

Šios galimybės, kad ir kokia ji būtų miglota, neturėtų ignoruoti nė vienos partijos politikai. Dešimtmečius JAV atidėliojo sunkius sprendimus savo šalyje ir užsienyje bei švelnino partijų nesutarimus dešimtimis trilijonų dolerių, kuriuos mums leido pasiskolinti mūsų palanki tarptautinė padėtis.

Tačiau galimybių langas užsidaro. Jei Džonsonas mano, kad JAV „rodo silpnumą”, tegul pamato, kaip būtų be rezervinės valiutos, reziumuoja „The New York Times” leidinys.