infa.lt

ECB nuor.

ES Centrinis bankas yra priverstas švelninti politiką greičiau, nei norėjo, tačiau jis vis dar nesirengia mesti atsargumo, rašo „Politico“ leidinys.

Ketvirtadienį Europos Centrinis Bankas ketina sumažinti palūkanų normas, nes prastėjančios ekonomikos perspektyvos verčia jį atsisakyti požiūrio, kurį daugelis jo vadovų dabar laiko pernelyg atsargiu.

Tokiu būdu pagrindinė indėlių palūkanų norma iki metų pabaigos sumažėtų nuo dabartinių 3,5 proc. iki 3 proc.

Netikėtai smarkiai sumažėjusi infliacija rugsėjį ir šių metų augimo prognozių Vokietijoje bei kitose šalyse įvertinimas smukimo kryptimi, „įtikina valdytojus, kad spalio mėnesį reikia mažinti palūkanų normas, juolab kad priešingu atveju ECB gali būti priverstas imtis didesnių veiksmų gruodį“, – sakė Société Générale ekonomistas Anatolijus Annenkovas.

Nepalankūs maždaug 5 000 įmonių apklausos – vadinamojo sudėtinio PMI – rezultatai ypač išgąsdino investuotojus ir politikos formuotojus, nes parodė, kad aktyvumas pirmą kartą nuo vasario sumažėjo dabar, kai išblėso saldus antplūdis po Paryžiaus olimpinių žaidynių.

Lėtėjant JAV, o Kinijos ekonomikai vis dar kovojant su įsisenėjusia nekilnojamojo turto krize, padidėjo tikimybė, kad euro zona sunkiai smuks.

Pridėjus labiau nei tikėtasi sumažėjusią infliaciją, net ir tokie tradiciniai šalininkai kaip latvis Mārtiņš Kazāks buvo pasirengę sutikti su „rinkos kainodara, kad spalio sprendimas bus labai aiškus“. Eurostato vertinimais, euro zonos infliacija sumažėjo iki trejų metų minimumo – 1,8% ir nesiekia net vidutinio laikotarpio tikslo – 2 proc.

Tai gali atrodyti kaip greitas posūkis reaguojant į du pavienius duomenis, juolab kad ECB pirmininkė Christine Lagarde ne kartą pabrėžė, jog centrinis bankas vertina visą duomenų visumą. Be to, didžiąją dalį rugsėjo kritimo lėmė energijos kainos, kurios šį mėnesį smarkiai pakilo, nes Artimuosiuose Rytuose vėl įsiplieskė konfliktas.

Paslaugų infliacija (4,0%) beveik nelėtėjo visus metus, o „bazinė infliacija“, neįskaitant maisto produktų ir energijos, vis dar aiškiai viršija tikslinę ribą (2,7 proc.).

Banko „J. Safra Sarasin“ ekonomistas Karstenas Junius įspėjo, kad ECB galėjo ne tik atsilikti kovodamas su 2021 m. prasidėjusiu infliacijos šuoliu, bet ir geriau būtų buvę nutraukti palūkanų normų didinimą ir (arba) pradėti mažinimą anksčiau.

Bent trys politikos formuotojai viešai įspėjo, kad šiuo metu kyla rizika, jog infliacija gali kristi žemiau užsibrėžto tikslo. Dar prieš tai, kai niūrūs duomenys paskatino Valdančiąją tarybą persigalvoti, Mario Centeno sakė POLITICO, kad ECB iš tikrųjų turi „kuo labiau sumažinti riziką, kad tikslas bus peržengtas (infliacija bus mažesnė nei 2%), nes tai yra pagrindinė rizika“.

Jo kolega Graikijoje Yannis Stournaras, kitas politikos balandis, ir Prancūzijos banko vadovas François Villeroy de Galhau pastarosiomis dienomis panašiai perspėjo, kad ECB rizikuoja viršyti [per mažos] infliacijos tikslą ir sugrąžinti seną per mažos infliacijos problemą.

Kai kam tai gali atrodyti perdėta, atsižvelgiant į aplinkybių skirtumus, palyginti su dešimtmečiu po finansų krizės. Kaip teigė daugelis pačių ECB pareigūnų, dešimtmetį trukusią kovą su „maža infliacija“ daugiausia lėmė valstybių skolų krizė, kuri taip pat paralyžiavo bankų gebėjimą teikti kreditus, teigia „Politico“, bandydamas pateikti nedidelę infliaciją, kaip bankams būtiną „įrankį“ teikti kreditams..

Neikite ten (vėl)

Tačiau baimė, kad tai gali pasikartoti, yra akivaizdi. Prieš dešimtmetį, siekdamas įveikti defliacijos riziką, ECB turėjo imtis labai prieštaringų priemonių, tokių kaip masinis savo nuožiūra vykdomas obligacijų pirkimas, dėl kurio buvo išbandytos ES sutarties ribos, taip pat neigiamos palūkanų normos, kurios pakenkė bankų sektoriui (Tačiau buvo labai naudingos žmonėms – infa.lt past.) ir dešimtims milijonų Europos investuotojų.

infa.lt: infliacija – tiesioginis bankų veiklos produktas, išmetant į rinką daugiau pinigų, nei jų ten turėtų būti, pagal prekių-paslaugų-pinigų balansą. Taip pat infliacija tiesiogiai nuvertina sąskaitose esančias indėlininkų santaupas, kurių perkamosios galios dalį perima tie patys bankai, išleisdami naujus pinigus.

Infliacijai nukritus iki nulio – jūs ir po 10 metų galėtumėte nusipirkti tą patį prekių-paslaugų kiekį kaip ir šiandien už konkrečią turimų pinigų sumą. Tačiau infliacijos mažėjimas iki nulio reiškia, kad žmonės ima gyventi pagal pajamas ir bankų paskolų-kreditų sistema tampa nebereikalinga – tai jiems didžiausias pavojus.

Didžiausios infliacijos metais bankų ir pelnai buvo didžiausi – prisiminkime Lietuvos bankams įvestą „Solidarumo mokestį“ ir už ką jis buvo įvestas – už neplanuotas pajamas, t.y. už pajamas, kurios atsirado ne dėl bankų verslo modelių, o tiesiog kylant infliacijai, kas irgi bankų veiklos produktas, tačiau informacijos pateikimo apie bankų veiklą kontekste, laikomas informacijos užribyje, niekada to neakcentuojant.