infa.lt

JAV prezidentas save apibūdina kaip faktinį Europos Sąjungos lyderį. Ar jis klysta?

Straipsnis apie tai, publikuotas „Politico“ leidinio, analizuoja JAV prezidento Donaldo Trampo įtaką Europos Sąjungai (ES) ir jos politiniam bei ekonominiam nuosmukiui. Pagrindiniai akcentai:

Donaldas Trampas (Donald Trump) šiuo titulu apsiskelbė vieno iš neseniai vykusių neoficialių pokalbių Ovaliajame kabinete metu, teigdamas, kad ES lyderiai jį vadina „Europos prezidentu“.

Trampo, kaip „de facto ES prezidento“ įvaizdis

Straipsnyje teigiama, kad D. Trampas save vadina „ES prezidentu“, teigdamas, jog ES lyderiai jį taip įvardija. Nors Briuselyje tai sukėlė slaptas šypsenėles, straipsnis pabrėžia, kad ES lyderiai iš tiesų suteikė jam reikšmingą įtaką, kviesdami jį „sėdėti prie jų stalo“.

Pavyzdžiai: NATO viršūnių susitikime birželį Trampas atskleidė NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte žinutę, kurioje šis vadino Trumpą „tėčiu“. Taip pat ES ir JAV prekybos susitarimas laikomas itin palankiu JAV, primenančiu faktinę ES „kapituliaciją“, naudingą vos kelioms šalims ES viduje.

Nuo ES įkūrimo pradžios nė vienas JAV prezidentas neturėjo tokios tiesioginės įtakos Europos reikalams. Ir nė karto ES 27 šalių lyderiai nebuvo tokie pasiryžę – netgi desperatiškai – laikyti JAV prezidentą autoritetu, kurį reikia girti, įtikinėti, lobuoti, glostyti, ir niekada atvirai neprieštarauti.

ES lyderiai dabar siūlo Trampui vaidmenį savo reikaluose, net jei jis to neprašo. Pavyzdys: kai šią vasarą lyderių grupė vyko į Vašingtoną, kad paragintų Trampą daryti spaudimą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui (Trampas jų nepaisė), jie taip pat paprašė jo įtikinti savo „draugą“, Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną, panaikinti jo blokavimą dėl galimos Ukrainos narystės ES, kaip pranešė „Bloomberg“.

Trumpas paskambino telefonu. Ir nors nėra jokių požymių, kad Orbánas pakeitė savo nuomonę dėl Ukrainos, tai, kad ES lyderiai jautėsi priversti paprašyti JAV prezidento išspręsti vieną iš jų vidaus konfliktų, tik dar labiau sustiprino jo statusą kaip de facto Europos įtakingiausio asmens.

ES lyderių nuolaidžiavimas ir silpnumas

Dar visai neseniai ES galėjo užtikrintai save apibūdinti kaip prekybos gigantę ir „reguliavimo supervalstybę“, kuri dėl savo didžiulės vartotojų rinkos ir teisinės įtakos galėjo reikalauti pagarbos. ES lyderiai gyrėsi „Briuselio efektu“, kuris priverčia korporacijas ar užsienio vyriausybes laikytis Europos teisinių standartų, net jei jos nėra bloko narės.

Taip buvo, anksčiau, visai neseniai.

Dabar gi, ES lyderiai, siekdami išlaikyti JAV paramą Ukrainai ir stabilizuoti transatlantinius santykius, padarė reikšmingų nuolaidų, ypač prekybos srityje. Pavyzdžiui, ES sutiko su 15% baziniu JAV tarifu ir sumažino tarifus Amerikos automobiliams, nors tai laikoma „nesąžiningu“ susitarimu.

Silpna ES pozicija: Buvęs JAV ambasadorius ES Anthony Gardneris teigia, kad ES valstybių nesolidarumas leido Trampui pasinaudoti svertais, skaldančiais ES. Tai sumažino ES, kaip prekybos galios, įtaką, o narių nenoras prieštarauti Trampui dar labiau susilpnino ES pozicijas.

ES lyderių pareiškimai, kad Trampas kažkaip rūpinasi Europos interesais ir tik dalina „griežtą meilę“, buvo paneigta vos po kelių mėnesių, kai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasirašė ES ir JAV prekybos susitarimą Turnberyje, Škotijoje. Šį kartą nebuvo galima paslėpti tikrosios Europos ir JAV santykių prigimties.

Trampio Baltųjų rūmų aukštų pareigūnų Stepheno Millerio ir Howardo Lutnicko vilkiškos šypsenos oficialioje pasirašymo nuotraukoje papasakojo visą istoriją: Trampas nustatė žiaurias, žeminančias sąlygas. Europa faktiškai pasidavė.

ES geopolitinė krizė

Geopolitinė impotencija: Straipsnyje pabrėžiama, kad ES praranda geopolitinę įtaką. Konfliktuose, tokiuose kaip Gazos ar Kalnų Karabacho, ES vaidmuo tapo nereikšmingas dėl vienybės stokos ir silpnos tarptautinės pozicijos.

Ukrainos klausimas: ES lyderiai bijo atvirai prieštarauti Trumpui, nes tai gali paveikti JAV paramą Ukrainai. Tačiau straipsnyje pažymima, kad Trampas vis tiek ignoruoja ES interesus, pvz., atsisakydamas įtraukti ES į taikos derybas dėl Ukrainos.

Ilgalaikės pasekmės

„Vasalo“ statusas: Straipsnyje išsakoma prielaida apie ES riziką tapti JAV „vasalu“, jei toliau nuolaidžiaus Trampui. Tai gali lemti ilgalaikį ES ekonominį ir politinį susilpnėjimą (jei tai dar įmanoma labiau).

Straipsnyje atskleidžiama paradoksali situacija: nors Trampas skatina ES vienytis, jo agresyvi politika ir ES lyderių bevališkas nuolaidžiavimas kelia grėsmę ES suverenitetui. ES privalo reformuotis, stiprinti politinę integraciją ir gynybos pajėgumus, kad išvengtų tolesnio nuosmukio, kas yra sudėtinga, nesant vieningo požiūrio atskirų ES šalių užsienio politikoje.

Nors ES patiria „pažeminimų vasarą“, straipsnyje minimos apklausos rodo, kad europiečiai nori stipresnės, savarankiškesnės ES. Vis dėlto dabartiniai lyderiai, išskyrus kelis (pvz., Danijos premjerę Mette Frederiksen), laikomi pernelyg nuolaidžiaujančiais Trampui, t.y. silpnais.