infa.lt

Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba, pasakyta Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų minėjime Lukiškių aikštėje:

Brangūs Lietuvos žmonės,

šiandien minime masinių trėmimų metines. Prisimename nusikaltimą žmoniškumui, kuris prieš 80 metų sukrėtė Lietuvą ir paliko mums negyjančių žaizdų.

Daugelyje kultūrų tremtis per amžius reiškė vieną griežčiausių bausmių. Asmuo, išstumtas iš bendruomenės ir atplėštas nuo gimtosios žemės, prarasdavo ne tik fizinę apsaugą. Netekęs Tėvynės, žmogus būdavo išmetamas tartum į negyvenamą salą – gyvenimą kurdavo iš naujo.

Totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas 1941-ųjų birželį ir vėlesniais metais šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių pasmerkė būtent tokiai bausmei. Pasmerkė niekuo nenusikaltusius. Baudė tuos, kurie neįtiko režimui, buvo „netinkamos“ tautybės ar profesijos. Nekaltomis aukomis pildė statistikos lenteles.

Nusikalstamas režimas negailestingai laužė Lietuvos piliečių likimus. Teroro aukos neteko namų, turto, dažnu atveju – ir gyvybės. Tačiau net ir tokie likimo smūgiai nepalaužė mūsų tautos, nesunaikino jos ryžto kovoti.

Mūsų tremtiniai bei politiniai kaliniai, atplėšti nuo gimtinės, nublokšti už tūkstančių kilometrų, išsaugojo ryšį su savo Tėvyne. Kas su savimi pasiėmė saują gimtosios žemės, kas išsaugojo paslėptą Trispalvę, o kas nepaliovė dainuoti lietuviškų dainų.

Visuomet prisimename tuos, kurie nebegrįžo, ir pagerbiame jų atminimą Gedulo ir vilties dieną. Lenkiame galvas ir prieš tuos, kurie, kaip antrasis atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentas Aleksandras Stulginskis, viską atlaikę, grįžo namo, čia kūrėsi iš naujo, dirbo ir nepaliaujamai tikėjo laisve.

Praėjus 80 metų nuo baisiųjų trėmimų pradžios, mes vis dar gedime. Kovojame už istorinį teisingumą. Savo vaikams perduodame tikėjimą ir viltį.

Tegul ši istorinė pamoka per amžius išlieka Lietuvos žmonių mintyse ir darbuose!